Dorothy Koomson: Šokoladinis pabėgimas

– A, – atsiliepia Gregas. – Tai tau neįdomu su juo vaikščioti į pasimatymus?

– Anaiptol.

– Ir seksas nebuvo nuostabus?

– Ne. Geras, bet ne nuostabus.

– Tarp mūsų seksas visada būdavo nuostabus, ar ne?

– Taip, Gregai.

– Ir nebenori to daryti su juo?

– Ne, Gregai.

– Fantastika.

Dabar aš tiksliai žinau, kada nustojau bėgioti. Kai Gregas mane pabučiavo. Tas asmuo, kuris iš manęs traukė ir tai, kas blogiausia, ir kas geriausia, mane pabučiavo, pasielgė taip netikėtai, kad mano pasąmonė nusprendė su juo susidėti. Nusprendė padaryti neįsivaizduojama – pažiūrėti, kas bus. Tą savaitgalį aš supratau, kad kažkas bus kitaip, kad aš pasikeičiau. Todėl, kad Gregas daro kažką, nuo ko aš nebėgu.

Aš jo ilgėjausi. Ne tik sekso ir pasakų. Rutinos ir juoko. Man Grego trūko. Na, šokolado jis neuostydavo. Per gražiai atrodė. Išdulkino mano geriausią draugę. Bet aš buvau rami. Paisant Martos balanso teorijos, šita ramybė nusveria visa kita. Mano tobulasis nėra tobulas.

Jis tiesiog paglostė mano sielą, nuramino taip, kaip aš ramindavausi valgydama šokoladą.

Aš pradedu juoktis.

– Tu toks ištižėlis, – susakau krizendama. – Oi, oi, Amberė su kažkuo pasidulkino, oje, vaje.

Grego saulėtasis juokas, tas einantis iš širdies, suvirpina orą, ir aš dar labiau prajunku.

– Aha, o kaip tu, panele, juk tik ir galvojai: „Kažin, ar jis Dubline dulkino Kristę“, „Galvą guldau, jis išdulkins Salenę“. Jei tik būtum mačiusi savo veidą... Atrodei tikra pavyduolė.

Aš juokiuosi dar garsiau.

– Ne, aš tik maniau, kad galėjai ir geresnių pasiieškoti.

Gregas suprunkščia.

– Visuomet turėjau pasibaisėtiną skonį moterims.

– Žinau, – išlemenu kvatodama. – Ak tu, eik velniop, toks mielas esi. Aš tave myliu.

Juokas Grego gerklėje užlūžta.

– Tai jau nė kiek nejuokinga.

– Aš ir nebandau juokauti. – Patyliu. – Bandau tau pasakyti... Noriu tau pasakyti, kad net jei nė kartelio ir nepasakiau, kol buvom kartu, aš tave mylėjau. Noriu, kad tai žinotum. Jeigu kartais abejojai.

– O dabar?

– Dabar žinau, kad galiu gyventi be tavęs.

– Puiku, – sako Gregas.

– Bet nenoriu.

– Ar sakai, kad nori su manim susitaikyti?

– Noriu pasakyti, kad reikalas su Džene baigtas. Ir su Metu. Ir su melu. Kai mes ne kartu, esam tikras mėšlas. O kai kartu, mes pasišlykštėtini, bet bent jau galim pasidžiaugti nuostabiu seksu.

Gregas išlipa iš savo miegmaišio, prirėplioja per kambarį, iškrapšto mane iš patalų, užtempia ant greta patiesto miegmaišio ir apglėbia. Būdamas vos per milimetrą nuo manęs sako:

– Ilgai svarstęs nusprendžiau leisti tau mane susigrąžinti. Tai geriausia išeitis.

– Tik dėl sekso, – pasijuokiu aš.

– Gryna tiesa, – atsako jis.

Kol dar nepabučiavo, priglaudžiu pirštus jam prie lūpų.

– Kol dar nepradėjai darbuotis šitomis lūpomis, drauguži, turiu tavęs kai ko paklausti.

– Ne, tas nutikimas su Džene nieko nereiškė. Tai buvo didžiausia mano gyvenimo klaida, kasdien gailiuosi dėl tos pamišimo akimirkos, dėl kurios taip nutiko.

– Ačiū, kad pasakei, bet ne to ketinau klausti.

– Oi, atsiprašau. Įsivaizduok, kad nieko nesakiau. Klausk.

– Ar kraustysies pas mane, tu senas paleistuvi?

57 Reikia paminėti, kad pati kartą įsitraukiau į tokią veiklą su ponu Šokolado Uostytoju – viešai, – bet aš jau pripažinau, kad esu veidmainė.

Epilogas

Šokoladinis pabėgimas

– Kaip nuostabu tave čia sutikti.

Negali būti. Balsas žmogaus, kurio nenoriu matyti. Nenorėsiu niekuomet. Erikas su Gregu, žiūrėdami futbolą, išsiuntė mane parnešti šokolado, antrąkart buvau įžeista, kai jų pusėn stojo Ariana – irgi pareikalavo eiti, nes, būdama nėščia, dėl šokolado leipstanti. O dabar – pažiūrėkit.

