Dorothy Koomson - Šokoladinis pabėgimas

Šį antradienį aštrų mėsos patiekalą aš, deja, užsakiau. Mat savaitgalį nebuvau apsipirkusi – dar vienas iš sekso padarinių13, – todėl mano indaujos buvo tuščios kaip motušės Habard14. Mes pavalgėme, vadinasi, atėjo metas sunkiam pokalbiui.

– Jei visiškai atvirai, Džene, – atsakiau kimiu balsu, tada dar pasitikrinau, ar ji nori žinoti tiesą: – Juk visiškai atvirai?

Ji linktelėjo, prikando lūpą, akyse sušmėžavo supratingumas ir baugulys; mudvi turėjome šitą įprotį – prašyti viena kitos visiško atvirumo ir paskui kraupti žinodamos, kad jo sulauksime.

– Niekuomet nemaniau, kad jis taip pasielgs. Kad žengs tokį drąsų žingsnį, taip jam nebūdingą. Žinau gi, žinau, ištisus dvejus metus tave tikinau, kad žengs, bet tik todėl, kad tą norėjai girdėti. Iš tikrųjų maniau, kad to niekada nedarys. Bet padarė, taigi puiku. Net fantastiška.

Dženė atmesdama ilgus, šviesius, banguotus plaukus atidengė gražųjį veidą. Graži ji buvo ne todėl, kad buvo mano geriausia draugė, o todėl, kad tokia buvo. Veido oda beydė, kiek išsišovę skruostikauliai tik menkai reikalingi parausvinti. O akys – tokio neįprasto mėlio, kad niekaip nesuprasi, kokios spalvos yra iš tikrųjų. Kartais šviesiai mėlynos, kitąkart safyrinės, topazinės, kai kuriomis dienomis, kaip dabar, vasaros dangaus mėlynumo. Jei ji ir turėjo kokią kliautį, tai akių formą. Kad ir kaip formuodavo antakius, akys atrodydavo trupučiuką per didelės. Ovalios, kampučiai nelabai smaili, todėl ne tokios tobulos kaip visas veidas. Man dažnai norėdavosi jai paskolinti savo akis – maniškės buvo kaip lauro lapai, puikiai išlietais kampais ir su didžiuliais juodrudžiais vyzdžiais; su tokiomis ji tobula būtų buvusi 100 procentų.

Dženė gurkštelėjo vyno.

– Aš irgi nesitikėjau, – tarė pariesdama po savim kojas. – Niekuomet nemaniau, kad Metas susitupės, nes jis kaip tu.

– Atleisk, ką?! – pasiteiravau.

Jei kas norėjo man sviesti galutinį akibrokštą, tai štai, prašom. Aš kaip Metas? Tas plačiai žinomas iriso gabalas?

– Jūs su Metu tokie panašūs, kad baisu. Kai tik sušnenkama apie ateitį, abu pradedat išsisukinėti. Užsičiaupiat arba krečiat juokus, darot viską, kad tik nereikėtų galvoti ar rimtai šnekėti apie susitupėjimą. Tai mane siutindavo, mat niekada nežinodavau, kas bus, kai prireikdavo susirasti būstą ar užsisakyti atostogas, bet susipažinusi su Metu pasidžiaugiau, kad tu šitokia. Supratau, kad jis nepabėgs, nes tu, nors ir nekuri planų, vis tiek būni šalia.

– Žinai ką, aš tau atleisiu, nes esi geriausia draugė, bet ką kitą išspirčiau lauk.

– Ak, reikia pavyzdžių? – suskubo Dženė. – Šonas.

– Apie Šoną nešnekam, – priminiau.

– Dar nemačiau, kad kas dievintų moterį labiau, nei jis dievino tave, – varė toliau ji, lyg mano balse neišgirdusi įspėjimo. – Tave buvo ta-a-a-aip įsimylėjęs, taip žiūrėdavo...

– Šito pokalbio nebuvo, – nukirtau.

Dženė ilgai ir šaltai į mane spitrijo – sprendė, ar sakyti tai, kas dar sukosi jai galvoje. Prasižiojo.

– O jei bandysi jį tęsti, būsi išginta iš namų.

Ji patraukė pečiais, atsirėmė į sofos atlošą.

– Spėju, kad taip yra dėl šeimos – taviškė tokia pat deformuota kaip maniškė, – tarė.

– Klausyk, mokytojūkšte, nemanyk, jog vien todėl, kad sprendi savo penkiamečių problemas, gali analizuoti manąsias. Aš pati turiu psichologės diplomą, pamiršai?

– Bet nereiškia, kad apie tai nieko neišmanau. Arba kad tuo požiūriu nieko nežinau apie tave, Ambe.

Mes su Džene susipažinome pirmame koledžo kurse. Aš gyvenau bendrabučio 29-ame kambaryje, ji – 30-ame.

