Dorothy Koomson: Šokoladinis pabėgimas

Žiūrėjau, kaip Metas trina servetėlės kampą, žalios akys ties niekuo ilgai neužsibūna. Jis irisas. Supratau tai vos metusi žvilgsnį.

Vaikystėje mes su broliu žaisdavom saldų žaidimą. Vienas sugalvodavo žmogų, o kitas sakydavo, kokios rūšies jis šokoladas. Pavyzdžiui: „Jei mama būtų šokoladas – koks?“

„Wagon Wheel9“, striukas ir aptakus.

Per dvidešimt metų mano brolis Erikas užaugo. O aš išaugau į puikią žaidėją. Atradus draudžiamus konditerijos malonumus, šokoladinės pravardės tapo dar taiklesnės. Juk tiek daug apie žmones galima pasakyti per pirmąjį pasimatymą, jų „paragavus“. Tik šnektelk su manim tris minutes, ir aš tau pasakysiu, koks esi šokoladas.

Štai kodėl Metas irisas. Jokiais būdais ne šokoladas su visais jusliniais jo malonumais. Vidumi, pačia savo esme – iriso gabalas. Be gelmės. Išlukštenus niekas daugiau, kaip irisas. Stenkis kiek nori – nerasi nieko daugiau, kaip tik kietą, nesikeičiantį, nenuotykingą irisą. Gerai, pagamintas iš geriausių produktų: namie mušto sviesto, tirštos, riebios natūraliu būdu užaugintos karvės grietinėlės, aukščiausios rūšies saulėje nokintų cukranendrių cukraus, bet vis tiek – tik irisas. Nesikeičiantis. Man patiko irisai, patiko Metas, tik kad jo buvo per sotu.

Vis dėlto Metas man patiko. Įsiklausiusi į save būčiau išgirdusi: „Man regis, šita dama pernelyg jau priešgyna“, betgi jis toks vienaplanis. Iki šiol nesuprantu, kaip tiek ilgai išdraugavo su Gregu. Gregas buvo ponas Nuotykingasis, Metas – ponas Nuobodžius.

Jie draugai nuo tų laikų, kai Meto tėvai iš Donkasterio persikėlė į Šefildą, nuo devynerių. Abu lankė tą pačią mokyklą, kartu įstojo į Lidso koledžą. Kaip susipažino, nė vienas negalėjo pasakyti.

– Vyrams susipažinimo istorijos nėra svarbu, – kartą prasitarė Metas.

– Nebent būtum nugvelbęs jo seserį ar jo paukštytę. Tada paprastai prisimeni, kaip mušėtės, – pridūrė Gregas.

Tada juos pažinojau dar neseniai. Laikiau Gregą šunsnukiu, nuėjusiu gerokai per toli dėl savo grožio. O Metas – ką gi, galvojau taip: jis irisas, betgi teks taikstytis, nes Dženė į jį linksta it pamišusi.

– Na, tai nekankink mūsų, koks rungtynių rezultatas? – paklausė Gregas, kai nuo Dženės pareiškimo susidarė ilga pauzė.

Ta žvilgtelėjo į Metą, nusišypsojo. Metas jai mirktelėjo, perbalo dar labiau ir – bakst bakst lazdele.

– Mes kraustomės gyventi kartu, – pranešė Dženė nušvitusiu veidu, žiburiuojančiomis mėlynomis akimis.

– Fantastika! – suklikau. – Kada nusprendėt? Noriu žinoti viską.

Už tą spektaklį „Priblokštoji naujienos“, žinoma, turėjau gauti „Oskaro“ nominaciją.

– Tai man gimtadienio dovana.

– Puiki dovana, Metai. Visa, ką atnešiau aš, palyginti su šituo, virsta grynu niekalu. Ką gi, turiu pirkti išradingą dovaną naujakuriams.

– Norėtume kapučino kavos aparato, mačiau porą „Lizdelyje“, – pasakė tas.

– Pamirškit! Gausit kelis popierinius puodukus su užrašytais sveikinimais ir džiaugsitės, mano ponai, – pajuokavau.

Kažko trūko. Nebuvo girdėti kažkieno balso, nuomonės, sveikinimų.

– Ką manai, drauguži, tu? – Metas paklausė Grego.

Visi atsisukome. Grego ranka, paėmusi iš lėkštės krevečių skrebutį ir dedanti jį į burną, sustojo pusiaukelėje, akys buvo įbestos į Metą.

– Ei, drauguži, – pakartojo tas.

– Atsiprašau, – suvapėjo Gregas, leisdamas skrebutį žemyn, – tai šokas... hm, šokas kaip reikiant. Bet ne, šaunu. Man tikrai dėl jūsų malonu – dėl abiejų.

Visiškai kitaip nei puikiai besitvardanti aš, Gregas buvo siaubingas aktorius – ištrauktas iš „Vyras minioje“ scenos.

– Kada imsies, hm, šito žygdarbio? – paklausė neišraiškingu balsu.

– Šį savaitgalį. Nuo kitos savaitės dešimt dienų dirbsiu Paryžiuje. Rokiui jau pasakiau – jis pritaria. Net atleido nuo paskutinio mėnesio nuompinigių.

