Dorothy Koomson - Šokoladinis pabėgimas

– O ką, jei tau atiduočiau tai, kas čia saugoma?

Jis niekuomet neturėdavo savos juodosios knygos.

– Laikyk ją, kol išsiskirsime. Jei neišsiskirsime, sakykim, šešis mėnesius, galėsi sudeginti.

Gregas padėjo oda aptrauktą užrašinę man ant kelių ir atsilošęs sužiuro šviesiomis, geromis akimis – žiūrėjo, kaip reaguosiu, kad į rankas įduoda visą savo lytinio gyvenimo praeitį, dabartį, ateitį.

Pirmas skatulys buvo ją perversti, pažiūrėti, ar ką atpažinsiu. Antras – perversti, pažiūrėti, kiek joje vardų, kiek moterų mynė tuo pat keliu, kuriuo dabar minu aš. Trečias – paklausti:

– Ar aš čia esu?

Gregas papurtė galvą.

– Net kol nebuvai apsukusi man galvos, tu šitai knygai buvai per gera.

– Kitaip tariant, žinojai, kad su tavim nesidulkinsiu, todėl nešvaistei laiko man įrašyti?

Gregas skėstelėjo rankomis.

– Ką tik atidaviau tau savo ankstesnį lytinį gyvenimą, o tu niurzgi, kodėl tavęs čia nėra.

Gerai pasakyta. Pavarčiau juodą stačiakampėlį rankose, paglosčiau minkštą odytę. Ta buvo šilta, nuo užpakalio išlinkio kiek sulinkusi, puslapiai nuo naršymo gerokai aptriušę.

– Negaliu patikėti, kad turi juodąją knygą, – tariau.

– Jau nebeturiu, dabar turėsi tu.

– Nežinau, ar noriu šitos atsakomybės.

– Tik taip tau galiu įrodyti, kad esu rimtai nusiteikęs. Man nereikia nė vienos iš tos knygos – reikia tavęs.

– O kaip numeriai mobiliajame?

Grego oda akimirksniu liko be spalvos. Aišku, kad jo dulkinamosios ar norimosios išdulkinti buvo griežtai surūšiuotos. Jei kuri patikdavo, eidavo į juodąją knygutę, jei patikdavo dar ir kaip, žengdavo į mobilųjį.

Atkišau jam užrašinę.

– Pamirškim tai. Galim ir toliau likti draugai.

Grąžindama jam lytinę laisvę, truputėlį virpėjau. Ir ko? Kas sukilo krūtinėje? Jausmų sūkurys, kurio sulaikyti neįstengiau. Bene labiausiai – pavydas ir liūdesys. Pavydas – puikiai suprantama. Liūdesys, nes jei jis atsiimtų knygelę, mūsų draugystė būtų paremta štai kuo: aš žinau nerūpinti jam tiek, kad jis mestų dulkinęsis su kitomis, o jis žino, kad aš dėl savo smulkmeniškumo neleidžiu jam turėti keleto kitų moterų numerių.

– Gerai, – tarė Gregas, bet knygutės paimti nepasikėlė. – Visus reikalingus numerius iš mobiliojo surašysiu ant lapuko ir įkišiu jį į juodąją knygą, o jei išsiskirsime, jį atsiimsiu12.

Kad ir ne „aš juos visus ištrinsiu“, bet ir ne „ak, pamiršk“. Taigi, kamuolį spirti vėl eilė man. Turėjau nuspręsti, ar eisim toliau.

Tokiomis sąlygomis galvoti aš negalėjau. Jokio prablaškančio televizoriaus garso, rankoje – jokio šokolado... Kai paskutinį kartą bandžiau įtemptomis sąlygomis padirbėti be šių priemonių, baigėsi tuo, kad pavadinau Gregą taksi.

– Pabūk. Aš greit grįšiu. Tik nejudėk, neišeik, sėdėk čia, – paliepiau.

Jis linktelėjo, o aš ištiesiau kojas, atsistojau ir išėjau iš kambario. Virtuvėje žengiau tiesiai prie šaldytuvo, atplėšiau dureles ir išsitraukiau didžiulę šokolado plytą, kurią šiemet iš Kopenhagos buvo parvežusi Renė. Skanėstas buvo prabangus, mano saugomas, jei užsuktų kompanija, ne kasdienis šokoladas, kokį paprastai valgydavau. Atplėšiau storą geltoną vaškinį popierių, paskui – storą auksinę foliją. Kilstelėjau plytutę po nosim, giliai įkvėpiau. Jusles užplūdo kartokas kakavos, pagardintos cukrumi, pieno milteliais ir emulsikliu, kvapsnis. Aaach, dabar geriau. Giliai įkvėpiau dar dukart. Tada suėmiau plytutę abiem rankom ir spaudžiau, kol įstrižai atlūžo smailas gabalėlis. Kyštelėjau jį į burną, atsikandau. Oje, vaje. Pajutus skonį, atlėgo visas kūnas. Dabar jau galėjau galvoti. Kaip pridera.

Gregas.

Gregas ir aš. Ir turbūt tęsinys.

