Dorothy Koomson: Šokoladinis pabėgimas

Nepriekaištinga Renės oda iki pat plaukų pašaknių užvirė kraujo raudonumu. Nežinojau, kad žmogus pajėgus taip išraudonuoti nenualpdamas.

– KAIP GALI ŠITAIP KALBĖTI? KAS MANAISI ESANTI? – užgriaudėjo ji.

– Ak, Rene, pripažink, tą susitikimą vis tiek norėjai atšaukti.

Mus siejo nuotaikų grandinė: kuo labiau ji siuto, tuo labiau aš stengiausi ją prajuokinti, o tai ją dar labiau nartino. Ir vėl iš pradžios.

– NESUVOKIU, KAM TAVE PASAMDŽIAU! – klykė Renė.

– Todėl, kad dresuotas žiurkėnas tave nuvylė?

– KAIP DRĮSTI? DEŠIMT METŲ, KOL TRAINIOJIESI BIURE, MATAU, KAIP NIEKO NEVEIKI, TIK ŠLAMŠTI ŠOKOLADĄ. GERAI, PAKAKS. TU LAISVA.

Tai tarusi, ji stvėrė savo mobilųjį, paltą ir paliko sceną. Stiklines duris trenkė taip stipriai, kad pamanėme, jog tos subyrės.

Trinktelėjus durims, viskas nutilo, nurimo.

Renė su manimi taip dar nebuvo elgusis. Šitaip ji nesielgdavo nė su niekuo kitu. Niekuomet. Taip, rėkdavo, taip, svaidydavo daiktus, bet per vienuolika metų nė sykio nepamaniau, kad galėtų prieš ką nors pakelti ranką. O nūn vieną akimirką toptelėjo, kad man trenks.

Marta metė vieną iš savo žvilgsnių į dvi praktikantes – tos iškart susivokė, kad joms reikia į tualetą, išties neatidėliotinai, ir spruko. Stiklines duris, ant kurių buvo kino juostelė ir išpurkštas užrašas VJTKF, irgi trenkė, bet negarsiai.

Mes su Marta abi sykiu pakilome ir per kabinetą aukštomis lubomis, prigrūstą rašomųjų stalų ir prikrautą komodų bei lentynų su vaizdajuostėmis, nuėjome prie langų. Langai buvo beveik per visą sieną, su palangėmis tokio pločio, kad būtų galima išdrėbti užpakalį. Taip ir padarėme. Mūsų biuras buvo pats geriausias visame Vakarų Jorkšyro savivaldos pastate. Su aukštomis baltomis sienomis, kilimas ne nustatytos smėlio, o karališkosios mėlynos spalvos. Ant sienų net kabojo įrėminti plakatai. Kai čia dirbi visą dieną, paprastai išsirenki sau patinkantį. Renė buvo nusižiūrėjusi „Žydrąją bedugnę“, Marta – „Gražią moterį“, o aš – „Terminatorių 2“. Einant metams, plakatai atsirasdavo ir pranykdavo, bet plaukikė, kekšė ir kiborgas kybojo prisiploję prie sienų, nepaisydami storumo, plonumo ir Renės protrūkių.

– Jai vis blogiau, – pasakė Marta, pasikreipdama pažiūrėti į Lidso panoramą, kuri mums atsivėrė iš šio aukščio.

Marta buvo kur kas žmogiškesnė už Renę. Mano ūgio, nuolaidžiais pečiais, pelės rudumo plaukais, pelės rudumo akimis, išblyškusia balta veido oda, kai kur net nubarstyta šlakų. Marta man patiko, bet kitaip negu Renė. Renė mane įdarbino – galop, – o Martai įsidarbinti padėjau aš. Be to, mėnesį pradirbus kartu, Renė nėkart nesisiūlė užeiti vakarienės, o Marta siūlydavosi. Taip pat buvau visiškai tikra, kad Renė nesikuičia po mano stalčius kvepalų, lūpų dažų, tamponų ar kitų daiktų, kuriuos nešiojasi moterys, kaip kuisdavosi Marta.

– Matau, – atsakiau į Martos pastabą, kad Renei pablogėjo, paskui staiga pasijutau prastai. Juk apskritai Renė buvo gera viršininkė. – Kažin kodėl?

– Nes ji pakvaišusi prancūzė, – atšovė Marta ir pasitampė apie krūtinę juodąjį megztinį, pabrėždama, kokia pakvaišėlė Renė.

Penktadienį ji aprėkė Martą, kad negrąžino segiklio. Ir nors nuėjusi nupirko pyragaičių, nes „jūs abi jų nusipelnėt“, nors praėjo savaitgalis, Marta neatleido ir nepamiršo. Ji nebuvo „atleidau ir pamiršau“ tipo. Kuriuo nors metu, labai greitai, turėtų atsimokėti tuo pačiu.

– Ne, Renei viskas gerai. Įdomu, kas jai kelia rūpesčių, – tariau aš. Buvau jai kuo ištikimiausia net po šito išpuolio.

Marta gūžtelėjo pečiais.

