Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

– Labanakt.

Tai buvo prieš savaitę. Ir Džekas savo žodį tesėjo. Kitą dieną jau gyvenome įprastą gyvenimą. Įprastą. Bet ne tokį patį. Ar kada nors jis bus koks buvęs? Ar bus?

2000 m. birželio 13-oji

Vakar koledže moteris, vardu Mišelė, įsišneko apie savo santykius su buvusiu vyru.

Net nepamenu, kodėl Mišelė apie tai prabilo, bet ji tikrai daug ir garsiai plepa, visada kalba apie asmeniškus dalykus, kurių mes net su artimiausiomis draugėmis neaptarinėjame. Klausiausi jos viena ausimi, bet kai prasitarė, girdi, jiedu išsiskyrė daug anksčiau, nei nutrūko fizinis ryšys, aš susidomėjau.

– Mudu nepradėjome ginčytis ar aiškintis, viskas buvo baigta daug anksčiau, nei drįsau palikti jį ir išeiti.

– Bet kodėl, kas atsitiko? – paklausė kažkuri.

Man taip pat buvo įdomu kodėl, bet nenorėjau, kad ji manytų, jog susidomėjau. Mat jei Mišelė apskritai ką nors mėgsta labiau nei šnekėti apie save, tai traukti žmones už liežuvio, kad jie prabiltų apie savo gyvenimą: ji įkyriai klausinėja asmeniškų dalykų, kol neapsikentusi nusileidi ir ką nors papasakoji, kad tik ji pagaliau atstotų. Stengiuosi nepakliūti į jos radarą, tad labai apsidžiaugiau, kad tą klausimą uždavė kita mergina.

– Tiksliai nežinau, – atsakė Mišelė, – viskas prasidėjo, kai vienas tuometinis bendradarbis ėmė prie manęs darbe seksualiai priekabiauti. Reikalas buvo sutvarkytas – tas tipas atleistas, nes kabinėjosi ne prie manęs vienos, bet po to… Net nežinau, kaip pasakyti… Mano vyras ėmė manęs šalintis. Iš pradžių palaikė mane ir vaidino, kad man pritaria, bet ilgainiui tarp mūsų atsirado tarsi kokia siena, rodės, jis negalėjo atsikratyti tam tikrų vaizdinių ir mudu jau nebuvome tokie artimi kaip anksčiau.

Jis apkabindavo mane, bučiuodavo, švelniai plekšnodavo per sėdynę, jaukiai susiglaudę žiūrėdavome televizorių, mylėdavomės, ir vis dėlto manęs neapleido jausmas, kad jis tam nevisiškai atsiduoda. Supranti, teoriškai jis tebebuvo mylintis ir rūpestingas vyras, už kurio kadaise ištekėjau, o iš tikrųjų darydavo tai vien kūnu; jo širdis ir protas nedalyvaudavo.

Sunku tai paaiškinti žmogui, kuris niekada nebuvo pakliuvęs į tokią padėtį, bet… visa tai tave žudo – palengva ir garantuotai. Žinai tą posakį apie mirtį nuo tūkstančio dūrių? Tai štai, panašiai buvo ir man.

Sėdėjau klausydamasi Mišelės ir žinodama, kad dabar tokioje padėtyje atsidūrėme mudu su Džeku.

– Kaip manai, kokia pagrindinė viso to priežastis? – vėl paklausė kažkuri.

– Turbūt seksualinis priekabiavimas, – paaiškino Mišelė. – Vyras buvo mano pusėje, bet įtariu, kad jo vis neapleido menkutė abejonė. Jis nebuvo visiškai tikras, ar aš pati to tipo neišprovokavau, ar neflirtavau ir panašiai, žodžiu, ar pati neprisiprašiau. Jam atrodė, kad tam tikra prasme jį apgaudinėju, kad jį išdaviau, tik ne iki galo, todėl galėjo ir toliau su manimi gyventi, bet tikriausiai niekaip nepajėgė liautis įsivaizdavęs intymių mano ir to tipo scenų. Tai mus ir išskyrė.

Labai ilgai maniau, kad kraustausi iš proto. Maniau, kad taip jaučiuosi tik aš. Bet kai paklausiau vyro, kas pasikeitė, jis tik gūžtelėjo ir atsakė nežinantis, bet kažkas tikrai pasikeitė. Siūliau nueiti į psichologinę konsultaciją, deja, jis nebuvo tam pasiruošęs. Dauguma vyrų tam nepasirengę. Jis turbūt nei sau, nei man, nei svetimam žmogui nenorėjo prisipažinti, kad laiko mane kalta. Tad išsiskyrėme.

Klausydamasi jos, žinojau, kad neišeisiu iš proto. Po tos lemtingos nakties Džekas buvo malonus. Domėjosi, kaip jaučiuosi, klausinėjo, gal noriu pasišnekėti apie savo mamą, virė man arbatą, glaudė mane glėbyje, bučiavo, sakė, kad myli. Bet visa tai darė tarsi robotas; tarsi veikiamas prisiminimų, kaip visa tai daroma, o ne skatinamas jausmo; jis apsimetinėjo bendraudamas su pačia didžiausia apsimetėle. Maniau, kad aš esu ta apsimetėlė, kad tai aš esu pernelyg įtari, įsivaizduoju nebūtus dalykus, matau jo užsisklendimą, kurio iš tiesų nėra. Bet aš buvau niekuo dėta. Jis tikrai taip elgėsi.

