Dorothy Koomson - Šokoladinis pabėgimas

– Apie ką nori kalbėtis? – paklausė.

Nubraukė man nuo veido nosį siekiančius kirpčius, priglaudė pirštus prie skruostų. Dažnai taip darydavo, sakydavo, kad kalbant nori matyti akis. Aš, užuot rankas nustūmusi, kaip paprastai darydavau, suėmiau už pirštų ir jas nuleidau. Jo akys, regis, pamatė manim srūvančią aistrą.

– Na, mes... – žioptelėjau.

Gregas, palenkęs galvą, pabučiavo man į kaklą.

Aš aiktelėjau, nes nutvilkė geismas.

– Mes tikrai neturėtume...

Nusmaukęs suknelės ir liemenėlės petnešas, jis pabučiavo į petį.

– Tikrai, to daryti.

Jis nubraukė plaukus kitame šone, sultingomis lūpomis įsisiurbė į pakaklę. Mane vėl nutvilkė.

– Mes turėtume pasikalbėti...

Jis nusmaukė kitos pusės suknelės ir liemenėlės petnešas, pabučiavo į kitą petį.

– Pasikalbėti apie tai, hm, kaip tai paveiks...

Gregas lyžtelėjo krūtinkaulį, ir man sulinko keliai.

– Paveiks, hm, Meto ir Dženės santykius.

Grego liežuvis sustojo. Jis sustojo. Atsidusęs išsitiesė.

– Kalbant atvirai, Ambere, man nerūpi, kaip tai paveiks Meto ir Dženės santykius. Meto ir Dženės santykiai man nerūpi, nėmaž. Man rūpi tu.

– Tikrai? – suklusau.

Jo veide šmėstelėjo nuostaba.

– Žinoma. Ko taip nustebai?

Aš tik gūžtelėjau pečiais – iš burnos beišsiveržiantį „nes tu – paleistuvis“ sulaikiau.

– Per trejus metus tapai mano geriausia drauge. Mane išklausai, duodi patarimų, rūpiniesi užklupus sunkumams, nors kažin ar pats kada atsilyginau tuo pačiu. Taigi, man rūpi tu. Penktadienio vakarą ketinau pasakyti, ką jaučiu, ir išeiti palikęs tau spręsti, ką daryti. Bet sėdėdamas čia nesugalvojau, kaip prabilti. Su tavimi šnekuosi jau daugiau nei trejus metus, bet nesugebėjau rasti teisingų žodžių, todėl tave pabučiavau. O tai privedė prie... gi žinai. Kai ryte pabudau, o tavęs nebuvo, persigandau. Pamaniau, kad būsiu supykdęs.

– Ar čia ne alkoholis kalba? – paklausiau. Alkoholis ir troškimas užversti sijoną šiąnakt.

– Taip, aš kiek apgirtęs, betgi dar niekuomet nesu vaikęsis moters vienuolika mėnesių. Paprastai pasiduodu po dviejų. Po trijų, jei ji išties ypatinga.

– Siekei manęs vienuolika mėnesių? Kurgi ne, – pasišaipiau.

Gregas kiek atšlijo, paspyruokliavo ant rudų zomšinių batų kulnų, sunėrė rankas ant krūtinės, akyse užsidegė šelmiški žiburiukai.

– Matai, kitas aš palaikydavau droviomis, o tave supratau esant rimtą.

– Ei, šundraika, tai skamba kaip įžeidimas.

– Kiek žinučių „Man nuobodu, gal galiu užsukti?“ galima nusiųsti merginai, kol ji susiprotės, kad ją mergini ar persekioji?

– Aš tave laikiau draugišku, – pasakiau. – Mes draugai.

– Gerai, o ką pasakysi apie tuos milijonus kartų, kai užeidavau į darbą išsivesti tavęs pietų? Arba įsiprašydavau vakarienės? Argi penktadienį nesakei, kad aš čia lyg ir gyvenu?

– Tik maniau...

Aš pritilau. Ką gi, dabar, kai žinau, taip ir buvo. Jei apie tokį jo apsiėjimą man būtų pasakojusi draugė, būčiau paaiškinusi: „Jis tave kabina!“, bet pačiai buvo kitaip. Man su Gregu – kitaip.

– Iš tikrųjų tai turėjau pranešti elektroniniu paštu, kad ketinu bučiuoti.

– Apie tai nepagalvojau, – sumikčiojau.

– Žinau, ir tai viena iš daugybės priežasčių, kodėl man patinki. – Jis prisislinko. – Ambere, tik pasakau, kad žinotum – aš tave bučiuosiu. Tuoj pat... dabar.

Kai prašvito, man žūtbūt prireikė užsikloti. Pasijutau... nuoga. Aš buvau nuoga. Bet kitaip. Seksas buvo nuogumo nuoguma. Rytas po jo – emocinė nuoguma, plikumas ir apsinuoginimas.

Gregas mane pažinojo, bet dabar apie mane žinos daugiau. Žinos, kaip kilnojuos mylėdamasi, kokius leidžiu garsus įkaitinta, kaip išsikreipia veidas. Jis apie mane sužinojo kur kas daugiau, bet kažin ar man tai patinka.

– Kaip suprantu, šiandien į darbą ir tu neini, – tarė jis.

– Ir aš? – suklusau.

