Dorothy Koomson: Šokoladinis pabėgimas

Jo veidą nušviečia šypsena.

– Galiu bučiuoti vėl?

Pasvirusi į priekį pati jį pabučiuoju. Turiu darkart to paragauti. Aš apstulbusi, apstulbimui ant kulnų lipa aistra. Netrukus šitas dalykas, vadinamas aistra, nustelbia visus jausmus, visas mintis. Bučiuojamas jis mane prisitraukia, rankos palenda po megztiniu, glosto. Pamanytum, kad Gregas mano kūną pažįsta iš vidaus, turi išsamų receptą:

1. Sukulk apsauginį Amberės sluoksnį į daugybę šukių.

2. Patiesk ją ant svetainės grindų.

3. Temperatūrą nustatyk aukštą, kone virimo.

4. Maišyk ir švelniai glostyk, kol ji išsilydys į milžinišką geismo tvenkinį.

5. Sotinkis iki valiai.

Gregas paguldo mane ant grindų, nutraukia megztinį, švelniais bučkiais apiberia pilvą. Bučiuodamas kiekvieną nuogos odos lopinį, atsagsto džinsus, priėjęs prie paskutinės sagos, sustoja, veide atsiranda svajinga aistros ir pasitenkinimo išraiška.

– Esi tikra, kad šito nori?

Jis dūsta nuo geismo.

„Kas per klausimas, – tylomis paklausiu aš, kai mudviejų akys susitinka. – Žinoma, kad tikra nesu!“

Sekso su draugu klausimą kol kas atidėkim. Tai svarbus žingsnis. Aš aštuoniolika mėnesių prabuvau be sekso. O po aštuoniolikos turi saugotis to, su kuo turi reikalą: į lovą šmurkštelti paskubom, suvaidinti savo mirtį, pasikeisti tapatybę ir išvykti iš šalies, kad nuo jo būtum kuo toliau.

Kita vertus, aštuoniolika mėnesių be sekso – tai aštuoniolika mėnesių be glamonių, meilių žodžių, be aistros. Jei po ištisų sveikos mitybos mėnesių, po daugiau nei metų lytinio gyvenimo, prilygstančio salotoms, mišrainei ir varškės sūriui, tau ant lėkštutės patiektų gardžiausią tortą – su šviežiausiu, tirščiausiu žemėje džemu, su kuo puriausiu kremu, iš kuo trapiausios tešlos, – ką pasakytum? „Ačiū, ne, aš laikausi dietos“?

Atsikeliu, viena ranka suglobiu abiejų megztinius, kitą ištiesiu jam.

Aš niekuomet nebuvau gera dietininkė.

4 Arba, jei tikite sukūrimo teorijomis, ta, kuri tvyrojo, kol Dievas kasėsi pakaušį ir svarstė, ar vandenyną dažyti žydrai, ar gražia persiko spalva.

Ketvirtas skyrius

Mielasis filmukas

Vasaris.

Debesuota, apie šeštą tamsu, oras persisunkęs drėgme. Staigus vėjo gūsis pūsteli tiesiai į mane, sutaršo trumpai nukirptus juodus plaukus, atlapoja ilgą juodą žieminį paltą. Gerokai per šalta eiti švęsti Dženės gimtadienio apsirengus šitaip, nusprendžiu, ranka susilygindama plaukus ir siausdamasi paltą.

Vilkiu dvidešimt keturių karatų aukso atitikmenį. Kad nepadaryčiau gėdos išėjusi elitinės vakarienės, nudrožusi nusipirkau naują suknelę. Parduotuvėje tarp juodų, mėlynų ir pilkų spalvų išsiskyrė rausvai raudonas marginys. Čiupusi jį, pasimatavau, tik tada susiradau etiketę. Vos ją atvertusi užverčiau. Nors širdis puolė baladotis, šita suknia priklausys man. Ji buvo tarsi man pasiūta: nuogino tarpkrūtį, gludo prie liemens, platino klubus, iki kulkšnių platėjo. Derėjo viskas. Man jos reikėjo. Prie kasos narsa buvo besubliūkštanti, pasirašant po triženkle suma (tie trys ženklai buvo prieš dešimtąsias dalis) ranka suvirpčiojo5.

Vėl įdarbinau raudonuosius platforminius batus su dirželiais, sukryžiuojamais iki kelių, kuriuos paavėjusi porai dienų visad apšlubdavau. Pėdkelnės prie tų batų netiko, tad po minutės nuogos kojos nuėjo žąsies odos gumbais.

Reikėjo būti nuovokesnei. Juk žinojau. Buvau trisdešimtmetė pietietė, kiekviena kūno dalimi jusdavau net menkiausią temperatūros pokytį. Prieš vienuolika metų atkakusi į Lidso koledžą, pamaniau, kad atsikrausčiau į Sibirą. Pačią pirmą žiemą skambinau tėvams, kad atsiųstų visus namie paliktus megztinius, maldavau paskolinti pinigų, kad galėčiau nusipirkti dvi pūkines antklodes ir dar trikotažo, kone be perstojo mūvėjau pirštines. Iki šiol vis pasistebėdavau, kaip nutariau čia apsistoti. Ar kaip drįsau išvažiuoti iš ten, kur gana centrinio šildymo, nereikia bent trejeto šiltų apatinių klodų.

