Dorothy Koomson: Šokoladinis pabėgimas

Vadinasi, pusryčiai.

Antras skyrius

Sujauktis

Gregas atidaro arčiausiai durų stovinčio rakando apatinę spintelę, ištraukia baltą pjaustymo lentą. Paskui trukteli viršutinį stalčių, panaršo tinkamo peilio.

Aš stoviu ir žiūriu. Raudonoje ir baltoje mano virtuvėje jis sukasi taip lengvai, kad bemaž nustembu, kaip čia negyvena. Virtuvė gi mano, ne jo.

Iš uždurio nusikabinęs raudoną prijuostę, užsineria ją ant galvos, užsiriša per pusiaują, tada pasiraito džemperio rankoves. Pala pala, šita virtuvė – mano? Ar tikrai aš prijuostės savininkė? Tos, ant kurios užrašyta... „Svajonių kimšinys“? Ironiją aš suprantu, o Gregas nusivaipo iš žodžių ant savo krūtinės ir viltingai patrina rankomis.

Kai atidarau šaldytuvą, žvilgsnis iškart užkliūva už milžiniškos šokolado plytos, įsitaisiusios viršutinėje lentynoje. Ko tik tučtuojau nepadaryčiau dėl poros kvadratėlių. Ką tik supratau, kad įtemptomis sąlygomis dirbti be jų negaliu. Kad kai darosi sunku, man reik šokolado. Betgi niekas negali žinoti, kad kartais šokoladas man būna pusryčiai. Daržovių skyriuje sužvejojusi svogūną ir paskutinį pomidorą, švysteliu jam. Pusryčiams mes kepsim omletą. Žinot, juk pusryčiai, šitas marmalas, į kurį esu mirkoma1.

Gregas viena ranka sugauna svogūną, kita – pomidorą, bet, užuot ėmęsis darbo, nustveria kapojamąjį peilį ir medinį šaukštą.

– Žiūrėk, – taria ir daiktus vieną paskui kitą šveičia į orą.

Aš apdujusi susiveržiu chalato diržą, kone nutraukdama kraujo apytaką, tada, braukdama ranka per plaukus, priglostau keletą juodų smailių. Žiūriu, kaip Gregui žongliruojant ore šoka svogūnas, pomidoras, medinis šaukštas ir peilis. Kildamas peilis prasilenkia su svogūnu, leisdamasis šaukštas – su pomidoru. Peilis kyla vėl, taip pat ir svogūnas. Seku akimis dailias šių daiktų ore brėžiamas linijas. Esu pakerėta. Jų prieštaringo grožio, prigimtinio žonglieriaus grakštumo. Tiesiog svaidant daiktus, taip gražu, rafinuota nebūtų. Aš visuomet norėdavau žongliruoti, kad daiktai sklęstų, šoktų, bet tam neturiu koordinacijos. Gregas žongliruoja puikiai. Pasipūtėlis.

Šunsnukis.

Taip pirmiausia pagalvojau apie Gregorį Valtersoną, kai su juo susipažinau. Visiškas šunsnukis. Tuokart jis su savo geriausiu draugu Metu sėdėjo bare. Metas kelios savaitės susitikinėjo su Džene, mano geriausia drauge, tad jie pasikvietė mane ir Gregą pasivaišinti, idant visi susipažintume. Dženė nėrėsi iš kailio, kad aš pamėgčiau Metą, ir manė, jog susitikimas su geriausiu Meto draugu, kuris, sprendžiant iš visko, paprastai būdavo prie jo prilipęs, paskatintų tą pamėgimo procesą, vadinasi, reikia vaišintis.

Aš šeštadienį turėjau dirbti, tad į barą kone įlėkiau, sutrikusi ir nervindamasi, kad vėluoju.

– Ambe, čia Gregas – geriausias Meto draugas, – pristatė Dženė, nesveikai išsiviepusi, šaudydama akimis nuo vieno prie kito. – Gregai, čia mano geriausia draugė Amberė. Ambe jos niekada nevadink – nepakenčia. Mano, kad tai perdėm asmeniška, juolab kai jos nepažįsti. Ambe ją leidžiama vadinti tik man. Užtat Gregas nieko prieš būti vadinamas Gregu ar Gregoriu. Jis su savo vardu apsieina paprastai.

Dženei pliauškiant toliau, aš nužvelgiau šitą Gregorį, kuris nesipriešino vadinamas Gregu, ir krūptelėjau – sakytum, kas būtų tvojęs per veidą. Meto būta patrauklaus, bet Gregas... Gregą sukūrė kažkas, kas nežinojo, kada sustoti, kažkas, kas patiektas aukščiausios rūšies sudedamąsias dalis nusprendė atiduoti vienam vyrui, užuot sąžiningai išdėliojęs į lėkštes visai vyriškai giminei. Grego akys, pavyzdžiui, buvo lyg „Minstrels“, lyg pora blizgančių tiršto tamsiojo šokolado diskų. Plaukai nuo juodumo net mėlyni, apkritę veidą ilgomis saldymedžių garbanomis. Tvirtas kaulėtas veidas dailiai aptrauktas rusva oda. O lūpos... jo lūpos tokios sultingos kaip rausvi „Jelly Baby“ guminukai.