Tačiau argi galėjau jį kaltinti? Gyvenau taip, kaip gyvenau, ir man vis dar nepavyksta su tuo susitaikyti, tad kaip galiu reikalauti, kad susitaikytų Džekas? Seksas jam buvo labai svarbu. Jis laukė tobulos moters, o ta moteris, su kuria jis pagaliau ėmė mylėtis, pardavinėjo savo kūną. Ji buvo kekšė. Negaliu pakęsti to žodžio – jis toks žiaurus, toks šlykštus ir žeminantis. Jį girdėdama jaučiuosi tarsi ne žmogus, net jei tas, kuris jį vartoja, kalba visai ne apie mane, net jei juo vadinu pati save.

Vis dar jaučiuosi visuomenės atmata. Kai koks nors vyras sušnabždėdavo tą žodį man į ausį, kai liepdavo sakyti, jog esu purvina kekšytė ir man patinka tai, ką jis su manimi daro, žūdavo krislelis mano sielos; tas žodis man primindavo, kad nesvarbu, kiek kartų nusimaudžiau po dušu, kiek pinigų uždirbau, nesvarbu, kad man pavyko iš šio verslo pasitraukti, vis tiek visuomet liksiu purvina visuomenės atmata. Ir niekas manęs negerbs, nes buvau kekšė. Buvau ta, kuri pažemino save, kuri užsiiminėjo seksu ir taip jį sumenkino. Ir štai užmezgiau santykius su vyru, kuris seksą laikė ypatingu dalyku, niekur neskubėjo ir ilgai galvojo, su kuo norėtų žengti šį žingsnį.

Žinodamas, kuo užsiiminėjau, Džekas tikriausiai mirtinai kankinasi. Iki šiol jis elgiasi lyg niekur nieko, bet iš tiesų greičiausiai bjaurisi manimi ir buvusia mano profesija.

Kita vertus, ar ne taip elgiamės su žmonėmis, kuriuos mylime? Argi nenumojame ranka į jausmus ir nedarome to, kas, mūsų nuomone, geriausia jiems?

Tikiuosi, nes myliu Džeką. Kaip tik dėl to šiandien kai ką padariau. Grįžau iš koledžo anksčiau ir susikroviau savo daiktus. Norėjau brūkštelėti jam raštelį, bet viskas baigėsi tuo, kad rašau dienoraštį ir mėginu surikiuoti mintis. Nežinau, ką pasakyti. Kitaip nei Eliotas arba Cezaris, Džekas nenusipelnė, kad dingčiau iš jo gyvenimo nepalikusi jokios žinios. Bet kad ir ką parašysiu, atrodys, jog jį kaltinu, o jis dėl to visai nekaltas. Aš kalta, kad negyvenau padoriau; kad tapau kekše.

Kai pasprukau nuo Cezario, nepagalvojau, kad užsiimdama tuo, kuo užsiėmiau, ko nors neteksiu, deja, dėl to praradau galimybę gyventi normalų gyvenimą.

Laikas eina. Gal man jau keliauti, o žinutę Džekui pasiųsti vėliau? Jam tikriausiai palengvės, kad jau nereikia apsimetinėti, kad gali eiti ir susirasti padorią merginą.

Nes aš tikrai tokia nesu.

Aš

2000 m. birželio 16-oji

Palikti Džeko taip, kaip buvau suplanavusi, man nepavyko. Tiesą sakant, pasiėmiau daugiau drabužių ir kitų daiktų, nei paprastai pasiimdavau keldamasi gyventi į kitą vietą, bet svarbiausia, kad nusileidusi laiptais radau jį manęs laukiantį.

Jis nujautė, jog ketinu sprukti. NUJAUTĖ! Galite tuo patikėti? Taigi Džekas mane pažįsta geriau, nei pati save pažįstu, mat tik šiandien rytą nusprendžiau, ką toliau darysiu.

– Prašau, neišeik, – tyliai tarė jis, įbedęs žvilgsnį į dėdės Henrio kuprinę, prisimerkęs, lyg jam skaudėtų akis ir jis vos įstengtų žiūrėti, nors iš tiesų vien valios jėga stengėsi sulaikyti besitvenkiančias ašaras. – Aš stengiuosi, labai stengiuosi išmesti visa tai sau iš galvos. Suprantu, kad tai buvo prieš mudviem… bet ir per pirmą mūsų kartą. Be to, kadaise tėvas vertė, kad mano pirmas kartas būtų su prostitute, ir aš… – Džekas taip stengėsi neverkti, jog visas drebėjo. – Aš negalėjau. Negalėjau, o paskui sutikau tave. Nepažinojau tavęs, jaučiau, kad tai teisinga, todėl ir mylėjausi… Be to… Niekaip negaliu išmesti iš galvos, kaip tu su kitais vyrais… Suprantu, nesąžininga taip su tavimi elgtis, tai mano problema, bet, prašau, neišeik. Duok man truputį laiko. Man tik reikia trupučio laiko. Aš dar labiau pasistengsiu, pažadu.