Aš pasisuku į kairę, abiejose rankose – po šokolado plytą.

– Ko nori? – klausiu.

Ji laiko prisispaudusi pirkinių krepšį – tarsi skydą. Atrodo taip, kaip atrodydavo prieš tą išsidirbinėjimą dėl Meto. Banguoti šviesūs plaukai, pilnesnis veidas, pastorėjusi. Vėl atrodo normali. Mokyklos žaidimų aikštelėje ją mačiau beveik prieš devynis mėnesius. Žinoma, nepamiršau, kaip atrodo tiek sulysusi, tiek papilnėjusi, bet vis tiek žiūriu į Dženę taip, lyg žiūrėčiau į nepažįstamąją.

– Pasimatyti, – atsako ji.

Turiu pripažinti, Dženė storaodė. Devynis mėnesius skambino man kone kasdien, nesvarbu, kalbėdavau su ja ar nekalbėdavau. Skambindavo, rašydavo elektroninius laiškus, šiaip laiškus, nors aš nė į vieną neatsakiau. Nustojo tik dabar. Kai atsikraustė Gregas, aš pakeičiau savo numerį. Ne, mūsiškį (nors praėjo šeši mėnesiai, aš vis dar pratinuosi taip sakyti).

– Ir pakvietė Gregas.

– Ne, Erikas.

– Mano brolis tavęs nekenčia. – Gal kiek ir ne laiku, bet pasakiau.

– Ir yra dėl ko. Bet jis žino, kaip aš myliu tave. Pasakė, kad išprašys tave iš namų, kad galėčiau su tavim pasikalbėti.

Erikas vienintelis žmogus žemėje, žinantis, kaip man jos trūksta. Gregas nebūtų drįsęs manęs taikyti su Džene.Kur jau ten – jis labai rūpestingai renka žodžius apie ją kalbėdamas. Kai mes susitaikę pagaliau liovėmės it pašėlę dulkintis, susėdome ir pasišnekėjome. Šnekėjome ir šnekėjome (tiek daug apie savo jausmus aš nebuvau šnekėjusi per visą gyvenimą – velniškai sekina). Sutarėme, kad su Metu Gregas susitiks kada norės, nes jis vis dar nori – dėl man nežinomų priežasčių – sugrįžti į draugystės kelią. Net galės man pasakoti apie Metą, o aš būsiu suaugusi – klausysiuosi, reikiamose vietose užduosiu klausimus, tik jokiomis aplinkybėmis nebūsiu prašoma su Metu susitikti ar kalbėtis. Gregas savo ruožtu nebekankins manęs pavydu, kai susitiksiu su ponu (tarp mūsų vis dar laksto kibirkštėlės) Šokolado Uostytoju.

Kai iškilo matymosi su Džene klausimas, Gregas pabandė sukurstyti dar vieną didįjį pokalbį, bet aš užkirtau kelią (negalėjau vėl tiek pliaukšti) ir pasakiau, kad darytų, kaip išmano, nes juo pasitikiu. Be to, jis gi turi užtektinai proto: jei reikalai su Džene kryptels sekso link, dums iš šalies, nes man apie tai sužinojus nebeišvys saulėtekio. („Gana sąžininga, – pasakė Gregas, – o kaip tavo draugas režisieriukas?“)

Beje, ir gerai, kad Gregas susitinka su Džene – taip aš apie ją išgirstu, palaikau ryšį net ir nieko nedarydama.

Erikas, kad ir kaip Dženės nemėgo, vis mane įkalbinėdavo su ja bent pasišnekėti – jis žinojo, kokia kiaurymė mano gyvenime žioji ten, kur turėtų būti ji. Kad man jos draugystės trūksta. Taip, gal aš draugystės, artumos ir gelmės, kurių iš tikrųjų nebuvo, ir ilgėjausi, bet nežinojau. Tai todėl Erikas vis kartodavo: „Tarp jūsų su Džene yra nebaigtų reikalų. Jei iš tiesų būtų baigta, tu niekaip nereaguotum jai bandant susisiekti. Nepaniurtum kaskart, kai apie ją sušnenkama.“ Kažin, ar dabar, su ja šnekėdamasi, aš paniurusi.

– Aš vėl su Metu, – sako ji. – Mes vieninteliai galim vienas kitą pakęsti. Jis išėjo iš darbo, dabar dirba Lidse. Ir skiriasi.

– Gregas sakė.

Gregas man pasakojo, kad Metas be paliovos meldė, kad ji suteiktų dar vieną progą, tvirtino, kad nori jos vienintelės. Ir ji suteikė. Dženė daugiau nebe mano draugė, taigi nebe mano rūpestis, todėl apie jos poelgius nebegaliu nieko daugiau manyti... Net jei ji darytų kvailiausią dalyką, einantį po šuolio nuo stogo neprisirišus lynu.

– Kitąmet mes tuokiamės, – toliau kalba ji. – Žinai?