Glausdama prie drebančio kūno paltą, per miestą stypčiojau „Oranžerijos“ link. Žibintų ir automobilių šviesos slidžiose gatvėse mirkčiojo tarsi migdantys lavos lempų gaubtai. Žiūrėdama į jas, vėl nuklydau į penktadienio vakarą.

Susiėję filmuose, du žmonės mylisi lėtai, svajingai, atitardami švelniems saksofono garsams. Paskui guli apsikabinę, apgalvotai prisidengę apklotais kūno lopus, kimiai šnabždasi.

Mes su Gregu mylėjomės kitaip. Penktadienio naktį suėję į miegamąjį puolėm vienas prie kito lyg peralkę liūtai prie antilopės groblų, kone plėšėme vienas nuo kito drabužius. Mylėjomės įnirtingai, baisiai, gašliai. Kaskart darėm tai žvėriškai, godžiai. Visai ne taip, kaip romantiniuose filmiūkščiuose.

Protingų kalbų nekalbėjom. Po kiekvieno karto – jų iš viso buvo penki – gulėdavom greta sunkiai alsuodami, nė nemanydami liestis. Jokių meilių aikčiojimų saugiame vienas kito glėby, jokių murmesių, kaip mėnesių mėnesius šito laukėm. Gulėjom nesikalbėdami. Aš nekalbėjau, nes pasakyti tegalėjau viena: „Tik niekam neprasitark, kad tai dariau aš. Kad buvau tokia kvaiša.“

Jis, matot, buvo ne šiaip sau dulkintuvas – buvo tobulas, neištrinamu įdagu pažymėtas išpera, ko gero, turintis nešiotis gimimo liudijimą, kad įrodytų žinąs, kas jo tėvas. Šitas vyras buvo vaikštanti, šnekanti moterų traiškymo mašina, todėl Marta su Rene jo ir nekentė. Jos buvo girdėjusios vieną iš daugybės pasakų, kurios prasidėdavo „Sėdėjom bare, prie Grego priėjo ta moteris...“, o baigdavosi „Taigi ji šliūkštelėjo gėralą jam į veidą / verkdama išbėgo / perspėjo mane, kad jis taip ir nepasikeis.“6 Per tuos metus, kai pasidariau jo drauge, aš tapau ir kovų patikėtine, atmušinėtoja. Moterimi, kuri kaipmat pastebėdavo jį šnekantis su netinkamu žmogumi ir kad šneka turbūt baigsis muštynėmis, todėl traukdavo šalin nuo pavojaus. Ta, kuri apsimesdavo jo mergina, idant atmuštų jo pamylėtąją ir nuspriegtąją, vis dar manančią, kad turi šansą. Ir, suprantama, moterimi, kurios jis šaukdavosi, kai reikėdavo ištraukti iš tokių vietų kaip policijos nuovada.

Vieną gegužės rytą prieš dvejus metus laiduoti už Gregą ir – keistoka – atnešti drabužių aš buvau iškviesta į Harehilso policijos nuovadą. Vos pasiekusi priimamąjį, buvau nuvesta į tardomąjį ir pasodinta prie stalo – priešais sėdosi du pareigūnai.

– Panele Salpon, – kreipėsi pareigūnas vyras.

Aš jo negirdėjau, akis buvau įsmeigusi į magnetofoną priešais save ant rašomojo stalo . Nuo pat pradžių, kai tik buvau įvesta vidun. Pareigūnai jo neįjungė, skubiai žvilgtelėjusi į riešus supratau, kad antrankiai man irgi neužnerti, bet širdis baldėsi. Aš bandžiau vilgyti burną, bet nesirado seilių, kurios ten užsibūtų ilgiau nei dvi sekundes. Net nekrūptelėjau, kad į mane buvo pasikreipta „panele“. Iš tiesų aš, panelė Amberė Salpon, buvau tik per žingsnį nuo išpažinties, kad tądien, kai buvo nužudytas Kenedis, buvau ginkluotas banditas ant žolėto kauburio.

– Panele Salpon, – pakartojo policininkas, kad patrauktų mano dėmesį, – ar gerai jūs pažįstama su ponu Valtersonu?

– Hm, gana gerai. Ui, net labai, – atsakiau, pasistengusi nebeskaičiuoti jam iš nosiaskylių styrančių plaukų, nes kitaip senoji geroji aš būtų mestelėjusi kokią įtampą slugdančią pastabėlę. – Pažįstu jį apie metus.

– Romantiški saitai? – paklausė pareigūnė moteris taip nerūpestingai, kad jos balsas galėjo būti patrauktas atsakomybėn kaip slepiantis įkalčius, bet to nepastebėjau.