– Neabejoju, kad greit sužinosime. Gal man sulakstyti šokolado, rytas panašus į „Flake“ dribsnius. – Ji patylėjo, pasvarstė apie šokoladą. – Nors ne, tiek to, padarysiu kaip Renė – nupirksiu pyragaičių, kavos, velniop, ir ikrų su šampanu, ir įtrauksiu šitai į išlaidas.

– Ji niekada taip nedarė! – išdrožiau atsisukusi.

– Kurgi ne. Daro nuolatos, – atšovė Marta.

– Gudru, kaipgi, – pasakiau, turėdama galvoje ne Renės pražangas dėl išlaidų. Tai Martos kerštas: ji man atskleidė mažytę Renės paslaptį, todėl aš irgi turėčiau taip elgtis, o kai Renė pamatys, negalės tarti nė žodžio, ir dėl to jai diegs širdį.

Kai Marta suprato, kad ją perkandau, plačiai išsišiepė.

– Ką gi, tai būtų per daug akivaizdu. Bet aš duosiu atkirtį. Tik turiu būti mažumą pasalūniškesnė.

Užuot atsakiusi, aš žiūrėjau į Lidsą. Nenutrūkstamai driekėsi pastatų iškilumai ir nuolydžiai, spalvos ir atspalviai. Gyvenimų skiautinys. Tai šen, tai ten – dygsniai, reikalingi jam susaistyti. Kai kurie gyvenimai vienas kitą dengiantys, kiti – vos susiliečiantys per kitas skiautes.

Akys klaidžiojo regimu vaizdu, bet žinojau, kad atsistojusi į tam tikrą vietą, ištiesusi kaklą ir išsinarinusi akis iš čia galėčiau pamatyti Grego biurą. Jis dirbo už dešimties minučių kelio Velingtono gatve, „Vakarų Jorkšyro kronikos“ pastate, blizgiojo priedo „Sekmadienio kronika“, SK, meno redaktoriumi.

– Mieloji, kaip tu? – paklausė Marta.

Vėl nukreipiau žvilgsnį į ją, supratusi, kad kurį laiką sėdėjom tylėdamos.

– Puikiai. Tik trupučiuką nerimauju dėl Renės, ir viskas.

Marta supratingai palinkčiojo.

– Juk mylėjaisi? – paklausė.

Aš veidą pertvarkiau taip, kad nesimatytų:

a) kaltės;

b) persigandimo, kad ji atspėjo;

c) kad mylėjausi.

– Atleisk, ką pasakei? – perklausiau.

– Tu mylėjaisi, todėl ir elgiesi kvailai.

– Aš elgiuosi kvailai?

– O kaipgi? Ką pasakei Renei? Juk viskas parašyta veide. Šimtmečius laikeisi celibato, o dabar atrodai taip, tarsi būtum kaip reikiant pasantykiavusi. Dabar tu švyti.

Aš susijuokiau. Marta buvo gera žvejė, o šįkart sugavo stambią žuvį.

– Juk mylėjaisi, argi ne? – drąsino mane Marta. – Taip?

– Gal ir taip, – pasakiau.

Martos veidas nušvito. Ji stryktelėjo nuo palangės, iš po megztinio subaltavo palaidinė, nes tas atsilapojo. Mikliai pripuolė prie manęs.

– Na, tai pasakok. Ar keturiasdešimt aštuonių valandų testą jis išlaikė?

Ji turėjo omenyje mano teoriją, kad joks vienanaktis nuotykis nėra vienanaktis, kol nepraėjusios keturiasdešimt aštuonios valandos, kai jis neskambina. Kai kurie žmonės, tokie kaip Dženė, teigdavo, kad vyrų kitokia darbotvarkė, tad jiems valandų turėčiau duoti septyniasdešimt dvi. Atsiprašau, bet jei tipas, dalijęsis su tavimi tokiu artumu, paskui gali tverti tris dienas – tu jam nerūpi. Joks vyras neištvers keturiasdešimt aštuonių valandų nepaskambinęs, ypač jei mergina jam iš tikrųjų patinka.

Gregas testo neišlaikė. Žinoma, ne, tačiau tariant „ne“ galvoje sušmėžavo, kaip ilgesingai, neatitraukdamas akių jis mane tyrinėjo virtuvėje.

– Vadinasi, kremtiesi, kad jo nebepamatysi? – paklausė Marta.

– Oi, ne, tikrai jį pamatysiu. Tiesą sakant, matysiu šįvakar, su keletu draugų, gimtadieny.

– Tai kokios bėdos?

– O kas sakė, kad yra bėdų?

– Na, bet ant stalų tai nešoki, a?

– Lyg ir ne.

– Ir šiaip, Ambere, tau visad būna bėdų.

– Šit kaip!

Marta užvertė akis.

– Argi ne? Tu nekalta, tik pernelyg daug galvoji.

– Klausyk, tai tik... Nežinau, tai sudėtinga.

– Nes jis – tavo draugės vaikinas?

– Ne.

– Vedęs? Užimtas? Gėjus? Žudikas maniakas?

– Nė vienas iš paminėtų.

– Tai kas sudėtinga?