Dorothy Koomson - Šokoladinis pabėgimas

Dženė patylėjo, nurijo gumulą.

– Ir Metas. Ką gi, jis ne toks gražus kaip Gregas, bet Gregas buvo paleistuvis, jis nenorėjo santykių. Į mane nė nežiūrėjo. O į tave... Tą vakarą klube vėl nutiko tas pats. Gregas tave įsimylėjo. Vyras vėl atiteko šiltajai, draugiškajai Amberei. Ką gi, nusprendžiau aš tą vakarą, daugiau taip nebus. Jei Gregas ir bus su kuria nors iš mūsų, bus su manimi. Ne su šiltąja, moteriškąja – su manimi. Priėjau ir pradėjau flirtuoti.

– Jei teisingai suprantu, tu su juo pergulėjai ne todėl, kad jo geidei, o tam, kad jo negalėčiau turėti aš? Kvaištelėjai?

– Aš su juo negulėjau.

Pastebėjau, kad prieduro „Kvaištelėjai?“ ji apsimetė neišgirdusi.

– Nieko panašaus į gulėjimą nebuvo. Penkios minutės, atsirėmus į sieną mano koridoriuje. Viskas vyko taip greit, kad mes net neradom laiko prezervatyvui.

Jėzau. Kristau. JĖZAU KRISTAU. O juk maniau, kad blogiausia jau išgirdau. Gi iš pirmų lūpų žinojau, koks saugaus sekso fanatikas buvo Gregas – net kai nematęs manęs beveik mėnesį kone plėšė drabužius, prieš įsiskverbdamas stabtelėjo ir susirado prezervatyvą. O su Džene – ne. Su prakeiktąja Džene – ne. Ir...

„Tai buvo klaida. Jis mane užmuš. Mes kaip šiukšlę, tada užmuš“, – nuskambėjo ausyse Dženės balsas.

– Tai va, ko taip išsigandai, kad būsi pastojusi, – išlemenau. – Manei, kad vaikas Grego.

Dženė linktelėjo.

Jos flirtas su Gregu man kainavo 180 svarų sterlingų. Dženė taip ir nepasisiūlė grąžinti pinigų už nėštumo testus nei traukinio bilietus. Nepadėkojo, kad man buvo svarbesnė nei tėvai. Nei man tos padėkos reikėjo, nei aš jos norėjau. Tenorėjau teisybės. Ne ko kito. Argi per daug to prašyti iš savo geriausios draugės?

– Žinojau, kad po šito jis liausis svaičioti, kaip pakabinti tave. Tądien, kai tau užsiminiau, kad Gregas prie manęs lenda, Metas buvo man pasakęs, kad jie gėrė ir Gregas prisipažino, jog tu jam atrodai labai seksuali. Tad aš ir pasakiau apie Gregą. Žinojau, kad tu jo paklausinėsi ir taip jis prisimins, kaip galiu jam pagadinti gyvenimą, jei šlaistysis kur aplink tave.

Man vėl teko paklausti:

– Kvaištelėjai?

– Ambere. – Dabar Dženė galėjo labiau kelti balsą, nes daugumą vaikų buvo susirinkę tėvai. – Tu sulauki pavydžių moterų žvilgsnių dėl savo krūtinės. Įsivaizduok, jei sulauktum jų dėl veido. Tu nežinai, ką reiškia būti gražiai. Moterys manęs nekenčia, vyrai nenori. Nors kartą norėjau turėti tai, ką turi tu. Tenorėjau to Grego žvilgsnio, kuriame tiek jausmo.

Tai, ką sakė Dženė, buvo aitru, skaudu, sprogdino širdį. Akiplėša.

Akiplėša, peržengusi mistiškąją liniją smėlyje, padariusi tai, ko negalėjau atleisti. Ji pavadino mane bjauria. „Nežinai, ką reiškia būti gražiai.“ Niekad nemaniau, kad tokie bus žodžiai, kurių negalima atsiimti. Tai ne pavadinimas bjauria per se – geriau jau būsiu vadinama bjauria nei kvaila, – svarbiausia, kas taip pavadino.

Jei tavo geriausia draugė net neapsimeta, kad tu graži, kodėl gi ji tavo geriausia draugė? Kam gi geriausios draugės reikalingos, jei ne palaikyti tavo ego? Aišku, jos turi sakyti, kad dėl ano lūpdažio tampi panaši į pigią kekšelę, o ne į stilingąją, kokia sieki būti, kad tau tarp dantų įkliuvusi brokolio atplaiša ar kad tas vyrukas tave mulkina. Nebūtų buvę taip blogai, jei ji su Gregu būtų pergulėjusi iš nuoširdaus jausmo. Man nebūtų patikę, bet jei ji tikrai būtų jo geidusi, būčiau galėjusi suprasti.

O ji su manimi – visai kas kita. Pavadino stora – tiek to. Ištaisydavo aklus pasimatymus – tegul. Man melavo. Manim manipuliavo. Lindo net prie mano mylimojo brolio.

O nūn sako, kad aš bjauri. Šito jau per daug, viską praleidi pro ausis, paskui užgula kalnas kandžių pastabų ir pašaipų. Ir tampi pasaulinės klasės kvaiša.

