Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

Здесь есть возможность читать онлайн «Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Moteris, kurią jis mylėjo: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Moteris, kurią jis mylėjo»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Ji pasitraukė iš jo gyvenimo, bet ar pasitraukė ir iš jo širdies? Libės santuoka iš pažiūros laiminga – mylimas vyras, gražūs namai. Tačiau jųdviejų santykius temdo pirmosios Libės vyro žmonos prisiminimas, ir Libę vis dažniau apninka abejonės, ar vyras tikrai ją myli. Moteris nusprendžia pasidomėti savo vyro praeitimi ir pirmąja jo santuoka. Ima vertis šiurpios paslaptys… Kupinoje įtampos ir jaudinančioje knygoje svarstoma, ar meilė, kurios trokštame, visuomet būna tokia, kokios mums reikia ir kokios nusipelnėme.

Moteris, kurią jis mylėjo — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Moteris, kurią jis mylėjo», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Gal jis būtų palikęs mane ramybėje, jei nebūčiau užmezgusi santykių su jo sūnumi ir vėl pasirodžiusi jo gyvenime? Ir jei nebūčiau jam grasinusi. Bet dabar jau nieko nebepakeisi.

Tai kvaila, bet didesnę baimę man kelia jausmas, kad galbūt Meilutės manyje daugiau, nei anksčiau maniau. Jei tai tiesa, tuomet… visus tuos dalykus, kuriais užsiiminėjau praeityje, dariau todėl, kad aš – EVA – galėjau juos daryti. Man nereikėjo persikūnyti į kitą asmenybę, kad juos daryčiau; man nereikėjo užsidėti kaukės, kad apsisaugočiau nuo viso to siaubo.

Aš, Eva, buvau prostitutė.

Aš buvau bjauri, purvina ir šlykšti.

Aš buvau praradusi viltį, įkliuvusi į spąstus ir apimta baimės.

Visi tie dalykai priklausė ne praeičiai, o dabarčiai, nes praeityje liko Meilutė, o Eva yra moteris, kurią matau žvelgdama į veidrodį. O jei visa tai darė Eva, tai ji niekur nedingo. Ji gyvena čia ir dabar.

Aš esu Eva. Prostitutė.

2000 m. vasario 14-oji

Štai kas šiandien rytą nutiko.

Džekas gulėjo lovoje ir žiūrėjo į mane, kol skvarbus jo žvilgsnis pažadino mane iš gana gilaus ir ramaus miego.

– Labas rytas, – viena ranka remdamasis į patalus ir žvelgdamas žemyn į mane pasisveikino jis.

Kava. Užuodžiau kavą. Paprastai aš pirma išsirisdavau iš lovos, klupčiodama nusileisdavau laiptais, įjungdavau prabangų kavos aparatą ir atnešdavau į lovą du puodelius kavos.

– Hm… – numykiau iš karto sumetusi, kad ir sakyti komplimentus, ir gerti kavą dar per anksti. Džeką aiškiai buvo ištikęs gyvenimo pokyčių priepuolis, tuomet jis norėdavo nuveikti ką nors ryžtinga ir sveika, kas sustiprintų ir kūną, ir sielą, o aš troškau vartytis lovoje ir iki vidurdienio apie nieką negalvoti.

– Išviriau kavos, – tarė jis.

– Tikrai? – apsnūdusi atsiliepiau, nors iš tiesų norėjau paklausti: „Ko tikiesi? Kad dabar nugriaudės plojimai, ar ką?“

– Be to, turiu tau dovaną, – pridūrė.

– Hm… – vėl numykiau galvodama: „Ar negalima palaukti? Bent jau, kol tikrai išauš?“

Džekas padėjo dovaną ant pagalvės man prieš nosį.

– Prašau, princese.

Šiaip taip praplėšusi vieną akį ant baltos pagalvės pamačiau aukso žiedą su deimantų akute. Staiga atmerkiau abi akis ir įsispoksojau į jį nustebusi, truputį išsigandusi.

Paskui atitraukiau akis nuo žiedo ir pažvelgiau į Džeką, o jis man plačiai šypsojosi. Buvo labai žvalus, jo akys spindėjo iš laimės.

Džekas kilstelėjo antakius.

– Ką pasakysi? – paklausė.

Pagaliau ir aš nusišypsojau, žvilgtelėjau į pribloškiančią žiedo akį, sudarytą iš keleto deimantų, ir vėl pakėliau akis į Džeką.

Prikandusi lūpą linktelėjau.

– Eikš, – apkabindamas mane, netyčia nuridenęs žiedą kažkur į patalus, tarė jis.

– Ne, tai tu ateik, – atsakiau leisdamasi jo apkabinama, o priglaudusi delnus jam prie skruostų traukiausi jį artyn, kad galėtume bučiuotis ir bučiuotis iki pat ryto.

Eva

2000 m. kovas (trumpas papildymas)

Visą laiką skamba telefonas, o vos man atsiliepus kažkas padeda ragelį.

Bet tai vyksta tik tuomet, kai namie nėra Džeko, ir ta tyla kitame laido gale tikrai nervina. Norėčiau, kad tas, kuris skambina, pasakytų, ko nori, ką ketina man padaryti, o gal ruošiasi mane pribaigti. Tai man patiktų labiau už tylą. Mat kai padedu ragelį, ta tyla, rodos, aidu atsiliepia visame name. Spengiant tylai, šiame name – savo namuose – man atrodo nesaugu. Tyliai stovėdama žvalgausi aplink ieškodama šešėlių, kurių čia neturėtų būti, klausydamasi, ar neišgirsiu įsibrovėlio sukelto triukšmo, laukdama, kad kas nors išnirs iš niekur ir mane nuskriaus.

