Dorothy Koomson: Šokoladinis pabėgimas

Tarsi būti tekinamai buvusio vyro, su kuriuo, kiek dukrai žinoma, nesikalbėta apie dešimt metų, būtų normaliausias dalykas žemėje.

„ARGI NUOSTABU, KAD AŠ TOKIA NEVYKĖLĖ, JEI TURIU TOKIUS TĖVUS? – noriu sušukti. – AR YRA KO STEBĖTIS, KAD ESU EMOCIŠKAI IŠSIGIMUSI?“

Užgroja „Žengia nuotaka“ ir aš tėvus įvedu į metrikacijos biuro salę.

Gregui šito gal nesakysiu. Keistybė pirmo laipsnio. Abu mano tėvai, žmonės, kurie vienas kito nekentė, kurie mano vaikystę pavertė pragaru, – čia. Ranka rankon, eina mano mamos, tekančios už kito tėčio – Tėčio 2-ojo.

Eriko žvilgsnis parodo, kad jis irgi buvo laikomas nežinioje.

Nužvelgiu maždaug šešiasdešimt žmonių metrikacijos biure, pažiūriu, kokia jų reakcija. Širdis šokteli. Tik suspurda ir pradeda mušti pašėlusiu greičiu. Anava, ir vėl vyras iš Kings Kroso traukinių stoties – tas, kuris iš nugaros pasirodė panašus į Gregą. Pasisuka į nuotaką, žengiančią paskui mane, – veidas matyti, nes plaukai trumpai nukirpti. Akys nuo nuotakos nukrypsta į mane. Mano akys susitinka su didžiuliais blizgančiais „Minstrels“ šokoladiniais akivarais.

Žingsnis susipainioja, paskui atsitokėju. Jo akys, kaip ir veidas, be išraiškos. Paliauja žiūrėti į mane, akys vėl krypsta į mano tėvus. Aš paliauju žiūrėti į jį ir sustoju, nes atėjome iki metrikacijos biuro darbuotojo.

Visą ceremoniją jaučiu, kaip Grego akys svilina pakaušį.

56 Tarp manęs ir pono Šokolado Uostytojo būta begalinio potraukio. Kuo daugiau matydavomės, tuo šitai darėsi akivaizdžiau. Ir, na, aš... aš buvau kitokia.

Trisdešimt aštuntas skyrius

Susituokę, turintys vaikų

Ją išdulkins.

Taip ir bus. Jis užpakaliu atsiremia į kėdės atlošą, rankos kelnių kišenėse, akys įsmeigtos į jos akis, bet žvilgsniu apima visą veidą. Taip darydavo ir su manimi. Be to, pats sakė, kad geriausią seksą patirdavo per vestuves. Ir ji, velniai griebtų, graži. Ji, viena iš mano netekėjusių netikrų pusseserių (iš Eriko pusės), ilgais baltais plaukais ir liauna, tikrąja to žodžio prasme metėsi ir prilipo prie Grego tą pat minutę, kai tik visi suėjo į salę. Ko gero, nusižiūrėjo jį metrikacijos biure, pamatė, kad yra vienas, ir nusprendė, kad jis – jos. Jis, regis, per daug nesipriešina.

Akiplėša. Akiplėša, ketinanti šiąnakt dulkintis. Čia. Aš tikriausiai juos užklupsiu, tiesiai... per daug išgėriau. Per daug, per greitai, tuščiu skrandžiu. Dabar visa kiek išeina iš kraštų. Vis dėlto neišgėriau tiek, kad liaučiausi gėrusi. Gurkšnoju šampaną, nusuku žvilgsnį nuo flirtuojančios porelės ir toliau šaudau akimis po kambarį. Erikas pažindinasi su mano tėčiu. Abu sėdi kampe, valgo bufetinį maistą iš popierinių lėkštučių ir sau šnekučiuojasi.

Aš vis dar negaliu patikėti, kad Tėtis 1-asis čia. Tėtis 2-asis pirma man paaiškino, kad santykiai tarp mano mamos ir Tėčio 1-ojo per pastaruosius porą mėnesių kiek pagerėjo. Ji jam paskambino ir pakvietė į vestuves, nes norėjo, kad jie atšiltų. Ne dėl savęs, ne dėl Tėčio 2-ojo, ne dėl Tėčio 1-ojo. Mama norėjo, kad santykiai atšiltų dėl manęs. Pasak Tėčio 2-ojo, norėjo, kad aš žinočiau, jog nieko blogo kalbėtis su jais abiem. Kad galėčiau leisti laiką su kuriuo nors iš jų nesijaudindama, kaip reaguos kitas. Kad nesijausčiau atsakinga už tai, ar jie laimingi.

– Ji nori, kad tu žinotum, jog tai, kas nutiko jiems, tau nenutiks, – pasakė Tėtis 2-asis. – Ne, mieloji, taip ji nesakė. Juk žinai, kokia tavo motina. Gali pasakyti tūkstančius dalykų neištardama nė žodžio.

Aš jam šyptelėjau. Keista, kad toks uždaras žmogus kaip mama sutiko bene vienintelį žmogų iš savo amžiaus grupės, kuris gali taip kalbėti. Keista, bet nuostabu. Jei ji nebūtų su juo susiėjusi iškart, kai išėjo Tėtis 1-asis, mano gyvenimas būtų visai kitoks.

