Dorothy Koomson - Šokoladinis pabėgimas

Taigi išvada tokia: mus su Džene suvedė žinojimas, kad nuo bendraamžių skiriamės. Atrodo, daugiau niekieno šeimos nebuvo dužios tarsi kiaušinio lukštas, mes abi nelakstydavome namo vos pasitaikius progai. Taip Dženė Lei Hartman iš Redingo ir Amberė Salpon iš Londono – du disfunkciniai plūdurai normalybės jūroje – sulipo.

– Metas tau patinka, ar ne? – klausė Dženė.

Dabar ji gulėjo ant to storo raudono kilimo lopinio, kur prieš kelias valandas tysojo Gregas, skaitydamas laikraščius. Vyno taurę buvo pasistačiusi ant plokščio pilvuko, akis užmerkusi, sulenkusi kelius taip, kad pėdomis rėmėsi į grindis. Išsidraikę jos plaukai atrodė kaip išskleista aukso karūna. Dženė mokėdavo be pastangų išgauti tokią nerūpestingą pozą. Taip, nerūpestinga poza visada išgaunama be pastangų, bet man tai sudarydavo sunkumų. Sakykim, taip gulėčiau aš – būtinai imtų diegti panugary, bet aš nesisėsčiau pasikasyti, tad rangyčiausi ant grindų it gyvatė, bandanti šliaužti per krūvą gaurų. Taip nulaistyčiau vyno, tad stryktelčiau šluostės ir užkliūčiau už išsineštinio maisto dėžių. Arba gulėčiau po apklotu ant sofos ir žiūrėčiau televizorių, bet atsipalaiduoti negalėčiau – kuisčiausi ieškodama nuotolinio valdymo pulto. O štai Dženė, kad ir ką darytų, būdavo rami lyg per jogą.

– Hm... mmm, – sumykiau, taip pritardama, kad Metas man patinka, nors to ir nepasakiau15.

Aš drybsojau pusiausėda ant sofos, vyno taurę buvau pasistačiusi ant pilvo, bet laikiau suėmusi, nes desperatiškai ieškojau nuotolinio valdymo pulto.

Aš ir Metas. Tas santykis nebuvo paprastas vienas kito nemėgimas. Sunkumų man šyptelėti, kartais – net su manimi kalbėtis Metui iškildavo todėl, kad jis mus su Džene laikė per daug artimomis. Mudvi buvome ilgiau pažįstamos. Aš buvau tokia Dženės gyvenimo dalis, kokia jis niekada negalės būti, ir dėl to jis irzo, kartais neužmigdavo. Jei mudvi pradėdavom juoktis iš praeityje iškrėstų eibių, Meto veidu praslinkdavo debesis, jis paniurdavo. Bausdavo Dženę atšiaurumu, jei ji man ką nors pranešdavo pirmiau negu jam. O jau Dieve sergėk, jam girdint užsiplepėdavo su manimi telefonu ilgiau kaip dešimt minučių. Mes su Metu mylėjom tą patį žmogų, bet jis norėjo garantijos, kad jos yra mylimas labiau negu aš.

– Man neramu, kad jūs su juo nepradėtumėt taip gerai sutarti, kaip tu sutari su Gregu, – toliau kalbėjo Dženė.

Ko jau ko, bet šito tu tikrai nenori, pagalvojau.

– Mes skirtingi, – paaiškinau.

– Su Gregu jūs dar ir kokie skirtingi! – sukliegė ji. – Jis – visiškas kekšius, tu – kone vienuolė, betgi sutariat. Vis užsuka pas tave čia arba kviečia pietų. Kitąsyk tave mato dažniau negu aš.

Paminėjus jo vardą, apie jį prakalbus, man viduj sumirguliavo kosminės dulkės – kaip mėnesiena vandeny.

– Dabar, kai gyvensit kartu, aš dažniau matysiu Metą. Jėzau, tu su juo gyvensi. Tapsi sugyventine. Ir vėl.

– Juokinga, ką? Tu niekuomet neturėjai sugyventinio, o man Metas – trečiasis.

– Turėjau aš tą sugyventinį, – paprieštaravau.

– Ką?

– Eriką. Geresnio nė nerastum.

– Brolių neskaičiuojam. Turėtum pagyventi su...

– Nešdinkis namo dar nebaigusi šito sakinio, gerai, Džene? – nukirtau aš.

Ji užsičiaupė, užvertė akis į lubas.

– Manai, mudu su Metu ilgai tversim? – paklausė. – Juk gyvenau su Karlu ir Tomu, maniau, ilgai truks. Tikrai stengiausi, bet nepavyko. – Ji pasuko galvą, pažiūrėjo į mane. – Kaip manai, ar elgiuosi teisingai?

Ir kodėl šiandien visi mano, kad aš visiems turiu po atsakymą. Pirma Gregas kamantinėjo, kas tarp mūsų vyksta, dabar Dženė klausia, ar teisingai elgiasi. Nesistebėčiau, jei kurią akimirką apsireikštų Indiana Džonsas ir paklaustų, gal aš žinanti, kur jis paliko Gralio taurę.

