Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

Nutarėme daugiau apie tai nebešnekėti. Nuo tada, kai mums atskleidus didžiąją tiesą Džekas kitą dieną grįžo iš ligoninės ir papasakojo man seniai žinojęs, kad tėvas naudojasi prostitučių paslaugomis, ir dėl to jo nekenčiantis, bet neatsiribojantis nuo tėvo, nes gaili savo mamos. Girdi, jis nežinąs, ką ji darytų sužinojusi, kaip niekšingai vyras ją apgaudinėja.

Labai norėjau paklausti, ar bent kas nors, ką man pasakojo Hektoras, yra tiesa, ar ji tikrai atsisako su juo mylėtis ir nerodo jam švelnių jausmų, mat kai susipažinau su Harieta, ji man tokia nepasirodė. Bet, kita vertus, niekada nežinai, kas vyksta už uždarų namų durų ir ką laimingą šeimą vaidinantys žmonės apsimestinai demonstruoja pasauliui.

Džekas man sakė jau seniai negerbiantis tėvo ir nekenčiantis savęs, kad nekreipia dėmesio į tai, ką jo tėvas darė. Ir daro.

– Bet tu myli motiną, – priminiau Džekui. – Pamenu, dažnai pagalvodavau, kad man reikėjo likti ir leisti mamos draugui elgtis su manimi, kaip jis norėjo, nes aš taip mylėjau savo mamą. Dėl mylimų žmonių galim padaryti beveik viską.

– Ar tėvas tave pažino? – pagaliau paklausė Džekas. – Ar kada nors bent žodžiu tau apie tai užsiminė?

Žvilgtelėjusi į jo ranką supratau negalinti atskleisti tiesos.

– Nemanau. Bet pas prostitutes besilankantiems vyrams mes dažniausiai esame tik vaikštančios vaginos, tad nenuostabu, jei Hektoras manęs nepažino.

– Na nesakyk „mes“, – tyliai paprašė Džekas. – Tu daugiau tuo neužsiimi.

– Neužsiimu, – atsakiau. – Tikrai ne.

Jis man linktelėjo. Žvelgėme vienas į kitą prisimindami, kas buvome, kai susipažinome, ir suvokdami, kas esame dabar.

– Imkime ir kuo greičiau susituokime, – pasiūlė Džekas.

Šiais žodžiais jis norėjo man pasakyti, kad daugiau apie tai nebešnekėsime.

– Gerai.

– Greisė ir Rupertas galės būti mūsų liudininkais, – tarė jis.

Aš pritariamai linktelėjau.

Neturėjau ką pakviesti, gal nebent Donę, bet jau daugiau kaip metus nieko nebuvau apie ją girdėjusi, tad nutariau nesidomėti, ar ji nėra viena iš daugybės kasmet nužudomų prostitučių, apie kurias mes nieko nežinome. Įsiteigiau, kad ji užsiėmusi ir neturi man laiko.

– Ar nieko tokio, jei daugiau nieko nekviesime? – paklausiau Džeko.

Buvau tikra, kad ir jis nekantravo paklausti to paties, bet nenorėjo būti neteisingai suprastas arba įskaudinti manęs. Džekas neketino rizikuoti ir netyčia pakviesti į vestuves kokio nors vyro, kurio palydove esu buvusi.

Džekas įbedė akis į stalą ir liūdnai paklausė:

– Ar tikrai to nori?

– Kai esame kartu, mums tikrai nieko daugiau nereikia, tiesa?

– Tiesa.

Ištiesiau ranką per stalą ir uždėjau ant neseniai sugijusios jo plaštakos savąją.

– Juk iš tiesų ir tu to nori, ar ne, Džekai? Bet jei abejoji, mes neprivalome tuoktis.

Staiga jo veide nušvitusi skaisti kaip saulė šypsena suminkštino man širdį ir privertė ją smarkiai plakti.

– Eva, dar nieko gyvenime taip netroškau, kaip tave vesti. Palyginti su džiaugsminga daina, kurią mano širdis traukia pamačius tave, visa kita tėra pašalinis triukšmas.

Tai buvo vienas nuostabiausių kada nors mano girdėtų dalykų, ir tuomet supratau, kad daugiau mudu tikrai apie tai nebekalbėsime.

Netrukus čia atvažiuos Greisė, nes Džekas šią naktį praleis pas juos. Išjungiau telefoną, bet kai ji atvažiuos, vėl įjungsiu. Telefonas ėmė skambėti atkakliau ir dažniau – manau, jis mėgina mane įspėti, kad iki šventinių Kalėdų pietų jų namuose jau būčiau išsinešdinusi. Bet šiemet mudu ten nedalyvausime, mėgausimės medaus mėnesiu Hove (lovoje, savo namuose).

Greisė nekantrauja pamatyti mano vestuvinę suknią, bet pasakiau parodysianti ją tik vestuvių išvakarėse. Jos laukia didžiulė staigmena.

Tikrai labai jaudinuosi dėl rytojaus. Šitos dienos laukiau nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą sutikau Džeką. Tai išsipildžiusi mano svajonė.