– Žinai, mieloji, tavo mama ir tėvas nenori, kad būtum viena, nes bijai būti įskaudinta. – Paskutinę savo pastabą Tėtis 2-asis palydi žvilgsniu į Gregą.

Aš irgi į jį pasižiūriu. Tebekalba su ta moterimi ir, jei neprisikuriu, ji žengusi kiek arčiau. Jie eina prie sekso. Atitraukiu pasibaisėjusį žvilgsnį, vėl nukreipiu jį į Eriką ir Tėtį 2-ąjį.

– Eik su juo pasikalbėti, – pašnibžda į ausį Ariana.

– Su kuo – su Eriku? – pasitikslinu.

– Ne, su tuo aukštu, juodbruviu, gražiu nepažįstamuoju, į kurį žiūrėjai. Kuris sekė tave žvilgsniu per visą ceremoniją, per visas kalbas ir kuris dabar labai apgailėtinai apsimeta tavęs nematantis.

– Mums nėra apie ką kalbėtis.

– Širdele, aš tau taip ir nepadėkojau, kad įkrėtei Erikui proto dėl kūdikio. Jis buvo toks neerikiškas. Niekaip negalėjau jo suprasti, jutau, kad nuo manęs tolsta. Bet tavo žodžiai viską grąžino į vietas. Jam pas tave savaitgalį paviešėjus, mes pradėjom kalbėtis. Daugiau kalbėtis, o ne bartis.

– Nėra čia ko dėkoti, Ari, – atsakau. – Tik pavadink pirmagimį mano vardu. Nesvarbu, bus berniukas ar mergaitė.

Ari juokiasi. Ji tikrai mano niekuomet neturėta sesuo. Taip ją myliu. Jei Erikas ją mestų, niekad jam neatleisčiau. Nors ne, iš tikrųjų atleisčiau, nes Erikui aš atleidžiu beveik viską, bet užkurčiau pirtį.

– Tu juokiesi, bet aš kalbu rimtai, – sakau. Nedaug betrūksta, kad apkabinčiau Ari ir pasakyčiau, kaip ją myliu. Iš tikrųjų per daug išgėriau.

– Tai tu Eriką įkalbėjai neleisti, kad tai, ko gal net nenutiks, sulaikytų jį nuo to, kuo jis gali tapti. O tau blogiausias dalykas nutiko, Gregas pergulėjo su tavo geriausia drauge ir jūs išsiskyrėte. Tai, ko galėjo nebūti, įvyko. Bet tu ištvėrei. Žinai, kad gali atlaikyti blogiausia. Taigi eik su juo pasikalbėti. Tai, ko bijai, gali nė nenutikti, o jei nutinka – tu atsilaikai.

Aš klausausi, ką ji sako. Paskui klausausi, ką tie žodžiai reiškia. Bet negaliu. Gal ir esu pasistūmėjusi, bet ne tiek, kad prie jo prieičiau ir pradėčiau normalų pokalbį. Ar išvis kokį nors pokalbį.

– Aš apie tai pagalvosiu, – pasakau Ari.

– Tik negalvok per ilgai. Jei jis ją išdulkins, turėsiu jį nudėti.

– Kol dar nepaklausei, kokį čia velnią veikiu, pasakysiu, kad mane pakvietė Tėtis 2-asis.

Mes su Gregu neišvengiamai susidūrėme prie tualetų. Jam prireikė nusičiurkšti, o aš vis vaikščiojau, ir galiausiai mūsų šlapimo pūslės susitiko. Norėjau jį pamatyti iš arti, įsitikinti, kad atrodo taip baisiai, kaip aš kartais jaučiuosi.

– Tu jį pavadinai Tėčiu 2-uoju? – paklausiu.

– Pats prašė, kad taip vadinčiau. Jam atrodo, kad ponas Hamptonas – per oficialu, o Leonardu aš jo niekuomet negalėčiau pavadinti. Be to, jis sakė, kad gaila, jog jį taip vadina tik vienas žmogus, tad gal galėčiau ir aš taip kreiptis.

– Dabar tu su mano tėvais – geriausi draugai, ar ne?

– Ne. Tėtis 2-asis sakė, kad gaila dėl... kad gaila, bet gal aš vis tiek atvažiuočiau į vestuves. Ištisas dienas maldavo, kol sutikau. Ir aš atvažiavau tik dėl jo, ne...

– Ištisas dienas? Tu sužinojai prieš daug dienų?

– Iš tiesų prieš kelias savaites. Jis prisaikdino mane saugoti paslaptį, nieku gyvu neprasitarti tau. – Grego veidas parūstėja. – Aš pasakiau, kad dėl to nekils jokių problemų.

Skaudu.

– Nuostabu. Kam gi kitam, jei ne tau, apie mano tėvų vestuves reikėjo sužinoti anksčiau už mane. Ir kaipgi jie su tavimi susisiekė?

– Per laikraštį.

– A.

Tyla. Visi kiti šoka, linksminasi, valgo, geria, o mes stovime prie įėjimo į salę, spaudžiami, kurtinami tylos, kuri atima man paskutinę gyvastį. Gregas irgi numetęs svorio. Iš arti atrodo gerokai sulysęs, medžio anglies juodumo kostiumas – tas, kurį vilkėjo susitikdamas su mano tėvais, – gerokai apsmukęs.