Dorothy Koomson: Šokoladinis pabėgimas

Pakeliu šiukšlinės dangtį, bet prieš mesdama pomidoru išterlintą šluostę suklūstu – Grego kampe virtuvėje įtartinai tylu. „Tylu“ reiškia, kad jis kažką sukūlė ir mėgina nuslėpti įkalčius. Žuvo manasis puodelis Režisierius, žuvo ir puodukai su baisingomis katėmis, nupirkti mano mamos2. Atsisuku pažiūrėti, ką jis iškrėtė.

Man nudiegia paširdžius – Gregas žiūri. Atvirai, įžūliai spokso.

„Minstrels“ akys, susmeigtos į mane, virsta milžiniškais baimės skrituliais. Tramdydamas mažytį, drovų šypsnį, jis atgauna savitvardą, nudelbia akis ir nusisuka toliau pjaustyti.

Aš lapatuojančia širdimi, visa užsiplieskusi atsisuku į šiukšlių dėžę. Teškiu pomidorą ir šluostę, nuleidžiu dangtį.

Tai tik žvilgsnis, žvilgtelėjimas, vien tik išraiška, pasakau sau. Nieko nereiškia. Aha, ir aš galiu eiti vandens paviršiumi.

ČIRRRRR!

It negeidžiamas žadintuvas vėlaus šeštadienio ryto ramybę nutraukia telefono skambutis.

Aš, nusipraususi po dušu, apsivilkusi pižamą, po pūkine antklode tysau ant sofos. Jam išėjus, mėginau grįžti į lovą, bet nustėrau pamačiusi, kokia mano miegamojo būklė. Sutaršyti patalai, ant grindų – prezervatyvų pakučiai, pintoje šiukšlinėje – panaudoti prezervatyvai, vakar vakare mano dėvėti rūbai išdraikyti po keturis kampus. Blogiausia – smirdi. Mumis. Tuo, ką veikėm. Net pakėlus didžiulį langą ir įleidus gaivaus vasario oro, tebetvyro smardas. Tarsi jis būtų persmelkęs sienų dažus, kilimą, lubas ir neketintų trauktis.

Tad aš elgiuosi taip, kaip pridera: jo nepaisau, žinodama, kad jei nepaisysiu pakankamai ilgai ir atkakliai, pats stebuklingai išnyks. Nudrožiu į dušo kabiną, grįžusi suprantu, kad smardas nedingęs, tad spėriai nustatau aukštesnį nepaisymo lygį (tikrai turėtų suveikti). Kai snūdomis žiūriu filmą, sučirškia telefonas. Pakėlusi ragelį, suvapu „alio“.

– Sveika, Ambe.

Dženė.

DŽENĖ!

Akys tuoj atsimerkia, bemat atsisėdu tiesi kaip styga. Ką, po galais, jai sakysiu? Ar sakysiu? Dženei aš sakydavau viską, tik kad čia – kas kita. Žodžiu, kvaila. Dviem žodžiais – velniškai kvaila. Keturiolika žodžių: taip velniškai kvaila, kad negaliu tuo patikėti, ir negaliu patikėti, kad ten buvau aš.

– Sveika, mieloji, – tariu, dabar jau labiau išsigandusi nei mieguista.

Esama dar ir kokios galimybės, kad išpliurpsiu. Dženė užduos keletą nekaltų klausimų, mane ištiks Tureto plepumo priepuolis ir išrėksiu baisiąją tiesą.

– Oi, atsiprašau, ar nepažadinau? – Dženė patyli, aišku, kad žiūri į laikrodį. – Šeštadieniniai tavo rytmečiai brangūs, ar ne?

Mano šeštadieninių rytmečių brangumą ji prisimindavo tik pažadinusi mane skambučiu. Metas, jos vaikinas, dar žinomas kaip Grego geriausias draugas, šeštadienio rytais su Gregu ir dar keletu vyručių Vudhaus Mure – parke, prie kurio gyveno Gregas ir Metas, – žaisdavo futbolą. Nors Dženė gyveno visas kelio gabalas nuo jo, kitoje miesto pusėje, Alertone, ir Metas ten praleisdavo marias laiko, vis tiek važiuodavo per visą Lidsą pažaisti su bernaičiais, kad ir kas. Kai tik nudumdavo automobiliu, Dženė skambindavo man. Mudvi plepėdavom, kol Metas grįždavo, tada aš nerdavau atgal po apklotais, kad dar porai valandėlių sumerkčiau akis. Sumerkdavau, jei nepaskambindavo Gregas – iškloti detalios ataskaitos apie futbolą ar apie naujausią savo pergalę. Arba, labiausiai tikėtina, apie vieną ir apie kitą.

– Ką tu, – susakau išsiriesdama į smailią arką, kad mėšlungis atleistų nugarą. – Jau šimtmetis, kai atsikėlusi.

– Tikrai? – kilsteli balsiuką Dženė. – Kodėl?

– Hm, nesimiega.

– Aha. Kaip vakarykštis vakaras? – klausia ji.