– Su Karlu ir Tomu apsigyvenai per greit. Jie buvo puikūs vyrukai, – greit susakiau, – bet buvo paskubėta. Gal ir gerai, kad Metas taip vilkino persikėlimą, nes dabar abu žinot, kad esat pasirengę. Jis tave myli. – Kartais man būdavo sunku tai pridurti, bet kai Metas, įmonės tarptautinės rinkodaros direktorius, nedirbdavo Paryžiuje, Dženė būdavo jo pasaulio ašis. Man norėjosi, kad jis būtų neatidus išgama, tada būčiau turėjusi teisę jo nekęsti taip, kaip jis nekentė manęs. – To taip užtikrintai niekuomet nebūčiau pasakiusi apie Tomą ar Karlą.

– Bet pirmoji vis tiek tebesi tu, – tarė Dženė. – Tu – ta vienintelė, kuriai tebepasakoju viską.

– Hm... mmm, – sumykiau.

Aš Dženei irgi pasakoju viską. Išskyrus vieną dalyką. Tai smulkmena. Šiaip ar taip, mudu su Gregu ilgai neturėtumėm tempti. Tiesą sakant, duodu du mėnesius. Daugiausiai – tris.

13 Buvau pamiršusi, kiek daug trikdžių sukelia seksas. Tai ne tik dviejų kūnų sueitis – tai laiko ir energijos stygius nusipirkti maisto. Polinkio imtis darbo neturėjimas. Ir velniškas nenoras tvarkytis.

14 Motušė Habard – anglų folkloro herojė, tiek anglų, tiek kitų tautų literatūroje žinoma kaip Motušė Žąsis. (Vert. past.)

15 Man patiko „hm... mmm“; toks abstraktumas – gali sau meluoti formaliai nemeluodamas.

„Hm, vyras ar šokoladas?

Jei klausimą kelsi šitaip,

niekuomet nesėdiniuosi

laukdama, kad tau

paskambintų šokolado

plyta“

Aštuntas skyrius

Ji!

– Kas tu tokia? – per biurą nuskardėjo Renės balsas.

Marta nekrūptelėjo, regis, net neišgirdo. Aš išgirdau. Žvilgsnį nuo monitoriaus mečiau į viršininkę.

Profesionalo ranka išpešioti Renės antakiai buvo suraukti, raudonos lūpos persikreipusios iš pasipiktinimo.

– Ką paistai? – suklykė ji į ragelį.

Tada – ilga pauzė, nes kalbėjo kita.

– Ir kodėl turėčiau tave prisiminti? Išgelbėjai man gyvybę, ar ką?

Marta kvailai vyptelėjo, bet ko iš jos ir norėti. Tai aš persigąsdavau, kai Renė šitaip siautėdavo telefonu, nes ji neabejotinai kalbėdavo su kuo nors, su kuo mums reikėdavo apsieiti maloniai.

– Rašai – kam?

Tik paklausykit. Aš atstūmiau kėdę, vos neišsinarindama poros stuburo slankstelių, ir pasileidau prie Renės. Pabėgėjusi tris ketvirčius kelio, užsikvempiau ant stalo taip, kad vos nenumečiau pieštukinės su brangiuoju jos segikliu, ir nuspaudžiau telefono mygtuką „slapta“, kad nebūtų girdėti, kas kalbama.

– Duok man ragelį, – tariau ištiesusi ranką.

Buvo laikai, kai šitaip užvirtusi ant stalo galėdavau išplėšti ragelį iš nagų, Renei net nemirktelėjus, bet paskutiniais metais ta įsigudrino jį patraukti kaip tik man bepasiekiant.

Renė priglaudė ragelį prie krūtinės kaip kokį pirmagimį.

– Ne.

– Rene, – suburkavau, – duok Amberei telefoną.

Ji papurtė galvą. Kai pirmadienį pratrūko, nuo tada nebuvo šaukusi. Kaip ir spėjau, mano išeiginė bus privertusi ją šį tą apmąstyti. Vadinasi, ta žurnalistė, lyg niekur nieko paskambinusi pasiteirauti apie festivalį, iš tikrųjų turėjo reikalą su moterimi, kuri keturias dienas ištvėrė tramdydama besiveržiantį pyktį.

– Duokš ragelį, ir galėsi sau visą popietę peikti naują Londono kino festivalio bukletą.

Išgirdus pasiūlymą, Renės akys sužibo – visa popietė blusinėjimui, šaipymuisi ir tikram mėšlo drabstymui, kurio šiaip aš nepakęsčiau. Tai ne „nagi, Rene, turėk sąžinės“, kurį ji girdėdavo be perstojo. Šitai gundė...

– Nupirksiu tau šokolado ir padarysiu kavos, – pridūriau.

Gundė, bet nepakankamai – ji vėl prisiplojo prie ragelio.

– Ir, – mečiau kozirį, – galėsi kritikuoti jų interneto svetainę.