Dorothy Koomson - Šokoladinis pabėgimas

Aš labai stengiausi savo neurozes priskirti darbui, įpročiams, uždarumui. Per televizijos laidą girdėjau sakant, kad gerų santykių paslaptis yra ne kas kita, kaip pamišimo slėpimas. Daugeliu atžvilgių tai puikiai dariau, talentingai slėpdavau pamišimą. Neparodydavau, kokia neurotiška, nepasitikinti savimi ir dramatiška galiu būti. O dabar štai gaunu smūgį tiesiai į vietą, vadinamą Neurozių centru, su kuria palyginti, Lidso centras tėra apleistas miestukas. Manyje raizgėsi tiek skirtingų jausmų, sučiupti nė vieno siūlo galo negalėjau. Negalėjau iššifruoti, kaip jaučiuosi iš tikro.

Papliaukšėsiu per kaktą – įkrėsiu proto. Liaukis. Tučtuojau liaukis.

Tą akimirką vėl pasirodė Gregas, sustojo tarpdury, įsispitrijo. Ne todėl, kad buvau seksualiausia iš jo regėtų būtybių, o todėl, kad ruošiausi trenkti sau per galvą. Susilaikiau, nuleidau ranką, kad kelčiau kuo mažiau įtarimų. Nekaltai šyptelėjau. Akys perbėgo jo kūnu: blyškiai auksinė oda, kone beplaukė krūtinė, plokščias pilvas, žemiau kupstas tamsių plaukų, vyriškas žavumėlis. Tik pažiūrėk. Ar turiu nusisukti, nes noriu būti visai neurotikė? Po velnių, nė aš nesu tokia protinga.

– Ką manai apie Meto ir Dženės apsigyvenimą kartu? – paklausė Gregas po poros valandų.

Aš buvau išėjusi pieno ir laikraščių. O jis turėjo eiti pusryčių, nes jam reikėjo sumuštinio su kumpiu, aš tegalėjau pasiūlyti kečupo.

– Džiaugiuosi, žinoma, – pasakiau versdama laikraščio lapą ir perjungdama televizoriaus kanalą. – Jie to norėjo. Netrukus turėtų būti vestuvės.

– Taip manai? – sukluso Gregas.

Balsui virptelėjus, buvau priversta liautis naršiusi po lapus ir sutelkti dėmesį į jį. Jis buvo žmogiškoji sala ant mano grindų pasėtų laikraščių jūroje.

– Kodėl klausi?

Gregas persibraukė ranka per plaukus.

– Metą pažįstu jau amžinybė. Vienintelis dalykas, kurį jis buvo įsipareigojęs daryti ilgiau nei trejus metus, tai augti, bet ir šitai metė, vos sukako devyniolika.

– Laikai Metą sergančiu įsipareigojimų fobija?

Gregas linktelėjo.

– Ką gi, pone Puode, tikiuosi, pono Katilo nevadini juodu.

– Aš žinau, kad keliu įspūdį, lyg būčiau – kaip tu sakei? – Kazanova11. Bet, – surimtėjo jis, – buvo ir ilgalaikių santykių. Vieni truko kone šešerius metus.

TAI BENT NAUJIENA! Kaip ji liko mano nesužvejota? Dar ketina vadintis geriausiu draugu, o štai ką praneša. Gal dar Dženė staiga pasisakys, kad prieš įstodama į koledžą buvo ištekėjusi. Kada nors reikės jį iškvosti.

– Metas į tokius pastovius santykius niekada nebuvo įsitraukęs.

– O gal Dženė – ta vienintelė? – Pagalvojusi apie tai, ką pasakiau, linksmai susijuokiau. – Ką čia vapu? Žinoma, ji vienintelė. Jei ją įskaudins, atskirsiu jį nuo tam tikrų kūno dalių.

Gregas prajuko. Supratęs, kad nepokštauju, juoktis liovėsi.

– Visa atrodo taip staiga. Ji tą vyruką vos pažįsta.

– Treji metai – staiga? Gregai, kas iš tikrųjų yra?

– Turbūt nieko. Gal man sunku susitaikyti su mintimi, kad Meto nebebus. Pragyvenau su juo... net dvylika metų.

– Priprasi, – pasakiau.

Kai toks santykis, turėtų būti sunku. Man lengviau: mudvi su Džene nebegyvename kartu nuo to laiko, kai ji baigė koledžą. Jos kursas truko ketverius metus, tad aš pasistengiau pagyventi kartu, kol jį baigė. Tada ji gyveno su vaikinu, su juo ištempė šešis mėnesius, aš tuotarp devyniems mėnesiams grįžau į Londoną ir gyvenau su tėvais. Kai vėl atvažiavau į Lidsą, Dženė jau buvo nusipirkusi butą Alertone, po kelių mėnesių aš susiradau butą Horsforte. Taigi aš nepatyriau tokių išsiskyrimo vargų, kuriuos tenka patirti Gregui. Man gal net į naudą – Dženę matysiu dažniau, nes laiko, kurį galėtų praleisti su manim, su juo ji neleis. Metas bus namie. Taip pat ir Gregui su Metu. Paaiškinau jam.