– Pasiėmiau išeiginę, žinojau, kad diena bus nedarbinga.

– Sumanu.

Vadinasi, jis pasiliks. Gal net visai dienai. Nepasakyčiau, jog būčiau norėjusi, kad išeitų, tik abejojau, ar norėjau, kad pasiliktų.

– Turiu laukti iki dešimtos, tada paskambinsiu.

– O paskui?

Skvarbus Grego žvilgsnis tamsoje po pūkine antklode sužadino lūkesčius.

– Kas paskui?

– Norėtum, kad išeičiau?

– Kodėl gi? Pats nori?

– Aš su tavim čia galėčiau gulėti nuogas visą dieną.

Gerai jau, šitą atsakymą suprasiu kaip „išeiti nenoriu“.

Po apklotu buvo per karšta – nuo prakaito ir alkoholio kvapo darėsi trošku, silpna. Stumtelėjau antklodę, kad oras pagaivėtų, bet tuoj pat susigūžiau nuo šviesos. Gregas gulėjo prisiglaudęs iš nugaros lyg antra oda, į petį įsisiurbė putlios „Jelly Baby“ lūpos.

– Žinoma, tą gulėjimą nuogomis galėčiau ir paįvairinti – įnirtingo santykiavimo priepuoliais, – pridūrė jis.

Aš neatsakiau nieko. Ką ir beatsakysi, nebent būtum gerai įvaldžiusi flirtavimo ritualą, kurio įvaldžiusi aš nebuvau.

– Ar žinai, koks geriausias vaistas nuo pagirių? – įsidrąsino jis po kelių minučių į flirtą nepanašios tylos.

– Gali nesakyti, šitą žinau... ar tik ne įnirtingo santykiavimo priepuoliai?

– Teisingai! – patvirtino Gregas.

Jo ranka vangiai perbraukė man per pilvą. Jis – Gregas. Mano draugas. Tai jo ranka braukė man per pilvą. Ir – oi, ai – mane glostė. Braukimas virto glostymu. Jis prisispaudė. Norėjo sekso.

– Kas tau? – paklausė Gregas, aiškiai pajutęs, kad mano kūnas įsitempęs. – Nori, kad liaučiausi?

– Kodėl turėčiau norėti? – paklausiau lyg niekur nieko.

– Tikrai nenori?

– Hm... mmm, – pamikčiojau.

– Paimsiu prezervatyvą.

Jis išlipo iš lovos ir nuėjo prie drabužių, kurie tebegulėjo virtuvėje.

Jei būčiau prasitarusi, kad medinėje „brangenybių“ skrynutėje ant mano naktinio staliuko yra dvylika sekmadienį pačios pirktų prezervatyvų, jis būtų pamanęs, kad šito pasikartojant laukiau. Aš nelaukiau. Lyg ir ne. Tik norėjau būti pasirengusi. Penktadienio naktį neturėjau nė vieno, visi, kuriuos sunaudojome, buvo Grego.

Ką tu darai, paklausiau savęs rūsčiai. Kodėl ketini dulkintis su Gregu? Vėl.

Dievaži, niekuomet neketinau su juo šito daryti. Jei būčiau ketinusi, nebūčiau leidusis išvystama užmiegotomis akimis, su nutįsusia seile ir nešukuotais plaukais, kaip elgiuosi nuo pirmojo karto, kai jis pasiliko. Neketinau, kol jis nepabučiavo. O ir tada – taip nutiko ne todėl, kad mane bučiavo jis, o todėl, kad bučiavo vyras ir aš taip ilgai buvau tvėrusi be sekso. Buvau priėjusi tą ribą, kai tikriausiai būčiau šokusi ant bet kurio, jei tik tas būtų mostelėjęs. Nežinojau, ką jaučiu Gregui dabar. Vieną minutę galėjau būti tokia abejinga jo vyriškumui, kitą – plėšti drabužius ir naudotis jo kūnu.

Imkim kad ir vakar vakarą. Pasirodo, mano virtuvėje (mano virtuvėje!) jis ruošėsi ne tik bučiuotis. Ruošėsi dar ir pakelti suknelę, nusmaukti kelnaites, kilstelėti mane ant stalviršio, kad būčiau deramame aukštyje. Ir aš atsakiau – atsagsčiau diržą ir kelnes, nuožmiai bučiavau. Darėm tai baisiai, it pašėlę, kaip Maiklas Daglasas su Glen Klous „Lemtingame potraukyje“.

Paskui ilgai stovėjome apsikabinę, bučiuodamiesi, braukdami vienas kitam nuo akių plaukus, kikendami iš to, kaip vos prieš penkiolika minučių taip rimtai šnekėjomės, o tada puolėm vienas kitą. Pasivaipę ir pakrizenę, išsinėrėme iš drabužių ir dar pasimylėjome ant virtuvės grindų. Patrakimas. Aš visiškai nebesuprantu, ką jaučiu. Nesusivokiu. Kūniški protrūkiai man patinka, bet nepatinka pabudus išvysti save gulint šalia Grego. Kodėl? Todėl, kad jis man nepatinka? Turi patikti, jei guluosi. O gal todėl, kad jis toks įgudęs? Sunku paaiškinti. Tai trikdė. Kėlė sąmyšį. Vyko visa tai, ko savo gyvenime puikiai mokėdavau išvengti.