Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

Po kelių sekundžių į tualeto patalpą įžengusi Greisė priėjo ir mane apkabino.

– Žinok, viskas bus gerai, – man, jos glėbyje pasidavusiai silpnumui, tarė ji.

Greisės apkabinta jaučiausi taip gerai, o mano sielai jos glėbys buvo tiesiog atgaiva. Nenorėjau apsipilti ašaromis, mat likusią pietų dalį tektų sėdėti prie stalo užsiverkusiai ir sunkia širdimi.

– Kartais Džekas gali būti tikras paršas, – pasakė ji, tvirtai spausdama mane glėbyje ir glostydama man nugarą, – bet jis tikrai tave myli.

Linktelėjau.

– O dabar eime ir kaip reikiant įčiupkim į kuodą. Jam tai bus gera pamoka.

– Gerai, – sutikau ir žvaliai nusekiau paskui Greisę į salę, kurioje manęs laukė nedraugiškai nusiteikęs sužadėtinis.

Žinoma, greitai sužinojau, kas atsitiko. Vos grįžę namo įžengėme pro duris, Džekas atsisuko į mane ir tėškė:

– Ar Braitone yra bent vienas vyras, su kuriuo tu negulėjai?

Išgirdusi šiuos jo žodžius ir bjaurų, pagiežingą toną, žingtelėjau atatupsta.

– Ką? – atsakiau. – Kas tau šovė į galvą?

– Šiandien vakare restorane buvo vyras, kurį kažkada „lydėjai“, ar ne?

Taip, iš tiesų buvo. Bet niekaip nesupratau, kaip Džekas galėjo tai sužinoti, tad nepratariau nė žodžio.

– Tau įdomu, iš kur žinau? – man tebetylint paklausė jis. – Kai pamatai vieną iš jų, tavo veido išraiška pasikeičia. Nesistebiu, kad nemėgsti restoranų: tai visuomet nutinka būtent tokiose vietose. Vieną akimirką tau viskas gerai, o kitą – tavo akys tarsi stiklinės, žvilgsnis sustingęs, lyg mėgintum prisiminti smulkmenas.

– Nieko panašaus nedarau, – atsakiau.

Niekada nepagalvojau, kad mane išduoda veido išraiška, kad kas nors, be buvusio kliento ir manęs, gali pasakyti, kas tarp mūsų vyko.

– O ką darai? – šlykščiai vyptelėjęs paklausė Džekas.

– Stengiuosi apsimesti, kad to niekada nebuvo. Mėginu pamiršti to vyro veidą ir viską, kas su juo susiję, kad kaskart jį sutikusi nepasijusčiau sukrėsta.

– Kiek jų ten buvo? – neatstojo Džekas.

– Tikėjausi, kad daugiau apie tai nebešnekėsime, – pasakiau.

– Ne, nebešnekėsime. Bet kartais tiesiog negaliu susilaikyti. Saugome šią didžiulę paslaptį ir paprastai viskas atrodo neblogai. Bet, kita vertus, man baisu eiti su tavim į viešas, visuomenės lankomas vietas, kad atsitiktinai nesutiktume vieno iš tų vyrų ir tavo veido išraiška vėl nepasikeistų. Vos tik suprantu, kad jis – vienas iš klientų, čia ima suktis kino juosta. – Džekas pirštu bakstelėjo sau į kaktą. – Įsivaizduoju tave su juo ir… – Džekas nutilo, jo akyse šmėstelėjęs siaubas lėtai nuslinko veidu ir, kažkokio naujo košmaro priblokštas, jis liko stovėti prasižiojęs.

– Ar „lydėjai“ mano tėvą? – įsitempęs paklausė. – Ar darei tai ir su juo?

Įdėmiai pažvelgiau į jį. Į savo gražųjį Džeką, kuris, kai atsakysiu į šį klausimą, nekęs manęs per amžius.

„Neversk manęs atsakyti, Džekai, – pamaniau. – Neversk manęs taip mudviejų skaudinti.“

– Darei?

Užsimerkiau – gal taip nematysiu žalos, kurią ketinau padaryti.

– Taip.

Tą žodį ištariau pašnibždomis, kiek galėdama tyliau, tikėdamasi, kad jis galbūt neišgirs ir nepasijus įskaudintas. Bet Džekas, žinoma, išgirdo. Ir reaguodamas į tai iš visų jėgų kumščiu trenkė į sieną: pasigirdo skaudus dunkstelėjimas, lūžtančių kaulų traškėjimas, ir aš supratau, kad jo plaštakoje tikriausiai neliko nė vieno sveiko kaulelio.

Nejudėdama, užsimerkusi stovėjau koridoriuje ir norėjau sprukti kur nors kitur. Troškau būti kur nors kitur, būti kuo nors kitu. Kadaise, pradėjusi parsidavinėti, nežinojau, kad tai pakenks mano mylimam vyrui. Iš kur galėjau žinoti? Apie ateitį negalvojau, gyvenau ta diena, stengiausi neprarasti stogo virš galvos ir nepulti žemiau, nei jau buvau puolusi. Iš kur galėjau žinoti, jog kada nors ateityje būsiu laiminga atsikračiusi savo vaikino narkomano ir tikrai įsimylėjusi?