Žino. Gregas, su manimi apie tai, kas nutiko, nekalbėjęs, jiems jau papasakojo, ir ji skambina pažiūrėti, kaip ilgai tversiu nepasakiusi jai. Plepys. Iš pradžių pasiliko pusryčių, paskui vypsojo į mane, dabar štai skleidžia gandus. Teisingus. Mūsų draugams. Bet gandai lieka gandais.

– Hm, vakaras? – atsargiai perklausiu.

– Še tau. Juk Gregas ėjo su tavim žiūrėti filmo, argi ne?

– Ak, taip. Taip. Atleisk.

– Ir kaip?

– Puikus. Jis puikus.

– Tu ir vėl! Aš apie filmą.

– Ak, atleisk, taip. Filmas kaip filmas. Gregui patiko, betgi jam patinka „varyk toliau“ filmukai, taigi gali suprasti. Aš sakyčiau, šiaip sau.

– Tiek to, nesvarbu. Ką veikėt po to?

– Hm... pavakarieniavom, paskui jis pasibuvo.

Mano lovoje. Kol dulkinomės. Visą naktį.

– Tai va kur jis buvo! Metas skambino pasakyti, kad ryte nevažiuos į futbolą, bet Grego nerado namie, ir mobilusis buvo išjungtas. Pamanėm, kad užgaišo ir pasiliko Šefilde.

– Kodėl Metas nežaidžia futbolo? – klausiu aš, griebdamasi šios galimybės pakeisti temą: kuo mažiau ji pliurps apie Gregą, tuo mažiau aš turėsiu progų prisipažinti.

Dženė sušnenka tyliau:

– Jis mane užmuš, bet tau turiu pasakyti. Metas paklausė, ko norėčiau gimtadienio proga, o aš: „Kad čia persikraustytum.“ Jis sutiko. Gyvensim kartu.

Aš suklykiu.

– Dieve mano! – suspingu į ragelį. – Negaliu patikėti – pagaliau! PAGALIAU! Ir negaliu patikėti, kad prireikė šešių milijonų metų pasakyti man! Nagi? Na? Klok.

Dženė sušnenka dar tyliau:

– Negaliu. Pasakysiu pirmadienį vakare, kai viskas bus oficialu. Niekam neprasitark. Ypač Gregui, jei pamatysi.

– Kodėl turėčiau matyti Gregą? – imu gintis. Gi jokių įtarimų nekeliu, negi keliu?

– O jei eisi papietauti ar šiaip kur? – atsargiai sako Dženė, pamanytum, mėgina atkalbėti, kad nešokčiau nuo daugiaaukščio. – Juk pietauti su Gregu vaikštai gana dažnai, a?

– Ak. Tiesa.

– Ar tau kas nutiko, drauguže? Kalbi, lyg būtum trupučiuką...

– Nesusivokianti? Viso labo miego trūkumas. Žinai, nebesu tokia jauna, kokia būdavau.

– Gerai. Ką gi, pasistenk pamiegoti dabar. Metas čia, mes einame apsipirkti. Tai susitiksim pirmadienį, gerai? Maždaug šešios trisdešimt „Oranžerijoje“.

– Aha, tenai. Iki.

Jei man nebūtų buvę taip patogu ten, kur sėdėjau, vos tik padėjusi ragelį būčiau apskriejusi garbės ratą savo svetainėje. Esamomis sąlygomis pasitenkinau rankų ir kojų mataravimu ir šauksmu: „Taip! Tai-i-i-p! Tai-i-i-i-p!“

Pagaliau ji sulaukė. Didžiojo Meto įžado. Tikro, apčiuopiamo pareiškimo, kad jis apie jų santykius galvoja kaip apie pastovius. Tai didžiulis poslinkis Metui: šitas vyras kartais prisilaikydavo nekvėpavęs, nes tam reikėdavo pastangų. Niekuomet nemaniau, kad saistysis.

Praeitą kartą, kai mudvi narstėm šią temą – reikia paminėti, kad narstėm labai, – Dženė tarė: „Norėčiau prieiti prie to, kad su Metu galėčiau kalbėtis apie viską, kaip su tavim.“

Nuo tos minties man teko apsigobti galvą antklode. Per mažiau nei dvidešimt keturias valandas padariau du neįtikimus dalykus: pergulėjau su Gregu, nuslėpiau tai nuo Dženės.

Liko tik atiduoti visas savo santaupas konservatorių partijai, ir visi žinotų, kad kūnų grobikų įsiveržimas3 prasidėjo.

1 Taip, tą nelemtą juokelį paleidau aš, betgi jis galėjo pasielgti taip, kaip, girdėjau, tokiose situacijose pasielgia dauguma vyrų: tekant saulei pasipustyti padus ir mane palikti užverstą dulkėmis.

2 Gerumėlis, žinant, kaip aš kelis sykius bandžiau jų egzistenciją nutraukti „netyčiom“, bet tuos, regis, kokia laukinė jėga būtų saugojusi.

3 Turimas galvoje populiarus mokslinės fantastikos filmas „Kūnų grobikų įsiveržimas“. (Vert. past.)

Trečias skyrius