Dorothy Koomson: Šokoladinis pabėgimas

Jei nesakiau Dženei, negi galiu sakyti Martai? Be to, Marta Gregą pažįsta. Kiek per gerai. Jei Gregą pažįsti, žinai, kad jis nėra mielas žmogus. Iš pagrindų geras? Taip. Geraširdis? Visiškai. Bet mielas? Ne. Marta tai žinojo. Ji, vadinasi, ir Renė, jį laikė šėtono išpera. Jei papasakočiau, man net nespėjus sumirksėti užsakytų egzorcizmo seansą. Kartą, kai Marta pastvėrė mano telefoną, Gregas, manydamas, kad kalba su manimi, leptelėjo: „Oi, paukštyt, ketinu persimesti tave per kelį ir įkrėst į subinę, kad vėluoji.“ Ji kaipmat pasisiūlė surasti keletą regbininkų jam apkulti. Net kai pasakiau, kad jis tik pajuokavo, atkirto, kad jos pasiūlymas – ne pokštas. Marta su Rene ieškojo dingsties jį gerai išvanoti, ir, atrodo, bus radusios.

Užuot atsakiusi į klausimą apie sudėtingumą, patraukiu pečiais.

– Matai, kaip ir sakiau, – priminė Marta. – Pernelyg daug galvoji.

Gal ir teisi buvo – Gregas mane tuo irgi visuomet kaltindavo, bet jei būčiau pakankamai galvojusi penktadienio vakarą, gal nebūčiau įvirtusi į šitą jaukalą, a?

Penktadienio vakaras.

Tas vakaras man nebuvo ilgamečio flirto, ilgesio ir laukimo kulminacija. Nežinau, kaip Gregas, bet aš apie jį tokių minčių niekada neturėjau. Niekada. Žinoma, dabar manim niekas nepatikės.

Nuo tada, kai pagalvojau, kad jis šunsnukis, aiškiai rodžiau, kad nesu dovana ar paguodos prizas, jam suteiktas, kad mano geriausia draugė galėtų ramiai susitikinėti su jo geriausiu draugu. Aš jį nuolat erzindavau, atsisakydavau flirtuoti. Visiškai. Jis mėgindavo, nes nieko negalėjo sau padaryti, o aš tik vartydavau akis ir purkštaudavau. Net lengvos dviprasmybės būdavo sutinkamos su irzlia pašaipa. Kai po kelių mėnesių nuo pažinties su Gregu pradėjau vaikščioti su Šonu, susiprotėjo – nesidomiu. Mes galėjom likti draugai. Taigi, penktadienio vakaras man buvo tik dar vienas vakaras.

Susitikau su Gregu prie autobusų stoties apie septintą. Tądien jis buvo išvykęs į Šefildą rengti specialaus reportažo žurnalui. Pamačiau jį tą pat akimirką, kai iš Niujorko gatvės pasukau į stotį. Skersai permestas krepšio diržas, kelius siekiantis juodas paltas užsagstytas, matyti mėlyno džemperio apykaklė. Rankos sukištos į kišenes, nosies galiukas raudonas nuo šalčio, kvėptelėjus aukštyn ir į šalis raitosi balti garo tumulai. Buvo akivaizdu, kad jis kurį laiką laukė, bet, atrodo, nepyko.

Jei Gregui laisvas penktadienio vakaras nebūtų rodęs, kaip jis galėtų baigtis, gal būtų teįvykę tik tiek: jis švelniai, kone globėjiškai apkabina mane per liemenį, trukteli prie savęs ir pasilenkęs pabučiuoja į skruostą. Bučinys trunka mažumytę ilgiau, nei derėtų, lyg jis mėgautųsi akimirka. Tada įsikniaubia į juodus sulig žandais pakirptus plaukus ir, mane spustelėjęs tvirčiau, giliai įkvepia.

– Tu... tu uostai plaukus? – klausiu.

Kažkas juokais buvo sakęs, kad aš smirdžiu, ir nuo tada paranojiškai šito bijodavau. Juokas ir lieka juoku, kol tave išsikviečia viršininkas ramiai pasikalbėti apie asmeninę higieną – taip nusiristi neketinau.

Gregas juokiasi.

– Tik žiūriu, ar nereikia patiesinti šaknų. Jei šito nepasakyčiau aš, kas pasakytų?

Nuotaikingai pliaukšteliu jam per nugarą, pakresčioju galvą ir nusivedu Gregą į privatų Vakarų Jorkšyro kino teatrą.

Po nemokamos filmo peržiūros darbo (mano, ne jo) tikslais mes šio to išgeriame, pavakarieniaujame, paskui atsiduriame ant grindinio prie restorano.

– Ar nenorėtum valandėlei užsukti pas mane? – klausia Gregas.

Tiesą sakant, aš noriu namo. Nenoriu pėdinti į jo namus Haid Parke (visuomet versdavo ten eiti pėsčiomis), paskui sėdėti ir kalbėtis apie nieką su dar vienu jo būsto draugu, ne Metu. Noriu savos pižamos, pažiūrėti televizorių ir gultis. Tačiau, aišku, sakyti to negaliu, todėl vaidinu spektaklį: dirsteliu į laikrodį, pamatau, kad jo nesu užsisegusi, ir kol jis nepastebi, ką darau, trukteliu riešą.

