Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

Troškau būti neklusni, stipri, išdidi, stovėti aukštai iškelta galva ir elgtis taip, tarsi sakyčiau: „Žiūrėk, kad ir kiek tavo niekšybių patyriau, man pavyko atsitiesti“, bet negalėjau. Esu tikra, kad dauguma nebūtų galėjusios. Man sekasi apsimetinėti, bet vis dėlto nesu tokia gera aktorė.

Jis nuoširdžiai paspaudė man ranką, jo žmona Harieta taip pat. Svetainėje gėrėme arbatą, mudu su Džeku sėdėjome ant sofos šalia vienas kito ir visi mandagiai šnekučiavomės. Džeko mama, Cezario žmona, buvo gana maloni, tačiau šalta. Santūri. Numaniau, kad ji taip elgtųsi ir su bet kuria kita, susitikinėjančia su jos brangiuoju sūnumi.

Laikydamas mane už rankos, Džekas daug šypsojosi ir pasakojo linksmas istorijas, o mes visi juokėmės, bet kambaryje vis tiek tvyrojo įtampa ir aš bent kiek ilgiau negalėjau žiūrėti į Cezarį (į Hektorą, turiu nepamiršti vadinti jį Hektoru); kaskart, kai pakeldavau į jį akis, man pasidarydavo bloga. Mane pykino, nes vis dar buvo gyvi prisiminimai, kaip jis mane liesdavo, kaip tysodavo šalia, kaip mane valdė ir nuomodavo kitiems.

Stengiausi nesijausti auka, bet man darėsi bloga sėdint toje svetainėje ir žinant, kad pabuvęs su manimi bute jis grįždavo čia, įsipildavo išgerti, kartais vakarais sėdėdavo su žmona ir skaitydavo laikraštį arba galbūt net mylėdavosi su ja priešais židinį.

Galų gale viskas baigėsi, ir mudu galėjome eiti. Buvau ištyrinėta, atsargiai iškvosta ir po pirminio vertinimo pripažinta tinkama. Supratau tai, nes prie lauko durų Harieta tarė:

– Judu turite ateiti pas mus pietų. Tuomet galėtume praleisti daugiau laiko drauge ir artimiau susipažinti.

Galbūt ji matė, kaip labai myliu Džeką, todėl vėl pakvietė mus į svečius. Aš eiti neketinau, bet Džekui tas kvietimas daug reiškė. Jaučiau, kaip stovėdamas šalia manęs jis šypsosi. Jau norėjau taip pat atsakyti šypsena, bet akies krašteliu pamačiau Cezarį: įsitempusį, nebyliai perspėjantį, kad apie tai nė negalvočiau. Būtent dėl to taip pasielgiau. Tai buvo mažytis akibrokštas vyrui, manančiam, kad gali visus valdyti. Nusišypsojau Harietai, suėmiau jos rankas ir pasakiau:

– Ačiū, labai ačiū už kvietimą. Mielai ateisime. Jei jūsų pietūs tokie pat skanūs kaip sklindžiai, tikrai neatsispirsiu pagundai priimti kvietimą.

Harieta irgi nusišypsojo, ir aš pajutau, kad Džekas išsišiepė iki ausų. „Ir eik velniop, Cezari, – pamaniau, – eik velniop.“

Žinoma, nereaguoti jis negalėjo. Niekas, jam pasipriešinęs, negalėjo likti nenubaustas. Kadaise jis pasakodavo man apie kontoroje, kurios dalininkas buvo, dirbančius jaunuolius, manančius, kad gali juo pasinaudoti ir per jį prasiskinti kelią į karjeros viršūnę. Tokius žmones jis visuomet sutrypdavo. Pasirūpindavo, kad kontoroje jie nepadirbtų ilgiau kaip pusmetį, be to, pakenkdavo jų reputacijai ir užkirsdavo jiems kelią gauti darbą kitose gerose teisinių paslaugų įstaigose. Pamenu, kartą vienas iš jo verslo partnerių, norėdamas susijaudinti, trenkė man per veidą taip, kad liko žymė. Kai pasakiau Cezariui, kas tą padarė, jis pratrūko pykčiu, tik to neparodė. Supratau tai iš jo akių ir kūno, kuris iš įniršio tiesiog suakmenėjo. Taip, Cezaris visa tai suorganizavo, bet neleido taip duoti valios rankoms, tad toks elgesys jam nepatiko. Po kelių savaičių Cezaris man pasakė, kad tas verslo partneris išsiskyrė su žmona, gavusia nenuginčijamų įrodymų, jog jis miega su savo sekretore; be to, buvo pradėtas tyrimas, kad jis vengia mokėti mokesčius, ir neteko darbo. Cezaris užsiminė apie tai lyg niekur nieko, kalbėdamas apie visai kitus dalykus, bet leisdamas man suprasti, kad su kiekvienu, kuris jį suerzins, bus susidorota. Ir kartu priminė, kad, jei kartais sugalvočiau pasitraukti, nedvejodamas sutryps ir mane.

Tad man tikrai nereikėjo stebėtis, kad šiandien atidariusi duris pamačiau ant slenksčio stovintį Cezarį. Aukštą, tvirtą ir grėsmingą, tamsiu kostiumu, juodu apsiaustu, mūvintį juodas pirštines.

