Dorothy Koomson - Šokoladinis pabėgimas

Здесь есть возможность читать онлайн «Dorothy Koomson - Šokoladinis pabėgimas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2012, Издательство: Alma littera, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Šokoladinis pabėgimas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Šokoladinis pabėgimas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Nepaprastai smagus ir jaudinantis pasakojimas apie meilę, aistrą ir šo- koladą. Kam ta meilė, kai turi šokolado? Amberė – geros širdies, bet artimų santykių ir įsipareigojimų bijanti jauna moteris, visas savo baimes tildanti gero šokolado plytele. Gregas – plevėsa ir mergišius, iš moterų norintis tik vieno – vienos nakties nuotykio. Tačiau kai juodu tarsi netyčia perguli, abiejų nusistovėję gyvenimai sudrumsčiami visam laikui. Netrukus juos užklumpa drastiški įvykiai, ima aiškėti ilgai slėptos paslaptys ir į dienos šviesą pradeda lįsti ilgai tildytos baimės. Ar Amberė išdrįs mesti sau iššūkį ir pradės gyventi, užuot dar kartelį bėgusi šokolado?

Šokoladinis pabėgimas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Šokoladinis pabėgimas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

– Ambere, – pašaukė Marta.

Pakėliau akis. Abi žiūrėjo į mane.

– Kalbam apie tave, – pareiškė Renė.

– Kodėl, ką padariau? – paklausiau.

– Mes abi įsitempusios laukiam, kol tu pratrūksi, – paaiškino Renė.

– Juk tai suprantama, – pridūrė Marta. – Dėl to apie tave nebūsime blogesnės nuomonės.

Aš joms skausmingai šyptelėjau.

– Nepratrūkstu. Anoks čia reikalas. Viskas baigta, su tuo susidorota. Žinot, gyvenu toliau.

Abi vėpsojo, iš pažiūros nė per nago juodymą neįtikintos.

Pasikuitusi stalčiuje, ištraukiau baltą voką.

– Ketinau laukti, kol tu grįši iš motinystės atostogų, – pasakiau, – bet atrodo, kad dabar pats tinkamiausias laikas.

Spalva dingo iš pradžių iš Renės, paskui ir iš Martos veido. Sinchroninis išblyškimas – įspūdinga.

– Aš... – Nusukau žvilgsnį, tokių išraiškų negalėjau atlaikyti, todėl taip ilgai atidėliojau. Todėl čia ir įleidau šaknis. – Aš išvažiuoju. Gavau darbą, tapau viena iš Braitono ir Havo kino festivalio direktorių. Išvyksiu po mėnesio, kai tu grįši iš motinystės atostogų. Galėčiau anksčiau, bet tokios kiaulystės judviem neiškrėsiu.

– Niekur tu nevažiuosi, – pareiškė Marta.

– Ačiū, Marta, tavo žodžiai išsprūdo tiesiai man iš burnos.

– Čia atidirbau dvylika metų, manau, atėjo laikas...

– Ambere, tu niekur nevažiuosi, – tarė Renė. – Negi manai, kad metus lauksime, kol darysiesi kažkokio festivalio direktore, kad kas kitas pelnytųsi? Mes tavęs kitam festivaliui neatiduosime.

– Ir, ir, ir, – baimės apimta suvapėjo Marta, – ir tu negali.

– Jei dar taptum režisiere ar kuo, suprasčiau. Bet dirbti kitam FESTIVALIUI? Ne. Aš to neleisiu.

– Ir, ir, ir, – pridūrė Marta, – tu negali manęs palikti su ja. Taip nesąžininga. Tu stabdai mus, kai susipliekiame. Ir ji tave paaukštino, o ne mane.

– Ir tu būsi mano vaiko krikšto motina.

– Ir mano pamergė, jums šito dar nesakiau. Betgi pamergės abi būsite, – pridūrė Marta.

– Dirbti aš jau sutikau, – paaiškinau.

Abi pakilo, apstojo mane.

– Tu mūsų gyvenime visam laikui, – tarė Marta. – Be tavęs neveiks mūsų įstaiga54.

– Ir ne tik įstaiga, – pasakė Renė. – Mes tarsi šeima. Su tavimi – visa55.

– Taip, bet gal todėl man ir reikia išvykti, – tariau. – Gal reikia dirbti, o ne būti kažkieno šeimoje.

– Neversk mūsų kentėti dėl Grego, – maldavo Marta.

– Jis čia niekuo dėtas, – pasakiau. Ne tik taip sakiau – iš tikrųjų jis čia buvo niekuo dėtas. Na, gerai jau, buvo viskuo dėtas. Ir Dženė. Ir aš. Ir Marta. Ir Renė. Ir poreikis pradėti iš naujo. Turėjau sprukti. Nuo visko, kas privedė prie šito. Jei pradėčiau iš naujo, gal ištrinčiau atmintį. Viską užmirščiau.

– Verk, nusikirpk plaukus, laidyk pinigus, dulkinkis su tuo režisieriumi, kuris tau vis skambinėja, tik neišvažiuok, – pasakė Renė taip, tarsi „išvažiuoti“ būtų tolygu „persirėžti riešus“.

– Kitais metais tu turi važiuoti į Kanus, – pareiškė Marta. – Nes jei nevažiuosi, šita kalė vers važiuoti mane. O aš nevažiuosiu. Tiesą sakant, jei tu išvyksti, išeinu ir aš. Viena su ja nesitvarkysiu. Jokiais būdais. Nė velnio. Gyvenimas per trumpas.

