Dorothy Koomson - Šokoladinis pabėgimas

– Apie ką norėjai pasikalbėti? – paklausiau nerūpestingai žvelgdama iš po kirpčių.

– O kaip manai? – paklausė Gregas. Nejau neįsikerti, nebylom pridūrė jo išraiška.

Aš nieko neatsakiau, tik spoksojau. Jis žengė artyn, suėmė veidą delnais, pabučiavo. Pabučiavimas buvo kitoks nei tas pirmas penktadienį. Aistringas, deginantis, jaudinantis. Dabar dar ir pažįstamas. Nuo kiekvieno bučinio tirpau.

– To geidžiau visą vakarą, – atsiduso jis, remdamasis kakta į mano kaktą.

– Tik ne tada, kai paklaikai dėl Meto ir Dženės.

– Žinai, geidžiau ir tada, tik pasijutau mažumą nublokštas į pašalį. Kai atėjai vilkėdama tą suknelę...

Gregas pabučiavo mane darkart. Įkišo ranką po paltu, apsivijo per liemenį, prisitraukęs bučiavo vis stipriau, vis nekantriau. Pirštai kedeno plaukus, lūpos bučiavo lūpas. Paskui skruostus, kaklą, smakrą, akių vokus, kaktą, lyg jis būtų norėjęs mane praryti. Visą. Pribaigti bučiniais.

Aš užsimerkiau – buvo dieviška. Tarsi valgyčiau pamėgtąjį šokoladą, jusčiau, kaip tas skaidosi burnoje, lydosi, grimzta...

– Betgi tu nepaskambinai.

Dieviška ar ne, bet keturiasdešimt aštuonių valandų testo jis neišlaikė.

Gregas toliau kniurpė man pakaklėje.

– Nežinojau, ar nori, kad paskambinčiau, – sumurkė tarp bučinių. – Iš ryto buvai tokia šalta, kad pamaniau, jog nori pamiršti.

Šalta? Nuo kada gi „Taksi!“ priskiriama prie šaltumo?

– O tu nenorėjai? – paklausiau.

Gregas kaipmat liovėsi bučiuoti, mano išlinkius čiuopianti ranka sustojo, akys susiieškojo mano akis.

– Kodėl gi turėčiau norėti, o tu?

– Aš žinau, koks tavo MO, – pasakiau.

– Ką? – nustebo jis ir atšlydamas atplėšė mane nuo įkaitusio kūno.

– Aš žinau tavo modus operandi , žinau, kaip veiki.

– Ką reiškia MO, aš žinau, dėkui, tik nesuprantu, ką nori tuo pasakyti.

– Noriu pasakyti, kad man yra žinoma, kaip tu elgiesi. Juk mačiau tą skerdynių vaizdą, kurį palieki apžavėjęs merginą, pasiekęs, kad ji vien apie tave tesvajotų, ją išdulkinęs ir paskui kelias savaites linksmai pašokdinęs, kol susirandi kitą.

Grego veidas išbalo kaip paklodė, akys, žiūrinčios į mane, sustiklėjo.

– Tapau dar viena įraiža ant raižyte išraižytos Grego Valtersono lovos, puiku. Tik nenoriu, kad tai sugriautų mūsų draugystę ir sukeltų pavojų Meto ir Dženės santykiams.

Nuostabu – dulkinimosi problemą aš galėsiu išspręsti greičiau nei bet kas iš pažįstamų.

– Vadinasi, nori pamiršti, – konstatavo jis tokiu pat negyvu balsu kaip per vakarienę.

– Kvietėt taksi? Taksi, hm, į Haid Parką ir Horsfortą? Gregui ir Amberei?

Atsisukau į vyriškį, kyšantį iš balto automobilio su taksi ženklu ant stogo.

– Tai mudu būsim, – pasakiau ir žengiau prie užpakalinių durelių.

Gregas paspoksojo į vietą, kur stovėjau, paskui lėtai apėjo automobilį iš priekio, praėjo pro priekines dureles, atsisėdo į galą. Tikėjausi sėsiant į priekį – taip apsimesti, kad vienas kito nepažįstam, būtume galėję veiksmingiau.

Taksi vairuotojas pasuko į šiaurės rytus, važiavo pro aukštus pastatus, kurių buvau neregėjusi šimtmetį. Seni, irstantys, jie bus nugriauti, bus statoma vėl iš naujo. Didmiestis buvo įstabus. Ypač naktį. Naktį nesimatė purvo. Visur ryškios šviesos, pusiau apšviesti siluetai, beveidžiai žmonės, paslaptinga architektūra. Lyg kaleidoskopas. Sukis ten ar šen – elementai tie patys, bet marginys vis kitoks.

Kai priartėjome prie Grego gyvenamosios vietos, kuri buvo pirma važiuojant iš centro, pasisukau į jį. Kelias mylias važiavome tylėdami. Tyla nebuvo draugiška kaip aną penktadienio vakarą, nebuvo ir nejauki kaip šįvakar. Šita buvo niauri tyla, stojusi sukritikavus vyro elgesį tuo žaidimo metu, kai šiaip moterys jau būdavo jo apžavėtos. Gregui dėl jo reputacijos nepriekaištaudavo nė viena, jei jau su juo guldavosi. Jos susitaikydavo su jo praeitimi, paskui stengdavosi jį pakeisti.

