Dorothy Koomson: Šokoladinis pabėgimas

Sukeičiau kojas, į turėklus atrėmiau kairę pėdą, kad kuriam laikui palengvėtų.

Aš pasikeičiau. Kaip – to negalėjau nurodyti, ir negalėjau per daug svarstyti. Tai daugiau negu priešgyniavimas Renei ir banko sąskaitos ištuštinimas... Tai... Atsiplėšiau nuo turėklų, šalta ranka pasilyginau vėjo pašiauštas garbanas.

Aš nesiruošiu to daryti. Per daug analizuoti. Ruošiuosi linksmintis.

5 Tiek išlaidauti tikrai buvo per daug. Uždirbdavau aš padoriai, tačiau širdies gilumoje buvau išpardavimų mergaitė – būtent ten pirmiausia eidavau parduotuvėje.

6 Savu noru informacijos apie Grego žygdarbius aš nedalijau, jos iš manęs ją ištraukdavo, kai gaudavau iš jo padėkos gėlių už tai, kad trečią savaitę bėgu į trasą.

Penktas skyrius

Ponas Irisas

Atvėrus „Oranžerijos“, vidury miesto įsikūrusio pusrūsio baro, duris, apgobė ir įtraukė šiluma, gardžiai kvepiantis dūmas, gerai leidžiamo laiko garsai. Čia būta ploto su išsipūtusiais tamsios odos krėslais ir tikrų knygų prigrūstomis spintomis, dėl to buvo panašu į senamadišką oranžeriją.

Tuoj pat pamačiau savo draugus, susėdusius oranžerijos plote, išsidrėbusius odiniuose ruduose krėsluose, man buvo palikta laisva kėdė. Giliai įkvėpiau, priminiau sau, kad niekas negali gadinti Dženės gimtadienio, ir žengiau.

– Na, tai galim pradėti, Amberė čia, – tariau, įsitempusiame veidelyje spausdama šypsnį. Veidas, per kelias paskutines minutes tieksyk praustas kalte, tarsi būtų pastiręs7.

Priėjau prie Dženės, vilkinčios mėlyną šilkinę suknelę samčio pavidalo iškirpte, ties kuria mėlyna spalva perėjo į šviesesnę (8,99 svaro sterlingų, iš parduotuvės prie Lidso turgaus – mudvi, Dženė ir aš, buvome puikių pirkinukų medžiojimo karalienės), jos banguoti šviesūs plaukai buvo sukelti ant viršugalvio, veidas rėminamas kelių garbanėlių. Pakštelėjau į šiltą žanduką, meškiškai apglėbiau. Pro cigarečių dūmus prasimušė subtilus gėlių dvelksmas, pakvipo. Viduj šyptelėjau – tas kvapas tikrai Dženės, nesupainiosi.

– Su gimtadieniu, brangioji, – pasveikinau ją įduodama dovanų maišą. Buvau nupirkusi trisdešimt smulkmenų: lūpų dažus, akių vokų šešėlius, mobiliojo telefono įdėklą, žydrą piniginę ir t. t. – po daiktą kiekvieniems metams, kuriais ji puošė šią žemę. – Ar puikiai praleidai dieną?

Mano geriausia draugė dirbo pradinės mokyklos mokytoja, dabar buvo trumpos trimestro vidurio atostogos, tad ji galėjo ištisą dieną džiaugtis, kad tampa trisdešimtmete. Dženė meiliai pažiūrėjo į Metą.

– Fantastiškai.

– Tikiuosi, apsiėjai su mano drauge taip, kaip ji nusipelno, – tariau Metui, kuris tam, kad pabūtų su ja, buvo pasiėmęs išeiginę.

– Savaime suprantama, – atsakė tas ir pabandė nusišypsoti.

Tik pabandė – vos įstengęs timptelėti lūpų kampus, pasidavė. Susidūrus su manimi, šypsnys Meto išraiškų repertuare retai kada pasirodydavo. Kuo toliau, tuo jis man šypsodavosi rečiau, nes maža kas manyje jam patiko taip, kad keltų šypseną. Metui tai buvo akivaizdus išbandymas, mat mes dažnai per savaitę susitikdavom du tris sykius. Jau treji metai, nuo tada, kai jis susipažino su Džene. Mes su Metu turėjom įsisenėjusių problemų – tokių įsisenėjusių, kad nebuvo jokio reikalo dėl jų dabar sukti galvą, juolab kad aš turėjau daugiau kuo rūpintis. Kad ir asmeniu, sėdinčiu jam iš kairės.

Triskart tankiau ėmusia plakti širdimi, prie gomurio prilipusiu liežuviu pasisukau į Gregą.

Žvilgsniams susidūrus, tarp mūsų plastelėjo plonas baimės šydas. „Kalbėk, – paliepė protas. – Sveikinkis.“

Aš prasižiojau ir...

– Na, Gregoriuk, kaip reikaliukai? – nesusivaldžiau.

O Dievulėli, aš – kokni8 pliurza.

– Puikiai, – atsakė Gregas žvaliai. – Kaip tau?

– Geriau nėr ko norėt, – tariau nepajėgdama atsikratyti kokni akcento. Gi esu iš pietinio Londono, ne iš rytinio, nėra ko tam akcentui tūnoti gerklėje.