Nepasakysi, kad būčiau nesusidomėjusi. Susidomėjusi buvau, trupučiuką. Vis dėlto tik truputį. Tikrai nepakankamai, kad viskuo rizikuočiau. Bet jei dabar pasakyčiau „ne“, jis tai suprastų paraidžiui. Grego nebematyčiau, bent jau tąja prasme. Tapčiau Kristin Skot Tomas iš „Ketverių vestuvių ir vienerių laidotuvių“ – sukiočiausi aplink tą, kuris vaikščiotų su kitomis man vaidinant uolią draugę.

Į jau ir taip pilną burną šokolado susigrūdau dar vieną kąsnį.

Ar to noriu? Ar noriu, kad Gregas alpėtų tardamas dar vienos moters vardą, lyg tas būtų saldžiausias iš jo tartų žodžių?

Lėtai, bet aiškiai supratau: ne. Nė kiek.

Aš ne tik nenoriu, kad taip būtų dabar, ne tik nenoriu, kad taip būtų kada nors – išvis nenoriu, kad jis apie ką nors trintųsi. Be to, juk ne kasdien tau siūlosi didžiausias Vakarų Jorkšyre tortas. Išskirtinumas. Tarsi šokolado gamintojas būtų pagaminęs šokolado specialiai man. Amberės Nektarės šokoladas. Tik man... Gerai, liaukis, antraip sprogsi iš susijaudinimo. Grįžk prie reikalo.

Gregas. Išskirtinumas. Krimstelėjau dar keletą gabalėlių, kad būtų užtikrinta.

Grįžau į svetainę. Gregas darė kaip lieptas – nejudėjo. Nesitraukė nė per milimetrą. Geras ženklas, a? Jau elgiasi tiksliai taip, kaip liepiu. Pasiek, kad paklustų tau dėl smulkmenų, tai paskui paklus ir dėl didelių dalykų, tokių kaip daugiau nė vienos nedulkinti, tiesa? Įsitaisiau savo vietoje ant sofos, vėl atsisėdau sukryžiuodama po savim kojas.

– Na, tai kišk tuos numerius sau į burną.

Po dešimties minučių Gregas liko su penkiolika (penkiolika iš devyniasdešimt penkių) numerių mobiliajame – buvo taip miela žiūrėti, kaip krūpčiodamas juos trynė, – o aš gavau tris lapus moterų vardų ir numerių sukaišioti į knygutę, kad galėčiau sunaikinti kada tinkama.

– Na, tai?.. – paklausė Gregas.

– Na, tai judėkim labai, labai, labai lėtai – gerai?

Nuo jo veidą nušvietusios šypsenos „Minstrels“ akys užsidegė.

– Ir kol esam tikri, kad kartu truksim trumpai, tiedviem turime nesakyti. Kai vienąsyk prasidėjau su vienu iš Dženės vaikino draugų, tai baigėsi visišku košmaru. Dėl to Dženė su saviškiu vos neišsiskyrė, ką jau kalbėti apie sunkumus, iškilusius tarp mudviejų su ja. Nenoriu, kad sugriautume tai, ką juodu yra pasiekę. Taigi sutarkime, kad neprasitarsime kokius šešis mėnesius. Bent šešis.

– Pažadu, šešis, – tarė Gregas ir prirėpliojo grindimis.

Kai taip padarė, man širdį sugniaužė baimės pirštai.

10 Mano manymu, „tiesiog taip jau nutiko“ sako tie, kurie užklupti nesugalvoja tikro pasiteisinimo, betgi kalbu rimtai – taip nutiko .

11 Ne, jis man kėlė įspūdį, kad yra paleistuvis, bet šitai telieka tarp manęs, jūsų ir vietinio pašto .

12 Jo pasitikėjimas manimi stulbino. Negi jis tikrai manė, kad skirdamasi grąžinčiau jam lytinį gyvenimą? Tas būtų sukūrentas. Rimtai sakau!

Septintas skyrius

Šampaninė draugužė

– Gerai, tik visiškai atvirai. Ką tu iš tikrųjų manai apie apsigyvenimą su Metu? – paklausė Dženė, lošdamasi ant mano sofos su milžiniška taure vyno.

Galėjo gerti, nes buvo trimestro vidurio atostogos, tad nereikėjo anksti keltis į darbą.

Gregas išėjo prasidėjus vakarinei „Kaimynų“ serijai. Sakyčiau, turėjo vilties būti pakviestas likti, nes vis skundėsi, koks yra nusialinęs. Aš paaiškinau, kad šiandien – antradienio vakaras, jis Dženės, įbrukau į rankas striukę, krepšį ir atsisveikinau iki savaitgalio.

Prieš septynerius metus mane buvo pagavusi mintis grįžti į Londoną; devynis mėnesius pagyvenau pas mamą su įtėviu, kol atsitokėjau. Kaip tik to ir reikėjo... vėl supratau, kad mane nuo šeimos turi skirti bent du šimtai mylių, taigi kaip gera parbildėjau į Lidsą. Tada mudvi su Džene sulygome susitikti bent kartą per savaitę – antradieniais – pavakarieniauti. Svečiuodavomės pakaitom – šeimininkė ruošdavo vakarienę, viešnia patiekdavo vyno ir deserto. Jei užsiplepėdavom, dažnai likdavom nakvoti.