Man nespėjus atsitokėti, jis pirštais suspaudė man gerklę ir ėmė smaugti, per prieangį įstūmė mane į prieškambarį, koja užtrenkė duris ir prirėmė mane prie sienos.

– Nebandyk mano kantrybės, – sušnypštė. – Man nieko nereiškia nugnybti tave, pigi kekšyte.

„Kvėpuoti, negaliu kvėpuoti! – nebyliai šaukiau visa savo esybe, nagais draskydama jam ranką ir mėgindama išsivaduoti. – Man trūksta oro, trūksta oro.“

– Dink iš mano sūnaus gyvenimo ir laikykis kuo toliau, – grėsmingai tęsė jis. – Man nusispjaut, ką jam pasakysi ir ar iš viso ką nors sakysi, bet turi jį palikti. Šiandien. Ir nedrįsk grįžti. Antrą kartą neprašysiu.

Jis patraukė ranką, ir aš susmukau ant grindų susiėmusi gerklę, virpėdama, springdama, karštligiškai mėgindama įkvėpti oro.

– Ne, – ištariau. – Nors dar nebuvau atgavusi kvapo, akys buvo pilnos ašarų, o veidas degte degė, vis dėlto drįsau jam pasipriešinti. – Aš jo nepaliksiu.

– KĄ PASAKEI?! – riktelėjo jis.

– Pasakiau: „Ne. Aš jo nepaliksiu. Ir nieko jūs nepadarysit.“

Tebetysodama ant grindų pakėliau akis į Hektorą ir, nors atrodžiau nugalėta, toli gražu taip nesijaučiau.

Jis sugniaužė kumščius ir supratau, kad ketina mane mušti. Nuo jo smūgių galėjau labai nukentėti, bet dėl to neketinau daryti, ką jis liepia, ar sakyti, ką nori girdėti. Tą akimirką, kai jis peržengė šių namų slenkstį, supratau kai ką, kas niekada anksčiau neatrodė man taip tikra, kaip dabar, kai jis pakėlė prieš mane ranką. Jei Cezaris viską kontroliavo, jei iš bet kokios keblios padėties galėjo išsisukti nė kiek nenukentėjęs, nes niekas nedrįso pabėgti arba jam nepritarti, tai kodėl nepasakė tiesos Džekui arba savo žmonai? Jeigu jis toks galingas kaip mėgino pasirodyti, tai kam reikėjo gaišti laiką, eiti čia ir man grasinti? Šiaip ar taip, juk esu tik pigi kekšytė, tuščia vieta.

– Jūs galite prarasti daug daugiau už mane, – pasakiau. – Sumušėte mane, ir aš viską papasakosiu Džekui. Prarasite abu savo sūnus, žmoną, be to, žinau, kad jūsų bendradarbiai galbūt pro pirštus žiūri į tai, kuo užsiimate, bet kai viskas iškils į viešumą, jie nuo jūsų nusigręš. Beje, galite mane nužudyti. Aš viską užrašiau. Paminėjau, kada ir kur viskas vyko, kas dalyvavo. Deja, mano dienoraščių niekada nerasite greičiau už Džeką. Tad pirmyn, darykite savo purviną darbą, bet labiausiai nukentėsite pats. O aš… Kentėti – kekšės dalia: ištversiu.

– Jei bent žodį pratarsi… – pagrasino jis, tą akimirką atrodydamas aukštesnis ir stambesnis.

– Nepratarsiu, jei ir jūs laikysite liežuvį už dantų, meiluži, – atšoviau.

Paprastai taip būtų atsakiusi Meilutė. Ne aš. Bet juk jau nebebuvau Meilutė. O gal buvau? Gal visus tuos metus tik mulkinau save, kad ji – mano susikurtas personažas? Gal ji iš tiesų buvau aš?

– Būk labai atsargi, mažute, – išsišiepęs, parodęs dar daugiau lygių ir sveikų dantų sušnypštė jis. O tada išėjo taip garsiai trenkęs durimis, kad man net širdis apmirė.

Dar ilgai susmukusi gulėjau ant grindų pirštais čiuopdama tą gerklės vietą, kurią jis suspaudė, ir svarstydama, kaip viską paaiškinsiu Džekui. Gal didelės mėlynės nebus, gal liks tik paraudimas? Kelias dienas pavaikščiosiu apsirišusi skarelę arba apsivilkusi megztinį aukštu kaklu, ir viskas bus gerai.

Žinau, kad Džeko tėvas grįš. Galbūt ne asmeniškai, bet jis jau ras būdą mane pričiupti ir manęs atsikratyti – tai tik laiko klausimas. Gal jis turi daugiau ką prarasti nei aš, bet šio reikalo tikrai taip nepaliks. Ne toks jis žmogus. Pabėgusi nuolat galvodavau, ar jis manęs ieško. Svarstydavau, ar jis tikisi, kad grįšiu, ar pasinaudos plačiomis savo pažintimis, kuriomis vis girdavosi, ir mėgins mane rasti. Bet abejojau. Gal ir buvau jo nuosavybė, gal jis iš tiesų visur turėjo „ausų“ ir „akių“, bet juk buvo daugybė kekšių, galinčių užimti mano vietą. O jei ir liepė kam nors manęs ieškoti, tie vyrai, matyt, nepersistengė, nes manęs nerado. O juk aš toli nenubėgau. Tiesą sakant, slapsčiausi jo panosėje, jei apskritai slapsčiausi.