Galvoje kračiau visas turimas mintis apie Dženę, tarsi kuisdamasi po prigrūstą drabužių spintą. Kiekvieną gerą mintį nukabindavau ir šveisdavau ant grindų, iš savo minčių spintos šalinau visus geruosius jos apibūdinimus. Mečiau „rūpestingąją“. Paskui „dėmesingąją“, „drąsinančiąją“, „draugiškąją“, „nuotaikingąją“, „supratingąją“, „įdomiąją“ – visas, besisukančias man galvoje, laukiančias, kada bus išmestos.

Baigiau tuštinti spintą savo galvoje, viską, kas Dženės, mečiau tol, kol nieko neliko. Viskas išnešta šiukšlininkams surinkti. Tegu eina ji velniop. Velniop ją ir gražų jos gyvenimėlį.

Dženė baigė monologą apie skausmą ir sutrikimą, apie buvimą gražia blondine bjauriame pasaulyje.

– Taigi, matai, kad tarp manęs ir Grego nieko nėra.

– Tu jam iš tikrųjų nieko nejauti? – paklausiau.

– Tik draugiškumą. Man reikia tik Meto. Žinau, taip nederėtų, bet aš jį myliu. Norėčiau, kad nebūčiau taip su juo pasielgusi.

Ko pridarė man – tiek to. Ji manęs neatsiprašė. Nesakė, kad gailisi dėl to, kaip su manimi elgėsi. Mat žinojo, kad man gali pridaryti ko tik nori – visuomet būsiu šalia. Žinojo, kad iš baimės būti palikta su viskuo taikstysiuosi.

– Manau, viskas susitvarkys, jei duosi jam laiko.

Dženės veidas nušvito.

– Taip manai? – guviai paklausė ji.

– Esu tikra. Klausyk, gal geriau eik, greit prasidės popietinės pamokos. Paskui paskambinsiu.

– Gerai. Dabar nė vienas iš mūsų neturi su kuo daugiau būti. Tad galime būti kartu.

– Turbūt.

Paskutinįkart žvilgtelėjau į Dženę. Į trumpus šviesius plaukus, sulysusį veidą, perkarusį kūną. Tada nuėjau. Su Džene Lei Hartman baigta. Mūsų draugystė priėjo liepto galą. Mums tai pabaiga.

Trisdešimt penktas skyrius

Pabaiga, antra dalis

Geriau jau būčiau privertusi Gregą iš kavinės eiti namo.

Mėginau jį parvežti, bet kai taksi vairuotojas stabtelėjo prie jo namų, Gregas įsikabino man į ranką, akys buvo baimingos ir išsigandusios kaip žmogus, kuris įsikibęs šakelės kaba virš bedugnės, tad galiausiai parsivežiau jį pas save. Pasodinau ant sofos ir išsiruošiau į didžiąją kelionę per miestą pas Dženę.

Dženė. Kai tik apie ją pagalvodavau, suvirpėdavo širdis. Eidama į autobusų stotelę sustojau išsivemti. Pora žmonių nužvelgė mane keistais žvilgsniais, mokiniai, eidami iš mokyklos, šūktelėjo „fui“ ir paspruko53. Bet nieko negalėjau padaryti. Nuo tos tikrovės, kai atsitiko tai, ko nenorėjau, darėsi bloga. Turėjau praskalauti gerklę buteliu vandens iš kuprinės.

Kai stumtelėjau savo duris, televizorius buvo įjungtas, ore kažkas sklandė. Pauosčiau. Švarumėlis. Ore sklandė švaros kvapas. Pauosčiau dar porą kartų. Citrina. Ir vaškas. Šveitimo milteliai. Valymo skystis. Žvilgtelėjau žemyn – raudonas koridoriaus kilimas išsiurbtas. Nuotraukų rėmeliai ant koridoriaus sienų nublizginti. Žengiau į svetainę – irgi naujutėlę.

Gregoris drybsojo ant sofos pasirėmęs galvą ranka, įsmeigęs akis į televizorių. Lygiai tokia pat poza sėdėjo man išeinant. Žiūrėdama į jį, vos nepatikėjau, kad mano namuose apsilankė valytojos fėjos ir, kol Gregas žiūrėjo televizorių, viską sutvarkė, suplovė indus, išsiurbė kilimus, nušveitė paviršius, ištuštino šiukšliadėžes, Gregui prie kojų pastatė dėžę su jo daiktais.

Viduje susigūžiau – pamačiusi tą dėžę, pasislėpiau saugioje kertėje.

Tai buvo didžiulė raudona plastikinė dėžė, kurią naudodavau kraustydamasi. Kad ir kokia didelė, ji buvo prikrauta su kaupu. Jo drabužiai, knygos, kompaktinės plokštelės, batai, vaizdajuostės, dantų šepetukas, kremas po skutimosi, vitaminai, plaukų priežiūros priemonės. Gregas tikrai pas mane sėlino patyliukais. Bet išsėlinti patyliukais neketino. Tačiau man juk nėra ko stebėtis, tiesa? Juk kone pasakiau, kad viskas baigta, jis pasielgė taip, lyg tai žinotų. Mes skaitėm tą patį puslapį. Tik aš nepagalvojau, kad kai bus baigta, jis dings iš mano gyvenimo.