– Malonu girdėti, – tarė jis.

Oi, ar negalėtum pasistengti elgtis dar įtartiniau? Man rodos, Lidse esama vieno žmogaus, iš tavo veido dar nematančio, kad tarp mūsų būta sekso. Tau sako moteris, kuri yra kokni pliurza.

Aš išlindau iš palto ir... nieko. Iš niekieno net menkiausio susidomėjimo blyksnio. Keista, turint omenyje visus tuos čekio skaičius. Liaukis, sudraudžiau save. Juk tai Dženės gimtadienis, jos šėlsmas, tu jį bandai gvieštis. Susigėdusi sulindau į krėslą priešais Gregą, Metas su Džene tuotarp nuėjo prie baro. Pirmus gėrimus visuomet pirkdavo jie, tokia tradicija, nes būtent taip abu susipažino. Šiame bare, prie baro.

Vos tik jiems dingus iš akiračio, Gregas, galima sakyti, užgriuvo ant medinio staliuko.

– Tai Dženei nesakei, – konstatavo paskubom.

– Taip, Gregai, tave irgi malonu matyti. Aš gyvuoju puikiai, ačiū, kad paklausei, man savaitgalis irgi buvo puikus, ačiū, – susakiau.

Na, gerai, mes... bet ar tai teikia jam kokį nors pretekstą būti nemandagiam? Pamiršti, kad visų pirma esam ir liksim draugai?

– Ką? – paklausė Gregas susiraukdamas.

Akivaizdu, kad tas pretekstas jam teikiamas.

– Ne, Dženei aš nesakiau. O ką, tu Metui pasakei?

Grego veidas paraudo. Ne per daugiausiai, bet pakankamai. Užtektinai, kad suprasčiau – išpliurpė. Matyt, pasakė galop išgliaudęs neįkandamą riešutą, pasėjęs sėklą į nepurentą dirvą ar kokį kitą eufemizmą, pranokstantį net mitriausio nekilnojamojo turto agento paistalus.

– Tai kad ne... Klausyk, mums reikia pasikalbėti.

Jau buvau betarianti „nėra ko“, bet burna, nutvilkyta penktadienio nakties prisiminimų, žioptelėjo:

– Gerai, kalbėkimės.

– Ne dabar. Paskui. Kai išeisime, pasakysiu, kad palydėsiu tave namo, ir mes galėsim... Ak, šitaip paprasta. Tau tereikės laido, prijungti jį prie namų kino ir prie televizoriaus. Tik tiek. Stereo.

Kąąą?! Man taip pagalvojus, Metas ant stalo tėškė keturias pintas alaus.

– Štai ir mes, – pasakė. – Bet laukit kitos dalies, ji nupirko aperityvų.

Dženė grįžo nuo baro nešina juodu plastikiniu padėklu, ant kurio kūpsojo keturios taurelės tekilos, keturi žaliosios citrinos griežiniai ir druskinė. Stebeilydama į tekilą, prisiminiau eilutę iš filmo: „Niekas iš čia nepaspruks gyvas.“

– Turime jums šį tą pranešti, – paskelbė Dženė.

Mes buvome persikėlę į „Jumbo“ – prabangų kinų restoraną, užspeistą Vikaro skersgatvyje. Viduj stovėjo apskriti staliukai su persikų spalvos staltiesėmis, ant kiekvieno per vidurį – baltas ąsotėlis sojų padažo, negilioje baltoje lėkštelėje – imbiero griežinėliai. Kiekvienam ant persikinės servetėlės buvo padėta po porcelianines valgomąsias lazdeles, išrašytas mėlynais kiniškais rašmenimis. Kaip tik buvo atnešti užkandžiai: krevečių skrebučiai, suktinukai su įdaru ir dim sum .

Aš į burną susigrūdau net du krevečių skrebučių gabalus, kad paliaučiau tauzyti. Kad neleptelėčiau ko nors, iš ko jie suprastų, jog gulėjau su Gregu. Kad esu bloga mergaitė. Kekšė. Tikra šliundra.

Kalbant Dženei, supratau, kas dar vibžda man galvoje. Metas. Nuo to laiko, kai susėdom, krebžda storos medvilnės servetėle ir lazdutėmis. Persikinės servetėlės neišlankstė – tai pešiojo jos kampą, tai kilnojo lazdelę, baksnojo ja į stalą tarsi mušdamas būgnus. Vyras, kurį pranešama naujiena džiugina, šitaip nesielgia.

Metju Šeferdas man niekada neatrodė nervingas tipas, bet jo kampuoti bruožai – išsišovę skruostikauliai, plonos lūpos ir tiesi nosis – visa buvo ryškiau nei paprastai. Įtampa. Reikia pripažinti, tai svarbus žingsnis. Palikus jaukius namus Haid Parke, kur jis su Gregu ir dar vienu berneliu, Rokiu, gyveno nuo devyniolikos metų, persikelti pas merginą į suaugusį Alertoną baugu. Žinoti, kad tavo antroji vaikystė baigiasi, baisu. Mane tai baugintų. Betgi jie pradraugavo trejus metus, buvo tvirti. Kaip uola.