Puikiai prisimenu tą akimirką, kai išvydau ją iš kambario einančią į mūsų aukšto virtuvę: aukšta, seginti išblukintą džinsinį sijonėlį, vilkinti skoningą juodą golfą. Jos plaukai, atmesti atgal ir prispausti Alisos lankeliu, krintantys ant nugaros, baigėsi ties juosmeniu. Tobulai ovaliame veide skruostikauliai grasino su amžiumi vis labiau išsikišti. Ėjo atmetusi pečius, kaip buvo išmokyta vidurinėje mokykloje. Visa dvelkė modernumu, tad aš tuoj susigėdau. Pati mūvėjau apsmukusius džinsus, vilkėjau ilgarankovius marškinėlius, pasižymėjau devyniolikmetės nerangumu, mano kasytės buvo surištos į kuodą kilpinėmis gumomis. Buvau visa tai, kas nebuvo Dženė.

Žiūrėdama, kaip ji iš virtuvės grįžta į kambarį, pagalvojau, kad Dženė nepanaši nė į vieną iš mano regėtų saldainių ar šokoladų. Buvo viena iš tų naujoviškų plytučių, kurias pastebi vos įėjęs į parduotuvę. Įvyniota paprastai, bet taip klasiškai, kad visa aplink darėsi pigu ir neskoninga. Šitas šokoladas buvo išskirtinis. Tikras baltasis. Ne kreminis, kaip dauguma baltų, bet sniego baltumo. Iš daugybės grietinėlės, pieno, baltojo cukraus ir žiupsnyčio kakavos. Pakraščiais minkštas, labai greit ir lengvai besilydantis, taigi rankose turėjo būti laikomas itin atsargiai. Ir kaip tik dėl to, dėl tam tikros rizikos daugelis jį apeidavo, sukdavo prie jiems žinomų. Graibstydavo savuosius „Mars“, „Twix“ ar „Dairy Milk“, nes prireikus rinktis dauguma linksta prie to, kas pažįstama.

Užtat aš – ne. Aš negalėjau apeiti šito neįprasto, įmantraus šokolado – šiaip pati draugaudavau su „Mars“, – nes ji buvo mano kaimynė. Reikėjo ją perkąsti. Tad iškurnėjus jos tėvams susiėmiau ir pasibeldžiau.

– Sveika, aš Amberė – tavo kaimynė, gyvenu greta, – prisistačiau.

– Dženė, – atsakė ta ir nusišypsojo.

Tas šypsnys išsklaidė abejones. Suklastoti galima daug ką, bet tik ne šilumą, skleidžiamą to šypsnio.

Vos tik pasikalbėjęs su Džene, jos krimstelėjęs, nukreipęs žvilgsnį nuo išvaizdos, iškart pamatai, kokia ji meilutė. Kaip užsiriečia nosis, kai ji juokiasi. Kaip sužimba akys, kai ketina klausti ko nors itin asmeniško. Kokia paika gali būti. Po tuo baltuoju šokoladu kunkuliavo tikras šampanas. Smagus, gaivus – norėjosi gerti ir gerti.

Paskui mes kartu praleidom daug laiko. Jos specializacija buvo pradinės mokyklos mokytoja, o pagrindinis dalykas – anglų kalba, aš studijavau psichologiją, mano specializacija buvo žurnalistika ir viešieji ryšiai. Mūsų draugystę sucementavo Kalėdos.

Artėjant joms, kai visi džiūgavo, kad važiuos namo, matysis su draugais, bus su namiškiais, mane ištikdavo maži panikos priepuoliai. Sėdėdavau sau spoksodama, kramtydama nagus, širdis, rodydavosi, išlįs – taip stipriai baldydavosi krūtinėje. Kai buvau dešimties, tėvai išsiskyrė, tad aš sukdavau galvą, kurį iš jų lankyti nuo gruodžio 27-osios iki 30-osios. Kuris ilgai, šaltai tylės telefono ragelyje, kai paaiškinsiu, kad šventės kartu neketinu švęsti. Kalėdos man būdavo toks siaubas, kad aš dažnusyk stengdavausi jas pamiršti. Tada pamačiau, kad kalėdinių vargų kyla ir Dženei.

Dženės mama anksčiau buvo modelis, bet grožiui vystant darėsi pagiežinga moteris. Iš pagiežos radosi kerštingumas, pirmiausia nukreiptas į dukterį.

Kai Dženė buvo aštuonerių, motina jai pasakė, kad vyras, kurį ji laikė savo tėvu, visai ne jos tėvas. Kai Dženei sukako dešimt, apsisprendė, kad jis – biologinis tėvas. Kaip buvo iš tikrųjų, nė nesvarbu, nes Dženei būnant vienuolikos tas išėjo, daugiau apie jį nebuvo girdėti. Vėliau motina įsitaisė tuntą meilužių, bet Dženės nė vienas nemėgo. Ne kaip žmogaus, o kaip įrodymo, kad jos motina nėra laisva ir neįsipareigojusi. Vienintelis, su kuriuo motina sutarė, buvo vyras, kurį ji sutiko šeši mėnesiai prieš Dženei išvykstant į universitetą. Su juo tebedraugavo, Dženei jis labai patiko, galbūt todėl, kad jiedviem su motina rodė kuo didžiausią pagarbą.