– Šaunu. Mums teks pasiieškoti naujo gyventojo, – tarė Gregas. Kaip ir pirma, monotoniškai.

– Susiraskit merginą, – patarė Metas. – Jei pati ir nebus vienišė, tikriausiai turės vienišų draugių. O tai – aukso kasykla pasidulkinti. – Patarimą jis palydėjo kairio antakio kilstelėjimu.

Man susisuko žarnos. Gregas smeigė žvilgsnį į mane, aš nudelbiau akis į lėkštę. Ko nešoki ant stalo ir nepareiški: „Iš tikrųjų tai aš savaitgalį išdulkinau Amberę“? Akimirka buvo įtempta, bet net aš susilaikiau nepabuvusi kokni pliurza.

Niekas nekalbėjo. Visi spoksojom į savo lėkštes ar užkandžius vidury stalo, aplink tyla nuaudė bežadę drobulę. Sėdėjom tame begarsiame kokone, atskirti nuo kitų vakarieniautojų keliamo restorano triukšmo, vaišės baigėsi, lėkštės buvo nurinktos.

Jei tyla būtų tvyrojusi ir toliau, aš būčiau pajutusi pareigą leptelėti ką nors kvailo, kad ją palengvinčiau. Tik kad vienintelė į galvą lendanti kvailystė buvo apie Gregą ir mano lovą.

– Užsisakykim šampano, – cyptelėjau. – Atšvęskim, kad Dženė, jauniausioji iš mūsų ketverto, irgi tampa pusiau pensininke, atšvęskim ir naujoviškų mūsų santykių pradžią.

Dženė nusišypsojo. Metas išbalo. Perbalo. Ne tik irisas – kietas irisas. Niekuomet pirmas sumaniai nepasiraus po kišenes. Kuo aiškiausiai matyti iš gimtadienio dovanos Dženei. Kokią dar pigesnę dovaną galima padovanoti savo partnerei? Tik pas ją persikelti. Taip iš tiesų gauni atlygį, nes visos sąskaitos sumažėja perpus. Bet taip negalvosiu, gerai?

– Mes su Gregu sumokėsim, juk taip? – pridūriau.

– Taip, žinoma, – greit atsakė tas. – Žinoma, sumokėsim.

Gregas apdovanojo mane tikro dėkingumo kupinu žvilgsniu. Akivaizdu – būtų mokėjęs už bet ką, kad tik išdildytų savo reakciją į jų paskelbtą žinią.

Dar maisto, butelis šampano, paskui – keletas „Tiger“ alaus, mes sumokame ir susiruošiame išeiti.

Pirmąkart nuo Meto ir Dženės draugystės pradžios vakarienė keturiese buvo sunki. Įtemptas ir sunkus buvo visas vakaras. Aš ir Gregas. Gregas, Dženė ir Metas. Naujų problemų nekilo tik tarp mudviejų su Metu, nors būtų kilę, jei jis būtų sužinojęs, kad iki pasakant Gregui Dženė jų naujieną jau buvo patikėjusi man.

Nepaisant šampano, mūsų visų traukiamų juokingiausių istorijų, kurios turėjo versti garsiai ir nerūpestingai kvatotis, įrodyti, kad mums linksma (L – didžioji), Dženės trisdešimtmetis nebuvo puikus. Visą vakarienę Metas su Gregu prie stalo bendravo tylomis, vyko kažkoks žvilgsnių mūšis. Dženė to, regis, nepastebėjo. Turėjo šitą ydą – daugeliui akivaizdūs dalykai jai praslysdavo pro akis. Aš maniau, kad permatys mane su Gregu, bet ji nė nemirktelėjo.

Meto su Džene taksi atvažiavo pirmas, jie išdūmė. Vos juos išlydėjus Gregas palenkė galvą ir bumbtelėjo ja į stalą.

– Kvailys, – bumbt, – kvailys, – bumbt, – kvailys, – bumbt.

– Ne taip jau blogai, – paguodžiau aš.

Jis nustojo bumbsėti, pašnairavo.

– Blogai gi, blogai. Iš tiesų siaubinga. Negaliu patikėti, kad sureagavau šitaip, – pasakė nusibraukdamas nuo veido plaukus.

– Tai dėl šoko, visi į šoką reaguojam skirtingai.

– Kaip kad... Jei galėčiau... – Jis atrodė lyg ūmai apvogtas, praradęs kažką itin svarbaus. – Ai, tiek to. Eime į lauką, palauksim savo taksi. – Gregas atsuko veidą. – Galėsim pasikalbėti, jei dar norėsi.

Elkis ramiai, liepiau sau ir gūžtelėjau pečiais.

– Na, man vis tiek. Jei nebus kalbama apie dalykus, kurie aptariami vyrų tualetuose.

Geliantis nakties oras tvokstelėjo taip, lyg besibučiuodama būtum gavusi antausį. Kol buvom viduj, temperatūra nukrito. Aš apsivyniojau paltu, apsigobiau rankomis, kad sulaikyčiau šilumą ir... neužversčiau Grego ant artimiausio automobilio ir neužšokčiau. Ei, kas čia turėjo negerti to paskutinio „Tiger“?