Bet, jei kalbėtume visiškai atvirai, niūrojo ne tik jis. Aš įsižeidusi svarsčiau, ar nederėjo jam mažumytę labiau pasistengti. Pati pažinojau vyrų, kurie, kad išvystų švystelint tarpkrūtį, būtų žengę į ugnį, o šitas net neišstenėjo nuvalkiotos banalybės plius melo, kokia esu ypatinga, kad išrengtų. Aš niūrojau, nes jis akivaizdžiai nesinėrė iš kailio, kad darkart su manim pergulėtų.

– Hm, – atsikrenkščiau, bet jis tebesėdėjo atsukęs pakaušį. – Tai ką paporinai Metui apie mus? Žiūrėsiu, kad man niekas neišsprūstų.

Gregas lyg ir suprato: šnarpštelėjo šiek tiek nukabinta nosimi, atsargiai kilstelėjo pašaipūnišką antakį.

– Pasakiau, kad sutikau tą, kuri man iš tikrųjų patinka, bet daugiau niekam neprasitark, nes... – jis tyliai susijuokė, paskui vėl sužiuro pro langą, – nes nežinau, ką ji jaučia. Kol kas.

7 Tik pagalvokit apie visus pinigus, kurių nereikėtų laidyti veido tempimo procedūroms – tereikia pasidulkinti kaip kokiai kekšei ir paskui meluoti savo geriausiai draugei .

8 Londono šnekta, kuria kalba žemiausių socialinių sluoksnių atstovai. ( Vert. past. )

9 Vagonas ( angl .).

Šeštas skyrius

Išeiginė

Šiandien į darbą neisiu.

Iš šitos lovos nesiropšiu, šito buto nepaliksiu, į tą įstaigą nevažiuosiu.

Po vakardienos Renė galės prisiminti, kam buvo mane pasamdžiusi. Visą dieną atsiliepinėdama telefonu ir turėdama reikalų su Marta.

Renė, kaip ir priderėjo, vakar susitikimą atšaukė, po valandos nuo protrūkio grįžo ir tėškė man ant stalo karališko dydžio „Maltesers“ saldainiukų maišą. Buvo perdėtai maloni ir net pati pakeldavo telefono ragelį prieš tai nepadūsavusi – tokie tat būdavo jos atsiprašymai. Sakyti niekuomet nesakydavo nieko, bet Renės veiksmai dažnai kalbėdavo garsiau už žodžius. Tiesą pasakius, jos veiksmai atstodavo žodžius.

Ji atsiprašė, kaip mokėjo, bet šiandien tegu bus praktiškai priminta, koks svarus mano indėlis į tą įstaigą. Kokia nesu bevertė. Ir kas tau pasidarė, suklusau. Gal į smegenis įsimetė velnias? Nuo šeštadienio ryto vienai normaliai minčiai tenka maždaug penkios piktos.

Ant galvos užsiklojau minkštą, švelnią pūkų antklodę – taip slapsčiausi nuo šviesos, srūvančios pro langus. Vakare nebuvau užtraukusi mėlynųjų užuolaidų, ir dabar šviesa pramaišiui su tekila, alumi ir šampanu bandė praplauti kiekvieną galvos kraujagyslę, todėl diegė kaukolę. Man žūtbūt reikėjo kaušo vandens, paskui dar dešimt minučių numigti, antraip visą dieną būsiu susiraukusi.

– Jautiesi taip, lyg kažkas tavo galva būtų žaidęs futbolą? – sucypė Gregas.

Neketinau to daryti, dievaži, neketinau. Tiesiog taip jau nutiko10. Gavusi tą vos ne komplimentą taksi ir pagalvojusi, kad kuo ilgiau mudu atidėliosime, tuo sunkiau bus grįžti į draugystės kelią, jam pasakiau:

– Klausyk, važiuokim pas mane ir pasikalbėkim. Nuoširdžiai.

Gregas lyg pagūžčiojo, lyg palinkčiojo, tarsi be žodžių sakydamas „kaip nori“, todėl taksi vairuotojui paliepiau dumti tiesiai į Horsfortą...

Kai atrakinau duris ir suėjome į butą, Gregas elgėsi kaip pirmą kartą besilankantis svečias: stabčiojo koridoriuje, laukė, kol uždegsiu šviesas ir įjungsiu radiją. Net atsekė iš paskos į virtuvę, bet tarpdury sustojo lyg sudvigubėjęs vampyras, negalintis žengti vidun be sutikimo ženklo.

– Kavos? – paklausiau.

– Ačiū, – murmtelėjo jis atsirėmęs į durų staktą.

Padariau jam kavos – baltos, be cukraus, – o kai atsisukau paduoti, išvydau jį stovint prie pat. Krūptelėjau, nes nenugirdau, kaip prisiartino, ir kyštelėjau platų mėlyną puodą. Gregas paėmė kavą ir pastatė ant balto stalviršio.