– Jei išvažiuosi, aš negrįšiu po motinystės atostogų. Su Marta nesusitvarkysiu. Prisimeni, kai savaitę nebuvai? Buvo pragaras. Ji tokia karvė. Nekilnojo telefono ragelio. Nebėgdavo šokolado. Aš turėsiu naujagimį. Vis tiek grįžusi ketinau būti tik viena iš festivalio direktorių. Dirbsiu puse etato. Galėtum sau toliau direktoriauti. Bet žinai ką? Jei išvažiuosi, aš nebegrįšiu.

– Jūs esat pačios blogiausios bendradarbės visame pasaulyje, – sušnypščiau piktai žiūrėdama į savo darbastalį. Neketinu to daryti. Ne čia. Ne dabar.

– Mes? – sukluso abi.

– Amžinai riejatės. Niekad neprisiimat atsakomybės. Neatsakinėjat į skambučius. – Aš sukūkčiojau.

– Žinom.

– Jei pasiliksiu, čia turės būti pokyčių.

– Kokių tik nori.

– Jūs turėsit virti arbatą, – pasakiau.

– Taip.

– Ir nebepalikinėti manęs vienos, kad nuraminčiau filmų kūrėjus.

– Gerai.

– Ir daugiau jokių rietenų.

Tyla.

– Atleisk, Ambere, to nebus, – pasakė Marta.

– Yra tam tikra riba, kiek mes eisim, kad tave išlaikytume, – tarė Renė.

Aš sukniubau ant stalo ir pradėjau kūkčioti iš tikrųjų. Susiėmiau rankomis galvą, nusibrėžiau mažą privatų ratuką. Kūnas kretėjo nuo kūkčiojimo, nežinau, iš kur jo tiek ir ėmėsi.

Tikrai bėda ne Gregas. Bėda viskas. Mamos žodžiai, kad tarp mūsų su Gregu niekas negalėjo ilgai trukti. Eriko žodžiai, kad visuomet pasprunku. Vakarinės pasakos trūkumas. Nesikalbėjimas su Džene. Festivalio pabaiga, kai sužinojau, kad Gregas pergulėjo su Džene: kai maniau, kad jam patinka tokios herojės kaip aš, paaiškėjo, kad jis geidžia Gvinet Paltrou, besiruošiančios būti amžina žvaigžde. Trisdešimt pirmasis gimtadienis, per kurį prabuvau viena, nes pati taip nusprendžiau. Pagunda pasikalbėti su Džene, kai ji paskambinusi į atsakiklį sudainavo „Su gimimo diena“. Jos atsiųstų gėlių grąžinimas. Marta su Rene, ko gero, pačios blogiausios bendradarbės visame pasaulyje, užtat nuostabios, nes negaliu jų palikti. Supratimas, kad trejus metus apsimetinėjau mėgstanti Metą, nors jo nepakenčiau, ir susitikdavau su juo kitąkart tris sykius per savaitę, taikstydavausi vien tam, kad Dženei būtų lengviau gyventi. Žinojimas, kad Erikas buvo teisus sakydamas, jog aš einu mažiausio pasipriešinimo keliu, nes taip paprasčiau nei pasakyti, ką jaučiu iš tikrųjų. Apsižiūrėjimas, kad „Sainsbury“ baklažanų padažo nebegamina. Viskas. Ir niekas.

Kol verkiau, Marta su Rene perėjo prie krizės režimo. Anksčiau pasipylus ašaroms nosinaičių, arbatos ir paguodos žodžių parūpindavo ne kas kitas, o aš. Nežinau, ar jos žinojo, ko griebtis, bet labai stengėsi. Viena surado nosinių, kita arbatos. Abi – gerų žodžių.

– Mes tave mylime, Ambere. Jei tikrut tikrutėliai nori išvažiuoti, su tuo susitaikysim. Mylėsim tave per amžius. Aš mielai apsilankysiu Braitone. – Taip kalbėjo Marta.

– Surengsiu tas krikštynas prieš tau išvykstant. Jos bus iškilmingos, judvi su Marta turėsite nusipirkti naujas sukneles. Ir skrybėles. Atvažiuos daugybė mano draugų aktorių. Betgi krikštynas mes galim suderinti su tavo išleistuvėmis. Surengti didesnį pokylį nei festivalis. – Taip kalbėjo Renė.

– Apie ką jūs čia šnekat? – pasakiau pro verksmus. – Juk žinot, kad niekur nevažiuosiu.

– Fantastiška, – nudžiugo Marta. – Pietinės dalies aš nekenčiu.

– Taip džiaugiuosi, kad pasilieki, – tarė Renė. – O dabar einu skambinti tam šunsnukiui, pasakyti poros žodžių. Vogs čia mano kadrus.

– Štai, meile mano, – tarė Marta. Metė kažką ant mano rašomojo stalo. – Dėl visa ko laikiau stalčiuje. Žinau, kad tavo mėgstamiausi.

Kilstelėjau galvą, pažiūrėjau. Pakas „Maltesers“.

Man susuko pilvą. Atmetusi plaukus pasileidau į tualetą vemti.

54 Tipiškas bjaurus citatų iš filmų naudojimas siekiant savų tikslų. Negana to, citatų iš filmų su Tomu Kruzu.

55 Va tau ir Renė. Jei dar nors viena išlemens ką nors iš „Džerio Makvairo“, nebesusiturėsiu.

„Kam ta sumaištis

dėl šokolado?

Vieną dieną imk

ir ištrauk man

pakelį traškučių“

Trisdešimt septintas skyrius

Vestuvių jaudulys

Kvietimas spokso į mane.

Aš – į kvietimą.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Šokoladinis pabėgimas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Šokoladinis pabėgimas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Šokoladinis pabėgimas»

Обсуждение, отзывы о книге «Šokoladinis pabėgimas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x