Dorothy Koomson - Šokoladinis pabėgimas

Sėdžiu ant savo sofos, žiūriu į jį, vartau ir vartau rankose nuo pat tada, kai buvo pristatytas.

– Kas čia? – paklausiau kurjerio, kai prieš dvi valandas atnešė kvietimą man prie durų.

– Kvietimas į vestuves, – atsakė jis, man rašantis ant kvito. – Žinau tik todėl, kad kelias savaites gulėjo biure, bet mums buvo duotas specialus nurodymas iki šio vakaro jo nepristatyti, meilute.

Apdovanojau jį šypsena, paėmiau voką ir nudrožiau tiesiai į virtuvę. Iššniukštinėjau ją ieškodama šokolado.

Nuo... nuo tada, kai visa tai atsitiko, jau mėnesius jo nevalgiau. Nebevaikščiojau uostinėti. Pirkti. Valgydama šokoladą būčiau prisiminusi, kad nemoku perprasti žmonių. Kad nieko apie juos nežinau. Net apie save. Artimiausias tikrajam daiktas virtuvėje buvo kakava – stovėjo nugrūsta toliausiai indaujoje. Stvėriau ją nuo lentynos ir ėmiau grūsti kaupinais šaukštais į burną. Burnoje tuoj liko labai mažai seilių, ji girgžčiojo kaip cementas, bet aš negalėjau sustoti. Rijau tol, kol ta padarė savo darbą.

Kol nurimau tiek, kad galėjau sėstis ant sofos ir pažiūrėti į kvietimą.

Nuo... nuo tada daug kas pasikeitė. Mano mintyse taip ir liko – nuo... nuo. Daug kas pasikeitė per tris mėnesius. Renė pagimdė mergaitę, pavadino ją Johana Džeine. Mes jos dar nepakrikštijome, bet Renė tam ruošėsi. Turėjo atvažiuoti tiek daug kino žmonių, kad net garsenybių žurnalas paprašė leidimo aprašyti šventę. Laimė, telefoną Renei iš rankų spėjau išplėšti. (Šiaip tai numeris buvo jos namų – ne taip jau daug kas ir pasikeitė.)

Marta išsirinko vestuvinę suknelę, mudviem su Rene išrinko pamergių sukneles; kad kvies į pamerges, kalbėjo rimtai. Praeitą savaitę man prisipažino, kad pastoti ketina per medaus mėnesį (jei troškimas neišsipildytų, Dieve padėk Tonio spermai).

O aš baigiau rašyti scenarijų. Turėjau laiko. Vakarai išsitęsdavo iki begalybės. Kartais parėjusi namo guldavau ant sofos, subesdavau akis į Bahamų pavidalo vandens dėmę ant lubų ir tiesiog galvodavau. Valandos bėgdavo tarsi minutės. Minutės slinkdavo tarsi valandos. Visa buvo netekę proporcijų. Taigi tą laiką, tas iki begalybės ištįstančias valandas ėmiau naudoti konstruktyviai. Kai scenarijus pagaliau buvo baigtas, daviau jį paskaityti ponui Šokolado Uostytojui56. Mes prie jo praleidom daugybę laiko. Daugybę laiko prasiginčijom. Jis buvo žiauriai atviras, o aš – kitokia. Jam priešgyniavau. Nedaug tereikėdavo, kad pulčiau karštai ginčytis. Scenarijus man buvo giliai širdy, jis buvo mano kūdikis, niekas negalėjo jo niekinti. Niekas negalėjo sakyti, kad ši ištrauka skamba ne taip, šita scena ne taip atrodo. Tai persimetė ir į kitas mano gyvenimo sritis. Aš pasidariau kitokia. Jei būčiau tebevalgiusi šokoladą, šokoladiškai tebegalvojusi, būčiau sakiusi, kad tapau tokiu šokoladu, kokio nieks neparduoda, – dabar virtau įvairiarūšiu mišiniu.

Į paviršių iškilo visa tai, ką laikydavau sielos dugne: riešutai, razinos, medaus korys. Kietų dalių buvo: aš įsiusdavau, pasakydavau, kad įsiutau, ir neatsiprašinėdavau, dėl to nesijaudindavau. Jei jau esu viršininkė, kartais galiu būti griežta ir dėl to nesukti galvos. Turėjau ir minkštų dalelių – razinų, dėl kurių buvau krizeklė, mergiotiška. Turėjau ir ypač saldžių – medaus, todėl net kvailiausių televizinių filmų pabaigoje apsiverkdavau (užtekdavo pasakyti „aš tave myliu“, ir pratrūkdavau, nes žinodavau, kad jau viskas). Turėjau karamelinių gabaliukų, todėl prie manęs žmonės lipdavo – pastebėjau, kad dabar artinasi taip pagarbiai kaip prie Renės. Taip, aš pasikeičiau.

Gregas laikėsi žodžio, nebeskambindavo. Nerašė elektroninių laiškų. Nė žinučių. Nesilankė. Nerašė apskritai. Technologijos – geras dalykas, jos parodo, kaip norima tave ištrinti.