Grego „Minstrels“ akys mano juodrudes užlaikė mažumėlę ilgiau, nei reikėjo, tada „Jelly Baby“ burna išsišiepė ir tarė:

– Sveika.

Pratisai, iš lėto, neslepiamai seksualiai.

Šunsnukis, pagalvojau, ir, šyptelėjusi sučiauptomis lūpomis, išspaudžiau sarkastišką pasisveikinimą. Visiškas šunsnukis. Kad ir kaip gardžiai jis atrodė, kad ir kaip norėjosi lyžčioti jam akis, lūpas ir plaukus, buvo aiškiau negu aišku: Gregas – gražuolis. Gregas tai žinojo. Gregas naudojosi tuo kiekviena pasitaikiusia proga. Bet aš turėjau būti maloni. Metą Dženė buvo įsimylėjusi iki pamišimo, nors jie susitikinėjo tik trys savaitės („Ambe, manau, kad jis – vienintelis, tikrai“), taigi šis vyras mano gyvenime kurį laiką pabus. Teks su juo taikstytis.

Mes pradėjome retkarčiais matytis susitikdami su Metu ir Džene, paskui jis ėmėsi dėti gan trikdančias pastangas (elektroniniai laiškai, skambučiai į darbą, kvietimai kartu papietauti, nes dirbame mieste netoli vienas kito), tad aš irgi turėjau dėti – turiu omeny pastangas.

Pirmąkart kartu papietauti išėjau tam, kad įsitikinčiau savo nuovokumu – jis valandą prapliaukš apie save, kiekviename blizgiame paviršiuje ieškos savo atspindžio, taip nepalikdamas abejonės, koks yra šunsnukis. Deja, likau nenorom nustebinta – Grego turėta tokio sumanumo, žinių ir proto, su kokiais gyvenime buvau susidūrusi vos keletą kartų, negana to, jis nėkart nepaieškojo savo atvaizdo ant sviesto peilio.

Paskui mes vis išeidavome kur nors vieni. O po trejų metų Gregoris Šunsnukis Valtersonas tapo antru geriausiu mano draugu. Buvo antrasis visuose mano greitųjų telefono numerių sąrašuose, antras asmuo, kuriam skambindavau, kai nutikdavo kas nors svarbaus, antras, su kuriuo leisdavau daugiausia laiko po Dženės. Mes pasikalbėdavom ir elektroniniu paštu susirašydavom kasdien. Pagaliau gi jis Gregas. Mano draugas. Kad ir šunsnukis, bet dabar – draugas, taip jau pasitaikė, kad šunsnukis. Niekas daugiau. Tikrai – iki vakar naktužės.

– Na? Na? Apie ką mąstom? – klausia jis pasisukdamas, kad savo žongliravimą pademonstruotų kaip pridera.

Dar man nespėjus atsakyti, suklysta gaudydamas, visa darna sutrinka, ir peilio ašmenys skrieja jam į ranką. Vos spėjus ją patraukti, peilis nukrinta ant grindų, jam pavymui – kiti reikmenys. Šaukštas nudarda per virtuvę, iš paskos nurieda svogūnas. Užtat pomidoras, pernokęs ir, šiaip ar taip, per bliūškus kautis, tėkšteli, sultys, minkštimas ir sėklos ištrykšta ant raudonų ir baltų linoleumo plytučių.

Gregas dėbteli į ištežusį pomidorą, paskui į mane.

– Oi, – taria.

– Oi? – klausiu aš. – Ką nori pasakyti?

Jis patrauko pečiais.

– Oi.

– Skuduras, vanduo. – Aš parodau į kriauklę. – Kuopk.

– Atleisk, drauguže, juk matei mano miegamąjį – žinai, kad nekuopiu.

Jis pakelia svogūną, vėl eina prie spintelės, išsitraukia švarų peilį, grįžta prie pjaustymo lentos ir nupjauna svogūno galiuką. Lupdamas viršutinį lukštą, net ima švilpauti.

– „Nekuopiu“, kaipgi, – perrėkiu jo nemelodingą švilpavimą. – Pasisekė, kad neištvatiju tavęs arbatiniu šaukšteliu, tu akiplėša.

Gregas nusijuokia. Juokas toks šiltas, paprastas, kad jau seniai turiu įtarimą, jog eina kažkur giliai iš širdies. Girdint jį, atrodo, kad tiesiai į ausis plūsta saulė, pajunti, kaip pasklinda po kūną ratilais. Jo juokas mane dažniausiai prajuokindavo. Bet dabar tegaliu išspausti šykščią šypseną.

Po kelių sekundžių jau tupiuosi su šlapia sugeriamąja šluoste valyti pomidoro traiškalo.

Kaip keista, galvoju. Lyg jis čia būtų kas rytas. Bet kas, pasižiūrėjęs į mus, pamatęs, kaip jis pjausto, o aš kuopiu, pamanytų, jog mes...