– Turbūt, – pripažino jis. – Beje, aš, atrodo, ir pats kai ką susiradau.

Niekaip negalėjai šito neužkliudyti, ar ne? Ne, reikėjo imti ir viską sugadinti šneka apie šitą sekso reikalą! Aš įsmeigiau žvilgsnį į laikraštį. Kuo labiau telkiausi, tuo greičiau laikraštinis popierius slydo paklode, žiūrėdamas, kad tik nebūtų perskaitytas.

– Ar susiradau? – paklausė Gregas.

– Ką?

Pradėjau maigyti minkštus guminius nuotolinio valdymo pultelio mygtukus. Bent tie į akis nešokinėjo.

Jis truktelėjo pultelį iš rankų, išjungė televizorių, ištraukė laikraštį iš po nosies, šveitė šalin. Išvadavęs mane nuo dėmesį blaškančių daiktų, atsisėdo priešais sukryžiuotomis kojomis.

– Ar susiradau? Tą, su kuria galėčiau pradėti nuo pasimatymų, o paskui, viliuosi, pavadinti savo mergina?

Aš jau buvau besižiojanti, bet jis pridūrė:

– Ir nedrįsk sakyti: „Nežinau, o pats kaip manai?“

Užsičiaupiau.

– Ambere, aš žinau, kad pusė Lidso vyrų dėl tavęs varvina seilę...

– Tyčiojiesi? – nutraukiau jį.

Gregas susiraukė.

– Kodėl? – paklausė suglumintas.

Jis kalbėjo rimtai. Tikrai manė, kad manęs vaikosi tuntai vyrų. Arba buvo geriausias aktorius žemėje (bet, kaip visi matėme praeitą vakarą, toks nebuvo).

– Tiek to, – numojau. – Kalbėk toliau.

– Mes turėsime subręsti. Nuspręsti, ar šitai kur nors veda, nes esam ne šiaip pažįstami, nuolat matomės kartu su Metu ir Džene. Turime išsiaiškinti. Kas mums darosi?

Bet aš juk šito nė velnio nežinau, argi žinau?

Prieš aštuoniolika mėnesių buvau nusprendusi būti viena ir laikytis celibato, ir iki šiol laikiausi pažado. Ar man iš tikrųjų reikia, kad šitas vyras, šitas Gregas, ir toliau vestų iš doros kelio? Kad viliotų į lovą (ar ant virtuvės grindų) tokiu seksu, kokį tegalėdavau įsivaizduoti? Kad painiotų jausmus?

– Suprantu, – pasakė jis užtrukus mano tylėjimui. – Ir, kaip sakoma „Greitajame reginyje“, čiumpu paltą. Kad tau daugiau nebereikėtų nepatogiai jaustis.

– Tu man patinki. Labai, – išsprūdo, žūtbūt panorus jį sulaikyti, – bet...

– Manai, kad esu paleistuvis ir spruksiu, vos tik pradėsi manim pasitikėti.

Puikiai pasakyta, nors žodžiai ir tavo paties.

– Panašiai.

– Ambere, kai tik supratau, kokius gilius jausmus jaučiu tau, nebuvau su niekuo kitu.

Aš pakėliau nepatiklų, abejojantį antakį. Pamiršo, su kuo kalba? Pamiršo, kaip vienąsyk bare man teko žvilgsniu tramdyti vieną psichę ir tokį pat psichą jos draugužį, nes, užuot atnešęs gėrimų, kaip jam buvo liepta, Gregas pradėjo ją kabinti?

– Tos neskaičiuok, ji buvo nesveika, manė, kad po dviejų dienų ją vesiu, užtat aš skaudžiai pasimokiau. Tai va.

Aš pakėliau kitą nepatiklų, abejojantį antakį.

– Su ta stengiausi rasti išeitį, – paprieštaravo jis, – nes maniau, kad noriu tik santykių, bet ne, aš norėjau santykių su tavim. Taip ir yra.

Jei būčiau turėjusi dar vieną antakį, būčiau pakėlusi ir tą. Pasitenkinau burnoje įremdama į žandą liežuvį.

– Gerai jau, bet tos neskaičiuok. Jau šimtmetis ant manęs lipo, aš pajutau pareigą. Ją išbarškinau iš pasigailėjimo.

– Kaip tik taip! – pasakiau. – Kiek dar kitų barškinsi iš pasigailėjimo?

– Nė vienos, jei būsiu su tavim.

– Tikiu. Tikiu, kad kalbi nuoširdžiai ir kad tyčia manęs neapgaudinėtum, bet kas, jei kuri nors pati ant tavęs lips? Jei mes susipyksim? Jei tu apgirsi? Kai kalbama apie tave ir seksą, atsiranda tiek daug „jei“. Aš nenoriu į tai veltis.

Gregas susigėdo – nudelbė žvilgsnį į grindis. Mus apgobė tyla, ne tokia jau nepanaši į aną vakarinę drobulę. Staiga jis, kyštelėjęs ranką į užpakalinę kišenę, ištraukė mažytę knygutę.