– Tiesą pasakius, jau vėlu, – sakau, – turiu sukti namo. Lipsiu į autobusą.

Gregas nusuka žvilgsnį, šaltame ore suvirpa neviltis. Ak, topteli man, jis nori pasikalbėti apie kažką svarbaus. Štai kodėl yra laisvas penktadienio vakarą. Tai todėl nori vakaroti toliau.

Kaip atviruolis jis anaiptol negarsėdavo. Jei šneka būdavo ne apie seksą, darbą ar futbolą, turėdavai traukti po žodį. Gali būti, jog pasikalbėti su manimi, kad ir apie ką, ruošėsi visą savaitę.

– Arba gali eiti pas mane, – tariu. – Jei norėsi, galėsi likti.

– Tikrai?

– Žinoma. Juk, šiaip ar taip, kone gyveni mano tuščiame kambaryje. O ryte, manau, nereiks... AUTOBUSAS!

Ir mudu puolam į autobusų stotelę.

Maždaug po valandos vis dar sėdime mano svetainėje ant grindų, grojant muzikai šnekamės – apie tą patį kaip visuomet. Jis neišmykia nieko, kas būtų bent kiek panašu į paslaptį. Sužinau apie Šefilde šiandien jo kalbintus žmones, kad motina nusipirko naują puodų rinkinį, kad per kitas Kalėdas tikriausiai atvažiuos Australijoje gyvenantis jo brolis, kad pagal įvarčių skaičių jis jau atsilieka nuo Meto. Mane šaukia pižama ir pūkinė antklodė, o iš Gregorio tebegirdžiu įprastus dalykus. Stoja tyla. Aš imu knaibyti alaus butelio etiketę, Gregas kurį laiką spokso į savo kavą, paskui pradeda kramtyti nagus. Pliaukšteliu jam per ranką, kaip pats buvo liepęs, jis krūpteli, atsiprašomai šypteli ir ranka persibraukia per plaukus.

Ak, tie plaukai. Pamėlę nuo juodumo, iki kaklo. Regis, moterims poilgiai plaukai patinka – daugybėje mano perskaitytų scenarijų ir knygų kerintys herojai tokiais plaukais, – bet man negražu. Kaip apelsininis pieninis šokoladas. Pieninį šokoladą mėgstu. Mėgstu apelsinus. Bet kartu jie nė kiek nedera. Taip ir su ilgaplaukiais vyrais. Ilgi plaukai man patinka. Patinka vyrai. Bet kartu – šiurpus vaizdas.

Šitaip pagalvojus, Gregas pradeda juoktis. Vieną baisią akimirką topteli, kad gal perskaitė mano mintis ir pamanė, jog aš iki pašaknių pavydi.

– Iš ko juokiesi? – paklausiu.

Jis papurto galvą.

– Iš nieko, – sako, o nuo tylaus juoko kreta pečiai, šelmiškai virpčioja sučiauptų lūpų kampučiai.

Aš prikimbu:

– Iš ko?

Gregas dar pakikena įsižiūrėjęs į kavą, paskui atplėšia akis nuo kreminio skysčio ir žvelgdamas tiesiai į mane taria:

– Tikrai nori žinoti?

– Noriu.

– Gerai. – Jis patyli, giliai įkvepia, paspokso. – Galvoju, ar nebūtų juokinga, jei Amberę pabučiuočiau.

– O kas čia juokingo? – atšaunu. – Gi visad bučiuoji... aaa... aš smirdžiu? Juokiesi todėl? Bučiuojant mane tau užima nosį ir juokinga, kad nesusivokiu?

Pastačiusi nugertą alaus butelį, pakeliu ranką, pauostau. Moteriškų „Hugo“ kvepalų dvelksmas, truputis drėkinamojo kūno losjono, daugiau nieko.

Gregas išpučia akis – lyg nematyčiau kažko akivaizdaus, lyg jis negalėtų patikėti, kad esu tokia bukagalvė. It sulėtintame filme pastato kavą, pasilenkia ir priglaudžia lūpas, pirštais paglosto veidą, liežuviu pražiodo ir įsisiurbia. Sultingos lūpos mano lūpų nėra lietusios jau ištisas tūkstantmetis, aš ir pamiršau, kas yra bučinys. Švelnus, šiltas, minkštas.

Galiausiai jis atšlyja, atsilošia. Tyla. Mes tylim: Gregas žiūri į mane, aš – į buvusį savo draugą. Draugą, kurio veidą perkreipia išgąstis.

– Dabar ant manęs pyksti? – tyliai paklausia jis.

Pykstu? Ne, aš apstulbusi. Labiausiai jaučiu apstulbimą, ne ką kita. Iš lėto pakraipau galvą į šalis.

– Išeiti? – klausia Gregas.

Aš vėl pakraipau galvą – šįkart greičiau. Ne, ne. Nereikia pastatyti į pavojų trejų metų draugystės ir pasitraukti.