Dorothy Koomson: Šokoladinis pabėgimas

Didysis sprogimas

Tyla. Visiška tyla.

Gryna, tobula tyla. Tyla, po kurios neabejotinai eis bėdos. Tokia, kuri, mano supratimu, turėjo tvyroti prieš Didįjį sprogimą, kuriuo buvo sukurta mūsų visata4. Tokia tyla tvyrojo mūsų biure. Visos sėdėjom sulaikiusios kvėpavimą. Laukėm didžiojo sprogsmo.

Jo biure laukėm penkios, bet kai tai nutiko, kai sprogo, pašoko keturios. Aš, būdama arčiausiai smūgio epicentro, pašokau mažiausiai – buvau priblokšta gūsio ir neįstengiau pajudėti, net norėdama.

– KAIPGI TU NEPERŽIŪRĖJAI FILMŲ? KĄ, NĖ VIENO? – griaudėjo didysis sprogimas.

Šaukė Renė. Mano viršininkė, Vadė. Ji buvo miela. Atvira. Renė man visuomet patikdavo, jai jausdavau didelę pagarbą. Net tokiais kartais kaip šis, kai ji ant manęs rėkdavo.

Renei ką tik pasakiau, kad savaitgalį neatlikau namų darbo, o kadangi jo neatlikau, tai susitikimas, kurį ji buvo numačiusi šią popietę, nevyks taip, kaip Renė tikėjosi. Aš ją apvyliau, ir ji, užuot sėdėjusi, pamažu sproginėjusi viduje ir baudusi mane visiška tyla, užuot papūtusi lūpą, griežusi dantį, pasirinko pratrūkti.

Popieriuose, mano CV, parašyta, kad Vakarų Jorkšyro tarptautiniam kino festivaliui (VJTKF) dirbu kone vienuolika metų.

Nuo mažumės buvau pamišusi dėl filmų ir televizijos. Vaikystėje man nebuvo leidžiama per daug šėlioti, paauglystėje – jokių vakarėlių, taigi, kas yra gyvenimas, patirdavau žiūrėdama į pasaulį per savąjį televizorių; gyvenimo stebuklus, meilę ir visa kita stebėdavau per kampe stovinčią dėžę. Judančiais paveikslėliais taip ir nepalioviau žavėtis.

Pirmame koledžo kurse mes turėjome keturis mėnesius atlikti praktiką tos srities, kurioje norėjome dirbti. Aš pasiprašiau padirbėti į Holivudo filmų studiją – patekau į VJTKF.

Didumą laiko nuo kovo iki birželio praleidau kaip nemokama VJTKF patarnautoja, žvalgydamasi, darydama fotokopijas bukletui, ir man labai patiko. Dauguma virkavo, kad jiems nemokama, kad duodamos liokajiškos užduotys, kad elgiamasi kaip su ketvirtarūšiais piliečiais. Aš – ne. Na ir kas, kad turėdavau virti arbatą, daryti fotokopijas ir būti pasiuntine? Juk sėdėjau biure su būreliu žmonių, kurie be galo daug žinojo apie kiną, viena glaustėsi su gana garsiu Amerikos režisieriumi. Kita paauglystėje buvo labai garsi aktorė. Kai praktika baigėsi, vis užsukdavau į tą biurą, – kaip užsukama ten, kur lankosi tau mielas žmogus, – šiuo tuo padėti.

Rugsėjį, išties vykstant dviejų savaičių festivaliui, ir vėl buvau ten. Stovėjau prie durų, išdidžiai vilkėdama VJTKF marškinėlius, sodinau žmones į vietas, plėšiau bilietus, brukau į rankas bukletus, kuriuose buvo įrašyta mano pavardė. Mano. Tai bent. Virš jos buvau pasirašiusi. Užrašiusi savo sielą VJTKF. Buvau visiškai užvaldyta idėjos apie savo dangiškąjį darbą ir nenorėjau su ja skirtis. Taigi. Kiekvienas Velykas, kiekvieną vasarą, kiekvieną festivalį, kiekviena proga, kai nedirbdavau, kad susimokėčiau nuomą ir turėčiau ką valgyti, penkerius metus būdavau ten, tykodavau prie biuro, siūlydamasi padėti. Galop jie manęs pasigailėjo, sutiko mokėti už tai, kad sudarysiu bukletą. Dar vėliau pasiūlė festivalio asistentės etatą. Metus padirbėjusi kaip reikiant, visu etatu, tapau vyresniąja festivalio asistente. Dar po metų – festivalio direktorės pavaduotoja. Prieš ketverius metus.

Tiesą sakant, tai ničnieko nereiškia, nes dabar VJTKF komandą sudaro tik trys etatinės narės: festivalio direktorė Renė, festivalio administratorė Marta ir aš.

