Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

Per tą laiką, matyt, vis dėlto užsnūdau, nors nemaniau, kad galėsiu užmigti. Man galva ūžė nuo visko, ko žmonės pripasakojo per laidotuves: mano mama labai didžiavosi, kad viena išvažiavau į Londoną ir įsitvirtinau buhalterinės apskaitos įmonėje, o paskui persikėliau į Braitoną ir ėmiau dirbti administratore advokatų kontoroje. Mama išgalvojo mano visą gyvenimą remdamasi mano laiškais, kuriuos skaitė, saugojo, bet niekada į juos neatsakė.

Paskui, kai susižadėjau, ji nepaprastai džiaugėsi būsimomis vestuvėmis. Pasakojo, kad pokylis vyks prie jūros ir kad ji ten važiuos.

Bėja, geriausia mamos draugė, – jos drauge lošdavo bingą, – vėliau pasivedė mane į šalį, nes žinojo tikrąją priežastį, kodėl išvažiavau iš namų. Ji man papasakojo, kad mama išgrūdo Alaną lauk, gavusi pirmą mano atviruką iš Londono. Tai, kad pabėgau taip toli nuo jos, tikriausiai padėjo jai suvokti, jog sakiau tiesą. Anot Bėjos, mama suprato, kad jei viską būčiau išsigalvojusi arba ne taip supratusi, kaip mėgino ją įtikinti Alanas, tikrai nebūčiau palikusi namų.

– Bet kartą aš skambinau ir atsiliepė jis, – paprieštaravau.

– Tai ten buvai tu ? Ji tuo nė kiek neabejojo, bet mes mėginome ją įtikinti, kad nepuoselėtų pernelyg didelių vilčių. Ne, mieloji, tada atsiliepė ne Alanas, o Metju, mano vyras.

– Kaip suprasti – „kad nepuoselėtų vilčių“? Ji neatsakinėjo į mano laiškus, tad kodėl būtų turėjusi tikėtis, kad paskambinsiu? – paklausiau.

– Juk žinai, kaip yra, mieloji. Laiškas – viena, o pasišnekėti su žmogumi – visai kas kita. Baisus dalykas ta gėda. Tavo motina taip gėdijosi tavim nepatikėjusi, kad nematė to, kas buvo visiškai akivaizdu. Ir niekada sau to neatleido. Ne vieną vakarą laikiau ją glėbyje verkiančią dėl to, kad tave nuvylė. Dažnai sakydavo, jog tavo tėvas jos gėdytųsi, kad tavęs neapgynė. Mėginau ją įkalbėti susisiekti su tavimi, viską išsiaiškinti, bet ji manęs neklausė. Pati žinai, kokia griežta sau buvo tavo mama. Bet ji nebūtų atsiribojusi nuo savo dukters ir baudusi savęs, jei būtų išgirdusi tavo balsą telefono ragelyje arba pamačiusi stovinčią ant namų slenksčio.

„O Dieve, Dieve, – pagalvojau. – Jei tik būčiau pravėrusi burną…“

– Jei būčiau žinojusi, kad jis išėjo, būčiau grįžusi.

– Mėginau su ja apie tai pasikalbėti, – paaiškino Bėja. – Sakydavau jai: „Bent jau nusiųsk Evai atviruką gimtadienio arba Kalėdų proga“, bet ji manė, kad esi laiminga. Sprendžiant iš laiškų, buvai laiminga ir neatrodė, jog tau reikėtų mamos.

Susmukau ten, kur stovėjau.

– Netiesa, – atsakiau. – Netiesa. Man jos reikėjo. Labai labai. Gyvenime daugybę kartų netroškau nieko kito, tik būti su mama.

Pravirkau ir negalėjau sustoti. Iki tos akimirkos visa atrodė kažkaip netikroviška, rodės, argi gali būti taip, kad daugiau jau niekada nebegalėsiu pasišnekėti su mama. Bet tai nebuvo labai svarbu, nes maniau, kad mamos akyse tebebūsiu melagė. Bet jei būčiau buvusi su ja atvira, jei būčiau papasakojusi, koks siaubingas mano gyvenimas ir kaip norėčiau, kad ji padėtų man viską atitaisyti…

Bėja mane apkabino mėgindama paguosti. Todėl ir grįžau taip vėlai. Palūžusi, tiesiog negalėjau nei pasijudinti, nei liautis verkusi, todėl praleidau traukinį. Kai išvažiavau iš Lidso, viskas ėmė krypti į bloga, ir jau nebegalėsiu to pakeisti, nes nėra mamos, kuri mane nuramintų ir viską atitaisytų.

– Dar niekada nebuvau jos mačiusi tokios laimingos kaip tądien, kai sužinojo apie tavo sužadėtuves, – laikydama mane glėbyje tęsė Bėja. – Ji taip džiaugėsi, kad atsirado žmogus, kuris tavim rūpinsis.