Žinoma, tai Hektoras. Kai paskelbėme apie sužadėtuves, jis visa tai ir pradėjo. Nori, kad dingčiau, nori mane išgąsdinti, kad netekėčiau už jo sūnaus. Bet jo taktika veiksminga: aš vis labiau nervinuosi. Dabar man jau nebepatinka būti namuose vienai. Greičiausiai viskas būtų gerai, jei šis namas nebūtų toks didelis ir jame nebūtų tokios daugybės nuošalių ir bauginamų vietelių.

Šiandien vakare jis skambino dešimt kartų. Neapsikentusi išjungiau telefoną. Bet kai grįžta Džekas, vėl turiu jį įjungti, o palikusi nukeltą ragelį jaučiuosi taip, tarsi leidau jam laimėti. Tada jis jaučiasi mane pričiupęs, išgąsdinęs, sunervinęs, tad man reikia kažko griebtis, kad jo atsikratyčiau. O jei atsiliepiu, vadinasi, tie skambučiai manęs netrikdo. Kita vertus, kai telefoną išjungiu, Hektoras girdi ilgus signalus ir jam atrodo, kad esu pernelyg užsiėmusi, todėl ir neatsiliepiu.

Kartais noriu, kad jis tiesiog ateitų ir viską baigtų, kad užuot kankinęs nudėtų mane. Bet jam patinka kankinti, tiesa?

Gaila, kad negaliu papasakoti Džekui visos tiesos nesugriaudama mūsų santykių.

Libė

Prieškambaryje skamba telefonas.

Vis skamba ir skamba, skamba ir skamba. Šiandien jis skamba kone visą dieną, bet kai atsiliepiu, niekas su manimi nekalba.

Tai tik atsitiktinumas, tiesa? Tik atsitiktinumas, kad Hektoras nebyliais telefono skambučiais mėgino įbauginti Evą, o dabar, kai yra priežastis bauginti mane, kažkas skambina ir nekalba.

Apsimetu negirdinti skambančio telefono ir susitelkiu į dienoraščius.

Tai tik atsitiktinumas, tik atsitiktinumas, tik atsitiktinumas.

Eva

2000 m. gegužės 12-oji

Diena, kurios visus tuos metus laukiau ir kartu bijojau, išaušo.

Šiandien rytą atėjo laiškas iš Lidso, jo atplėšti nedrįsau. Vasarį parašiau motinai ir papasakojau, kad susižadėjau su žavingu vyru ir kada nors norėčiau ją su juo supažindinti, bet jos laiško, žinoma, nesulaukiau.

O dabar, rodos, atėjo atsakymas. Adresas ir mano vardas bei pavardė atspausdinti, bet ant voko – Lidso pašto antspaudas, o kadangi su visais kitais žmonėmis, kuriems rašydavau, ryšiai seniai nutrūkę, čia negali būti niekas kitas, tik ji.

Matyt, kai parašiau, kad susižadėjau, motina neištvėrė. Galbūt pagalvojo, kad dabar, supratusi, kas yra suaugusių žmonių meilė, neprieštarausiu ir jos santykiams su Alanu.

Ir vis dėlto bijau atplėšti laišką. O jei motina jame mane koneveikia? O jeigu rašo, jog tikisi, kad niekada neturėsiu dukters, kuri su manimi pasielgs taip pat, kaip aš pasielgiau su ja?

Pati netikiu, kad jo dar neatplėšiau. Iki šios dienos maniau tai padarysianti vos tik jį gavusi, o dabar per daug bijau.

Atplėšiu jį paskui. Kai Džekas grįš ir gulėsime lovoje. Man reikia, kad jis čia būtų, bet jei laiške rašoma kas nors bloga, nenoriu jam to sakyti. Vėliau, atplėšiu jį vėliau.

Eva

2000 m. gegužės 12-oji

Palaukiau, kol Džekas įmigo, tada išslinkau iš miegamojo, nutykinau į Džeko kabinetą ir atplėšiau laišką. Aišku, man drebėjo rankos, nes tai buvo pirma žinia iš motinos po tokios ilgos pertraukos.

Voke tebuvo vienas popieriaus lapas, o jame dailia rašysena parašyta viskas, ką man reikėjo žinoti.

Atsiprašau, toliau nepajėgiu rašyti. Maniau, galėsiu, bet negaliu.

2000 m. gegužės 19-oji

– Turi romaną su kitu? – paklausė manęs Džekas, kai šiandien grįžau namo.

Mėginau įsėlinti tyliai, nepažadinti jo, tik be reikalo vargau: Džekas sėdėjo ant trečios laiptų pakopos ir laukė manęs. Rodės, jau ilgokai.

– Ne, – atsakiau truputį nuliūdusi, kad, jo nuomone, galėčiau taip pasielgti.

– Aš tavimi netikiu.

– Tuomet niekuo negaliu tau padėti, bet nepadariau nieko, kas verstų manyti, kad tave apgaudinėju.

– Na, slapta kalbiesi telefonu, paskui išsipuošusi nežinia kur išeini, grįžti keliomis valandomis vėliau nei buvai žadėjusi… Man atrodo, tai romanas. Be to, buvau sutikęs tavo draugę, su kuria lankote anglų kalbos pamokas. Paklausiau jos, kodėl ji nevažiavo į Brontės gimtinę, o ji nė nenutuokė, apie ką kalbu. Paskui susivokusi, kad man melavai, mėgino tave pridengti, girdi, sirgusi, todėl negalėjusi.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Moteris, kurią jis mylėjo»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Moteris, kurią jis mylėjo» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Moteris, kurią jis mylėjo»

Обсуждение, отзывы о книге «Moteris, kurią jis mylėjo» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x