Dorothy Koomson: Šokoladinis pabėgimas

– Hm, ne. Aš turiu vaikiną, Šoną. Šoną Oharą, – atsakiau pajutusi staigų poreikį jiems iškloti viską. Juk esu griežtai tardoma. Ką ruošiuosi apgaudinėti? Nė velnio, esu lengvai apklausiama. – O Gre... tai yra ponas Valtersonas, jis vienišas, – pridūriau. – Labai.

Atmosfera kambary ūmai pasikeitė, atlėgo. Regis, atsikvėpė visi: pareigūnai, baldai, net dulkės. Bet vėl – aš buvau tokia sukrėsta, kad to nepastebėjau. Įtemptai svarsčiau, ar duoti Šono adresą – taip jie įsitikintų, kad jo egzistuojama.

– Ponas Valtersonas kaltinamas įsilaužimu ir nepadoriu elgesiu viešumoje, – žvaliai paaiškino pareigūnas.

KĄ?!

– Gregas Valtersonas? – perklausiau. – Mano Gregas Valtersonas?

Policininkas linktelėjo.

– Jis rastas nuogas ant vieno namo terasos stogo...

– Leiskit, atspėsiu, – pertraukiau jį, staiga viską aiškiai supratusi. Drabužiai. Namas. Gregas. Tai tegalėjo reikšti viena. – Viduje buvo moteris, namo grįžo jos vyras, ji saikstosi, kad Grego, tai yra pono Valtersono, iki šiol nė akies krašteliu nėra mačiusi.

– Taip ir anksčiau būdavo? – paklausė policininkė.

Aš atsidusau ir pakračiau galvą.

– Ne, tik visuomet nujausdavau, kad bus. Jokio įsilaužimo nebuvo. Gregas niekur negalėtų įsilaužti.

– Ką gi, apie tai spręs teismas, – pareiškė policininkas.

Jis ir vėl pridirbo. Įtraukė mane į dar vieną iš savo niekingų žygdarbių. Tik šįkart – teismas. Jie kalba apie teismą.

– Gregas, tai yra ponas Valtersonas, jis tik šiknius, ne nusikaltėlis, – griebiausi teisinimo. Juk negalėjau stoti prieš teismą. Eiti į policijos nuovadą buvo gana baisu. Į tardymo kambarį – siaubinga. Teismas mane turėtų pribaigti. – Prašau jo neteisti. Prašau. Daugiau jis taip nedarys, pažadu. Na, jis nori dirbti Amerikoje, o jei tik koks kriminalinis šešėlis, nieko nebus. Galiu prisiekti savo gyvybe – jis geras tipas. Prašau jūsų. Taip daugiau nebus, pažadu. Pati prižiūrėsiu, kad nebūtų. Ir nors jis yra žurnalistas, visuomet tik ir tekalba, kokius gerus darbus daro policija, ypač čionykštėmis sąlygomis. – Šiek tiek persūdyta. Na, gerai, atvirai meluojama, betgi – teismas! – Prašau, neleiskit, kad jis per savo kvailumą susigriautų likusį gyvenimėlį. Prašau.

Po valandos aš stovėjau ant šaligatvio prie policijos nuovados. Gregas – šalia, apsirengęs atneštiniais drabužiais: medvilninis sportinis VJTKF nertinis, treningo kelnės.

– Tai kada jie žadėjo atsiųsti mašiną? – paklausiau.

Kad išsikviestų taksi, Gregui teko pasiskolinti mano telefoną, nes jo mobilusis, piniginė, raktai, ak, ir drabužiai liko iki tol jo neregėjusios moters namuose.

– Netrukus... Oi, Ambere, tu atrodai tokia pavargusi, – pastebėjo jis. – Iš Kanų parskridai šįryt?

– Kurgi ne. Parskrendu, įeinu pro duris ir sulaukiu skambučio iš kažko, labai panėšinčio į nusikaltėlį, maldaujantį už jį laiduoti.

– Gailiuosi.

– Hm, – sumykiau.

Kurgi ne, gailisi. Visuomet gailėdavosi. Tik ne tiek, kad daugiau taip nesielgtų.

– Ačiū, kad atėjai, Ambere, – padėkojo Gregas. – Tau nereikėjo... Ta policininkė man papasakojo, kaip maldavai. Pasakė, kad esi gera draugė, lyg būčiau to nežinojęs. Tik kartelį prasitariau, kad norėčiau dirbti Amerikoje, ir įsiminei. Kaip nuostabu. Ačiū.

– Tam ir yra draugai, – tarstelėjau.

– Ei, betgi nutiko ir vienas geras dalykas, – susizgribo jis.

– Koks? – paklausiau, tikėdamasi išgirsti dar kokį filosofinį postringavimą tema „draugų reikia“.

Bet jis, užuot pateikęs filosofijos dėsnį, man po nosimi pamosikavo popieriaus lapuku.

– Ta policininkė man davė savo mobiliojo numerį. Kur nors nueisime.

– Ką paistai? – tariau atsisukusi.

– Gi pasiutusiai seksuali, kaip manai? Taigi, mudu susipažinsime truputėlį artimiau. Tiesą sakant, kur kas artimiau.