2001 m. gruodžio 19-oji

Aš ponia Eva Bričam.

Ar galiu pakartoti?

AŠ PONIA EVA BRIČAM.

Matydamas mane ateinant, Džekas verkė, o paskui per visą ceremoniją laikėmės susikibę už rankų. Greisė taip pat verkė ir net Rupertas apsiašarojo.

Kai davėme priesaiką, kalbėjau kiek užsikirsdama, nes suvokiau, koks šis veiksmas svarbus, bet man pavyko padaryti viską, ką reikia, nors ir labai jaudinausi.

Iš už debesų išlindo saulė, Greisė mėtė konfeti, o Rupertas fotografavo.

Džekas pernešė mane per namų slenkstį, paskui gulėjome lovoje, gėrėme šampaną ir kikenome šnekučiuodamiesi apie tai, koks pasakiškas bus bendras mūsų gyvenimas.

Negaliu patikėti, kad esu tokia laiminga.

Amžinai įsimylėjusi,

ponia Eva Bričam

2002 m. kovo 17-oji

Šiandien su Džeku kalbėjomės apie kūdikį. Netiesiogiai apie tai šnekėjomės ir anksčiau, – abu žinojome, kad norime vaikų, – bet šiandien pirmąkart aptarėme, kada norėtume kūdikio susilaukti.

Aš, žinoma, noriu kuo greičiau, esu pasirengusi, jis, manau, taip pat, tad ko dar laukiame? Metus, kol turėsiu motinystės atostogas, galėsiu paimti akademinių atostogų arba tiesiog atidėti mokslą koledže, bet motinystės išmokos man nepriklauso, tad teks tuos metus gyventi vien iš Džeko kišenės. Be to, labai noriu turėti mažytę Džeko kopiją – nesvarbu, berniuką ar mergytę; trokštu turėti jo dalelę, kurią galėčiau mylėti.

Džekas irgi nori vaiko, bet ne iš karto. Jis sakė, gal po metų, mat neturėjome daug laiko sau, kad kartu galėtume ką nors nuveikti, pavyzdžiui, išvažiuoti atostogų ir geriau pažinti vienas kitą kaip sutuoktiniai.

Žinoma, jis teisus, suprantu jo argumentus, bet vis tiek gaila… Man patiktų kurį laiką mėginti pastoti ir vėl lauktis, o ne… O ne įkliūti kaip praeitą kartą. Labai norėčiau būti mama. Žinau, tai nelengva, bet vien mintis apie Džeko kūdikį pripildo man krūtinę neapsakomo džiaugsmo.

Kita vertus, palauksime gerus metus, o tada mėginsime. Kai pagaliau gims mūsų kūdikis ir daugiau nebegalėsime visą naktį miegoti, tikriausiai būsiu labai dėkinga, kad turėjome tuos vienus ramybės metus!

Dabar mano santykiai su Džeku tikrai geri. Turėtų nutikti kažkas siaubinga, kad jie pašlytų. Rodos, abu vėl grįžome į tą santykių etapą, kai norėjome visą laiką skirti vien sau. Kai norėjome kalbėtis ir juoktis, apsikabinę leisti laiką savo oazėje ir numoti ranka, kad Žemė ir toliau sukasi. Jei mudviem kasdien nereikėtų eiti į darbą ir koledžą, manau, abu mielai taptume atsiskyrėliais, atradusiais tobulą bendro gyvenimo darną, kurios neįmanoma išsaugoti, kai užgriūva pasaulio tikrovė.

Namas pagaliau įrengtas. Visi kambariai išdažyti ir apstatyti. Tai buvo didžiulis darbas, kurį atliko, galima sakyti, vienas Džekas, bet tikrai buvo verta stengtis.

Dažnai vaikštinėju glostydama sienas, kojų pirštais braukdama per kiliminę dangą, kvėpdama kiekvieno kambario aromatą, mėgaudamasi mudviejų darbo vaisiais. Dabar jaučiu, kad šis namas – ir mano. Man nepaprastai pasisekė, jog drauge su Džeku ir aš galėjau duoti šiems namams šiek tiek meilės ir dėmesio. Sienas nudažėme žalsvai, ir dabar čia viskas atrodo ne taip atšiauriai kaip anksčiau. Drąsinau Džeką suteikti kiekvienam kambariui spalvos, kad atmosfera būtų šiltesnė, o svarbiausia, dabar juose pristatyta nuotraukų. Visus tuos metus man jų labai trūko, tad dabar visur apstu jaunesnio Džeko ir mudviejų drauge nuotraukų. Keliose nusifotografavusi aš viena ir man šiek tiek drovu, bet apskritai viskas gerai.

Svetainėje stovinčioje mūsų vestuvinėje nuotraukoje mudu nufotografuoti išeinantys iš Rotušės, mums ant galvų pilasi konfeti lietus, susikibę už rankų šypsomės objektyvui, bet slapta žvelgiame ir vienas į kitą.