Aš. Ta, kurios svetainėje kūpso stirta vaizdajuosčių – ji ketino jas peržiūrėti iki popietinio susitikimo su kino gamybos kompanija ir apie jas atraportuoti Renei. Iš mūsų mažyčio biuro buvo reguliuojamas didžiulis žvaigždulingasis rugsėjo vidurio renginys, reprezentuojantis Vakarų Jorkšyrą kaip išskirtinių meninių interesų kraštą. Mes jį organizavome, galvojome temas, kvietėme žmones, derinome programą. Taip pat rengėme didžiąsias filmų premjeras, kartu siuntinėdavome kvietimus spaudai sudominti ir organizuodavome bet kokių aktorių apgyvendinimą.

Negana to, kartais imdavomės ir konsultacinio darbo. Jei matydavom, kad gamybos kompanija yra pajėgi, arba turėdavom laiko, patardavome žmonėms, kaip gauti finansavimą, pateikti darbą, atsirinkti aktorius ir scenarijus. Kaip tik tai ir turėjo tą popietę daryti Renė, jei ne aš.

Deja, deja, šeštadienis buvo nurašytas vos man apsivilkus pižamą. Negalėjau vėpsoti filmo, kuris, galimas daiktas, buvo mėšlinas, juk pavadinimas – „Sveiki atvykę į Centrinį Vėmalą“ – pasitikėjimo gaminiu nekelia, tiesa? O sekmadienį tarp laidos „T4“, serialo „Istenderiai“ ir lakstymo po miestą dėliojant baigiamuosius štrichus Dženės gimtadienio dovanai pristigo laiko.

Pažvelgiau į Renę, kaip tikėjausi, labai sielvartingomis akimis, atgailaujančiomis, jei norite, maldaujančiomis užuojautos. Renė dėbtelėjo į mane lange atsispindinčios žudikės žvilgsniu.

Ji paprastai atrodydavo kaip aktorė paauglė, pavirtusi prodiusere, paskui – svarbiu Šiaurės Anglijos kino pramonės vardu. Buvo nuo galvos iki kojų pirštų galiukų moderni: glotnūs juodi plaukai, kruopščiai pašešėliuotos ir patušuotos akys, brangiai valyta, tonizuota ir drėkinta rusva veido oda, neutralia spalva padažytos lūpos. Jos drabužiai visuomet būdavo modeliniai, žinoma, be raukšlelės ir kliauties. Batai – visada priderinti prie rankinės. Ją nešant, nagų lakas derėdavo prie lūpų dažų.

– AŠ TAME SUSITIKIME ATRODYSIU VISIŠKA KVAIŠA! – rypavo Renė. – NEGALIU PATIKĖTI TUO, KĄ MAN IŠKRĖTEI.

Jos pirštai, kaip ir kūnas, buvo ilgi ir ploni. Renės pirštai man visuomet primindavo „Cadbury“ šokoladinius pirštelius, forma ir ilgis panašūs, tik per daug smulkūs krumpliai. Bet, jei norit žinoti, barbendami į rašomąjį stalą, kad pabrėžtų žodžius, tie pirštai kėlė labai jau didelį triukšmą – vidus turbūt buvo iš biskvito.

– AŠ TIKRAI (bar bar) NEGALIU (bar bar) PATIKĖTI (bar bar), KAD TAIP (bar bar) PASIELGEI (bar bar).

Nereikėjo dairytis po kambarį, kad pamatyčiau, jog administratorė Marta iš visų jėgų dėbso į savo kompiuterio monitorių, o dvi praktikantės po stalais kasa pabėgimo tunelius. Tokia būdavo tvarka, kai Renė jos nebekontroliuodavo. O pastaruoju metu taip būdavo, reikia pasakyti, gana dažnai. Paprastai ji būdavo labiau įsitempusi nei normali – nedaug trūkdavo, kad pultų sukaliotis ant galvos. Pastaruoju metu net pasakiusi „labas rytas“ galėdavai sulaukti arba „labas“, arba atkirčio, kur jo labumas.

Aš tai žinojau. Tad aišku, kodėl pasakiau:

– Bent jau su tavo vyru tai nepergulėjau.

Tai tipiška Amberė. Kai padėtis ima darytis rimta, nesvarbu, iš rimtųjų bloga ar iš rimtųjų gera, aš pajuntu pareigą ją palengvinti truputį pajuokaudama. Atminkite – pajuntu pareigą. Negaliu imti ir jos suvaldyti. (Dėl to išsprūdo ir tas juokas apie taksi.) Daug kone karinių situacijų yra išvengta man pasistengus žmones prajuokinti ar bent priversti kikenti. Nieko negaliu sau padaryti. Manau, tai kyla iš giliai tūnančio įsitikinimo, kad mažesnė tikimybė, jog tave vanos, kol žmones juokinsi.

Tik bėda, kad tai, ką pasakiau, nebuvo juokinga. Buvo aišku, kad vos palietus jautrias Renės vietas gali būti išeita už sveiko proto ribų.

– Ką. Tu. Pasakei, – sušnypštė ji, per daug sukrėsta, kad staugtų ar daužytų man per stalą.

– Juk čia tik susitikimas, ne antrasis Kristaus atėjimas, – pasakiau ir susigūžiau.

Iš tikrųjų nebuvo jokio reikalo priešgyniauti moteriai, kuriai galva apsisukusi 198 laipsniais iš 360 galimų, bet aš, regis, negalėjau sustoti.