– Tikrai su ja eisi? – paklausiau žinodama atsakymą. Žinodama, kad jis eis, nors ir kaip prieš tris minutes krimtosi.

Gregas linktelėjo, popieriaus skiautei rankose šypsodamasis taip, tarsi ta būtų bilietas į Šangrilą.

– Tikrut tikrutėliai.

Aš irgi žvilgtelėjau į baltą stačiakampiuką jo rankoje. Tada į Gregą. Vėl į skiautę. Kitoje popiergalio pusėje buvo rodomas didingas spalvotasis kinas – ateitis. Aš vėl tardomajame, šįkart su antrankiais, anoji policininkė grasina išmesianti raktą, nes Gregas su ja negražiai pasielgė, o juk į laisvę jį paleido per mane. Kelis sykius persukusi vaizdų spektaklį, trūktelėjau popierėlį iš rankos ir, Gregui net nespėjus sureaguoti, suglamžiusi sviedžiau į nutekamąjį lataką. Tas, žvilgtelėjęs nuo grotelių, nugrimzdo. Nebematysi, nepasieksi.

– Štai ką manau apie tą mintį, – pasakiau.

– Kas per... Ambere! – sužiopčiojo Gregas netekęs amo, spoksodamas į lataką. – Ką tu darai?

– Ką aš darau? – tariau, su kiekvienu žodžiu vis garsindama balsą. – Ką darau aš?! Ar bent matei, kad ji su VESTUVINIU žiedu?!

Gregas nutilo, pamąstė, papurtė galvą.

– NE, – rėkiau droždama prie taksi, kuris stabtelėjo priešais. – JUK NEMATEI, KAIPGI MATYSI?

Tai va su kokiu vyru aš guliausi. Su tuo, kuriam tikriausiai buvau tik dar vienas punktas sąraše „reikia padaryti iki keturiasdešimties“. Bet vis tiek guliausi.

Štai kur tikroji bėda. Aš žinojau, kas yra Gregas, bet vis tiek taip padariau. Baugu, kad galėjau tokia būti. Pirmiausia kad su juo suguliau, o kai suguliau – kad jo kūnas liko sukandžiotas, apdraskytas, su giliais nagų įspaudais. Mudu sustojome tik todėl, kad pritrūkome prezervatyvų. Jis jų nebeturėjo, aš išvis neturėjau. Būčiau taip ir tvėrusi visą naktį, jei Gregas, įnirtingai panaršęs drabužiuose, nebūtų sužiuręs į mane persigandusiomis akimis – abu susivokėme, ką tai reiškia. Sekso daugiau nebus. Nebus įnirtingo, gašlaus sekso.

Kai jis įlipo į lovą, aš pasiritau tolyn, užsimerkiau, prisiverčiau užmigti, kad nesumanyčiau vėl imtis to paties ir tik vėliau mąstyti apie padarinius.

Šitaip elgdamasi aš, sakytum, būčiau užsidėjusi kaukę, tapusi Nektaru, kaip mane vadino Gregas (taip, Amberė Nektarė – jis, Gregas, greit sugalvodavo pravardes), gi paprastai būdavau per protinga, kad šitaip elgčiausi. Buvau geroji Amberė. Atspari.

Kai augome, rūpesčių visuomet keldavo mano brolis Erikas: kad nesusitelkdavo klasėje, neruošdavo namų darbų, naktimis išslampindavo iš namų. O aš? Aš stengdavausi, gaudavau gerus pažymius, į pirmąjį vakarėlį nukakau įstojusi į universitetą.

Mokantis koledže, su dėstytojais visuomet kaudavosi Dženė – kad nerašydavo kursinių darbų, nesirodydavo paskaitose; Dženė, kuriai prireikdavo tabletės po nesaugių lytinių santykių, kuriai pirkau ne vieną nėštumo testą. O aš? Man pasitaikydavo vienanakčių nuotykių, bet saikingai. Pasitaikydavo vaikinų, irgi saikingai. Aš lankydavau koledžą, santykiaudavau saugiai, man niekuomet nereikėdavo šlapintis ant jokių strypelių.

Sustojusi prie „Oranžerijos“, kur turėjau susitikti su kitais, atsirėmiau į geležinius turėklus. Pėdos virkavo apie batus. „Lyg vaikščioti ant skustuvo ašmenų“, – tokią žinutę tarptautine skausmo kalba siuntė mano smegenims. Vieną pėdą pakėliau ir kančiai palengvinti atrėmiau į turėklus.

Iš penktadienio mane labiausiai gąsdino tai, kaip labai tuo mėgavausi. Kaip geidžiau dar ir dar.

Kažkas buvo paleista nuo grandinės. Kažkas laukinio, nenuspėjamo, nežinomo. Pasak Martos, aš elgiausi kvailai. Išmečiau paiką sumą suknelei, ir dar nudrožusi – viena – į tokią parduotuvę, kur vos įėjus tau pastoja kelią patikrinti, ar nevilki ko nors, kas kainuoja mažiau nei dešimtinę.