– Atleisk, – tyliai tariau.

Ir jam, ir sau. Atsiprašiau už savo klaidas, dėl kurių šiandien atsidūrėme tokioje padėtyje.

Kai išgirdau jį atitraukiant kumštį nuo sienos, ant grindų pažiro glaisto gabalėliai. Tada dar išgirdau, kaip Džekas susmuko ir palengva tarp mudviejų plytėjusią erdvę užpildė jo verksmas.

Aš jį sugniuždžiau.

Negalėjau įsivaizduoti, ką Džekas jaučia, nes niekas nebuvo įskaudinęs manęs taip, kaip ką tik aš įskaudinau jį. Net mama, netikėjusi mano pasakojimu apie Alaną, nes vis dėlto ji, kaip vėliau sužinojau, manimi patikėjo, o tai šiek tiek apmalšino skausmą, kad turėjau ją palikti. O Džekui kančios negalėjo palengvinti niekas. Mane dulkino jo tėvas. Nevadinsiu to nei seksu, nei „miegojimu su kuo nors“, nes tai turėjo būti verslo sandoris, bet jo esmę jis paskui iškreipė ir tuo piktnaudžiavo. Jis tai pavertė asmenišku reikalu, nesibaigiančiu košmaru.

– Atleisk, – pakartojau, tik šį kartą garsiau.

Nežinojau, ką daugiau sakyti. Tai nebuvo romanas; nebuvo tai, kuo būčiau mėgavusis; nebuvo tai, ką kada nors būčiau norėjusi pakartoti. Ir jei Hektoras būtų palikęs mane ramybėje, tai būčiau galėjusi visa tai pamiršti.

Galų gale, sveikąja ranka remdamasis į sieną, Džekas šiaip taip atsistojo. Kita jo plaštaka priminė krauju aptekusį gniutulą. Svarsčiau, kaip su sulaužyta ranka jis susitvarkys kasdienius reikalus ir dirbs.

– Reikėjo pameluoti, – tarė man jis, mėgindamas papurtusį ir nuo ašarų sudrėkusį veidą išlaikyti ramų.

– Taip, žinau, – linktelėjau.

„O tau nereikėjo klausti, – pagalvojau. – Jei nenorėjai sąžiningo atsakymo ar bent jau atsakymo, kurį išgirdęs negalėtum gyventi, tau nereikėjo to klausti.“

– Iškviesiu taksi, kad nuvežtų tave į ligoninę, – pasiūliau.

Džekas papurtė galvą.

– Noriu pabūti vienas, – pareiškė ir išėjo pro lauko duris.

Stovėjau ir žiūrėjau, kaip jis ėjo prie automobilio, įsėdo ir pasilenkė prie vairo. Jis ir dabar ten. Nežinau, ar ketina grįžti, ar praleis naktį mašinoje.

Kaip paskutinė kvailė atsisakiau nuomoto vieno kambario buto, tad neturiu kur sprukti. Šiaip ar taip, nemanau, kad Džekas pareikalaus tuoj pat išsikelti. Jis ne toks. Leis pagyventi viename iš tuščių kambarių, kol susitvarkysiu reikalus. Jis vis kartodavo, kad dirbti man nereikia, kad jis uždirba pakankamai ir gali išlaikyti mus abu, bet neketinau ir vėl taip elgtis. Neketinau pasikliauti kitu žmogumi ir tikėtis, kad jis manimi materialiai pasirūpins, todėl turėjau šiek tiek pasitaupiusi ir galėjau susirasti, kur gyventi. Tik nežinau, ar norėčiau likti kur nors netoliese. Juolab kad visada galėčiau netyčia sutikti Džeką ir moterį, kurią jis galiausiai vestų.

Viena mano asmenybės dalis nori skambinti Greisei, papasakoti, kas vyksta, ir paprašyti ateiti rūpintis Džeku. Ir vis dėlto negaliu sakyti jai visos tiesos. Man per akis ir vieno manimi besibjaurinčio žmogaus, negalėčiau pakelti, jei dar kas nors pažvelgęs matytų manyje purviną kekšytę, o ne moterį, kuri iš tiesų esu.

Turiu ydų, nesu tobula, bet prostitute jau nebedirbu.

Kiek kartų gyvenime esu sakiusi „nežinau, ką daryti“. Ar tokios kaip aš štai taip ir gyvena? Ar gyvenimas – virtinė įvykių, vedančių prie įvairių sankryžų, kuriose turi pasirinkti kelią? Ar gyvenimas – vien virtinė akimirkų, kai patenki į padėtį be išeities ir klausi savęs, ką daryti? Manasis, rodos, kaip tik toks.

Aš

2001 m. gruodžio 18-oji

Praėjo du mėnesiai, Džekui nuo plaštakos nuėmė gipsą ir rytoj mudu tuokiamės.