Dženė skambindavo ir rašydavo. Bet aš skambučių vengdavau. Jei atsiliepdavau darbe ir paaiškėdavo, kad skambina ji, pasakydavau, kad paskambinsiu, ir dėl to nebesirūpindavau. Susitaikyti su Džene nebesusitaikysime.

Metas. Apie jį nieko nežinojau. Jis man nė nerūpėjo.

Žiūriu į kvietimą. Kreminis vokas, storas popierius. Brangu.

Gal sudraskyti neskaičius. Negavusi kvietimo į Meto ir Dženės vestuves eiti negalėsiu. O gal šitas kvietimas – nuo Grego. Po mėnesio „Sekmadienio kronikoje“ perskaičiau, kad jis išvažiavo į Dubliną. Ten, kur jo buvusioji garsioji Kristė. Matyt, jei jau išvyko ten, dairosi senų draugužių. Tyčia ar netyčia – nežinau. Kaip aš atlaikyčiau? Kaip ištverčiau, jei vestuves keltų Gregas? Taip, kaip anksčiau, nebediegia. Ta mintis nebėra pirma keliantis, paskutinė užmiegant. Vis dėlto pagalvoju. Keturis penkis kartelius per dieną.

Užkišu pirštą už voko atlanko, atplėšiu. Ištraukiu kreminį atviruką. Na, giliai įkvėpk. Pažiūrėk.

Širdis nustoja plakusi. Iš tiesų. Kol bandau prakvėpuoti, kad imtų plakti vėl, pajuntu, kad apleidžia gyvastis. Mane išties bus ištikęs širdies smūgis. Susiimu už krūtinės, bandydama įkvėpti oro.

Rankose štai kas:

Edenė Salpon

ir

Leonardas Hamptonas

maloniai kviečia jus į vestuvių pobūvį.

Apverčiu kortelę.

Rytoj.

Mama ir Tėtis 2-asis tuokiasi rytoj. Trečią valandą. Vietiniame registracijos biure Luišame. Rytoj. RYT.

Pabandau atkapstyti visus pokalbius su tėvais per kelias pastarąsias savaites. Nieko. Nė menkos užuominos. Jokios užuominos apie santykių įteisinimą. Nė užuominos, kad ruošiesi tuoktis su asmeniu, su kuriuo jau miegi. Argi mama nesakydavo, kad tai neįmanoma? Ar mes dėl to nesibarėm?

Kai Erikas mamai pranešė, kad išsiskyriau su Gregu – pati apie tai nieku gyvu nebūčiau prasitarusi, – ji nepasakė „aš tau sakiau“, bet nepasakė ir „maniau, tai truks ilgai“. Tiesą sakant, buvo abejinga. Tai Tėtis 2-asis ragino mane jam suteikti dar vieną šansą. „Kodėl gi tu, širdele, Gregui nepaskambini? – paklausė tarsi iš vakarinio filmo. – Pabandyk. Taip tikot vienas kitam.“ Mamai, aišku, tik palengvėjo, kad netekėjusi lytiškai nebesantykiausiu.

Lažinuosi, kad Erikas žinojo. Jie, matyt, susimokė nuo manęs slėpti, nes aš vis dar liūdėjau dėl santykių, grįstų apgaule ir melu. Gerai, aš tam Erikui...

ČIRRRRR! Kai suskamba telefonas, pereina šiurpas.

– PO VELNIŲ, KO NESAKEI? – išrėkia Erikas, man atsiliepus.

– KO NESAKIAU? O PATS KO NESAKEI? – išrėkiu ir aš.

Tyla. Sunkus šnopavimas.

– Ką, jie nepasakė ir tau? – suklūsta Erikas.

– Erikai, po galais, jie man niekuomet nieko nesako. Juolab šito.

– Net neatjaučia, kad išsiskyrei su Gregu?

– Ne.

– Man su Ari atsiuntė du lėktuvo bilietus. Jie pamišėliai. Kodėl gi? Kam laikyti tai paslaptyje?

– Gal... Nežinau, tikrai nežinau.

– Paskambinkim jiems. Tu skambink mamai. Aš tėčiui paskambinsiu į mobilųjį.

– Gerai, paskui pasikalbėsim.

Laikydama ragelį nuspaudžiu mygtuką, kad nutraukčiau pokalbį, ir – ČIRRRRR!

Vos neišmetu telefono, paskui pasistengusi prikišu ragelį prie ausies.

– Gavai? – klausia mama.

– Ką? Ką gavau? – suveblenu.

– Kvietimą, – irzliai sumykia ji.

– A, kvietimą į vestuves, apie kurias nieko nesakei.

– Mes norėjom, kad tai būtų staigmena.

– Ką gi, taip ir yra.

Ji nutyla. Akivaizdžiai kažko laukia.

– Laukiu, kol pasakysi, – taria.

– Ką? Ai, atleisk, sveikinu. Nors ir esu sukrėsta, sveikinu. Iš tiesų dėl tavęs džiaugiuosi.

– Aš ne apie tai, Ambere. Tu labai supykusi – jaučiu.

– Dėl ko? – paklausiu.