Po to, ką pasakiau Džekui, vėl grįžo visi prisiminimai ir, kaip ir traukiniu važiuojant iš Lidso, man buvo gaila, kad mama taip ir nepaskambino, taip su manimi ir nepasikalbėjo. Paskui, matyt, užmigau.

Kai pabudau, tarpduryje stovėjo Džekas ir žiūrėjo į mane. Jis buvo apsipylęs prakaitu, prie kūno prilipusiais drabužiais, o raumeningas jo kūnas dabar atrodė kažkoks susitraukęs ir išsekęs. Jo plaukai patamsėję nuo prakaito, veidas išblyškęs. Nežinojau, ar seniai jis čia stovi ir žiūri į mane, bet nei pats jo buvimas, nei elgesys nebuvo piktavališki, turint omenyje dabar jį apėmusius jausmus.

– Džekai… – ištariau.

Nieko nesakęs, jis apsisuko ir koridoriumi nužingsniavo į didįjį vonios kambarį. Po kelių sekundžių išgirdau šniokščiant dušą. Atsisėdau ant lovos krašto laukdama, nežinodama, ką daryti.

Galų gale Džekas grįžo, per juosmenį apsisiautęs rankšluosčiu, žengė tiesiai prie drabužių spintos, pasiėmė krūvelę jų ir nuėjo į miegamąjį šalimais apsirengti. Pritraukiau kelius prie smakro, apglėbiau. Tebevilkėjau juodais drabužiais, tais pačiais, kuriais buvau per mamos laidotuves. Ir jie išties labai tiko, juolab kad netrukus turėjo būti palaidota dar viena meilė, kurią nužudė mano išklota tiesa.

Vėl įžengęs į kambarį Džekas jau neatrodė toks bedvasis kaip prieš kelias minutes. Dabar jis buvo beveik normalus, toks, koks tik, mano nuomone, galėjo būti tokiomis aplinkybėmis. Normalus, švarus, apsivalęs.

Džekas atsargiai prisėdo ant odinio fotelio prie tualetinio stalelio, ištiesęs ranką įjungė šoninę lempelę, nors pro pakeltas žaliuzes jau plūdo pirmieji šviesos spinduliai ir sparčiai aušo šeštadienio rytas.

– Klok, – tarė. – Turiu žinoti visą tiesą. Prašau, papasakok man. Noriu žinoti. Išklausysiu stengdamasis neteisti, bet, manau, bus lengviau, jei žinosiu viską.

– Ar tikrai, Džekai?

– Taip. Nežinia, kaip išbrisim iš šio liūno, jei nepasakysi man visos tiesos. Tada įsivaizduosiu, kad viskas yra blogiau.

– Manai, dar galim išbristi?

Jis atidžiai pažvelgė į mane ir lėtai linktelėjo.

– Taip. Tikiuosi. Kaip tik šito labiausiai trokštu. Tad prašau man papasakoti.

Ir aš jam papasakojau. Nugalėjau save ir papasakojau: apie tai, kaip šokau striptizą privačiuose kambariuose, apie Eliotą, apie tai, kaip išvažiavau iš Londono, kaip ieškojau darbo Braitone, apie palydovių agentūrą. Papasakojau ir apie Cezarį, tik jo vardo neminėjau. Pasakiau, kad sutikau malonų vyrą ir po kurio laiko jis tapo mano sąvadautoju, bet niekada nedavė man nė svaro, vertė užsiiminėti seksu su daugybe kitų, tad vieną dieną pabėgau. Taip pat neužsiminiau Džekui nei apie kūdikį, nei apie tai, kad jį praradau.

– Vienintelį kartą jam pasipriešinau tą popietę, kai prieš tai mudu buvome kartu. Negalėjau nė pagalvoti, kad praleidusi su tavim pačias laimingiausias savo gyvenimo valandas galėčiau prisileisti artyn kitą vyrą. Viliuosi, jog manimi tiki. Ir tiek. Tai viskas.

Džekas manęs nepertraukinėjo, klausėsi, krūpčiojo ir kaip įmanydamas stengėsi įveikti šleikštulį. Jam tai buvo nelengva, bet vis dėlto pavyko. Ar tai ir buvo meilė? Kai darai ką nors panašaus, nes taip stipriai myli?

– Neįsivaizduoju, ką tuomet jautei, – tyliai tarė jis. – Man gaila, labai gaila, kad tau teko visa tai patirti. Nežinau, kaip ištvėrei.

– Gailiuosi, kad anksčiau tau nepapasakojau.

– Nelengva apie tai kalbėti. – Jis atsistojo. – Būsiu atviras: mane drasko prieštaringi jausmai, bet nenoriu tavęs prarasti. Dabar man reikia laiko pabūti vienam. Miegosiu kitame kambaryje. Bet tik šiandien. Rytoj, jei norėsi, grįšim į normalias vėžes, gerai?

Linktelėjau.

– Ir daugiau apie tai nebekalbėsim.

– Jei manai, kad galėsi…

– Labai noriu, kad pamėgintume, jei ir tu to nori.

– Taip, labai noriu.

– Labanakt, Eva.