Dorothy Koomson - Šokoladinis pabėgimas

– Girdėjau, kad ketinai važiuoti į Braitoną, – sako Gregas.

– A? Ir iš ko?

– Iš Renės. Ji man skambino. Pasakė, kad jei išvažiuosi, ji paieškos ko nors, kad patikrintų, ar tvirtos mano kelių girnelės. Dar pridūrė, kad Marta replėmis nuraus man kiaušius.

Kad jis žinotų, kaip rimtai jos kalbėjo.

– Nežinojau, kas yra tikra baimė, kol man nepagrasino prancūzė su savo drauge iš Jorkšyro.

Gal ir žino.

– Atrodo, kad pasikalbi su visais mano pažįstamais, tik ne su manim, – tariu.

Gregas nusuka žvilgsnį. Vėl tyla. Vėl dusinanti tyla.

– Na, o kaip Dublinas?

– Tai tu perskaitei, a? Buvo puiku. Daug ką išsiaiškinau su Kriste.

Taip ir maniau.

– Bet po visų tų pokalbių daugiausia laiko praleisdavau su jos vyru ir vaikais. Jiems patikdavo, kaip sekdavau pasakas.

Oi. Oi! Viduj šypteliu. Tyla. Vėl tyla. Mes kalbėdavomės ištisas valandas, o dabar net kelias minutes sunku pasišnekučiuoti.

– O su tais dviem susitinki? – paklausiu.

Man smalsu. Smalsu sužinoti, ar jie toliau visi apsieina be manęs, ar persitvarkė ir iš keisto ketverto, kokį kitados sudarėme, virto keista trijule.

– Su Metu susitinku, – ramiai atsako Gregas. – Kartais išmaukiame po bokalą. Bandome vėl tapti draugais... Jis pridaręs baisių dalykų, bet aš jam vis atleisdavau... mes stengiamės. – Jis prikanda lūpą, patrauko pečiais. – Be to, Metas gan greit suprato, kad, be manęs ir Rokio, daugiau draugų neturi, o Rokis... na, jis tiesiog persiuto, kai sužinojo, kad Metas jam melavo ir dešimt metų naudojosi juo kaip priedanga. Išvijo, neleidžia net skambinti, nė nemano kalbėtis. Man Rokis leido pasilikti tik todėl, kad Metui iškrėčiau baisią kiaulystę. Metui likau tik aš. Kaip jau sakiau, mes stengiamės.

O kaip Dženė? Ar jis stengiasi ir su Džene?

– Apie... žinai, negirdėti. – Atrodo, jam sunku ištarti jos vardą. – Man su ja matytis nėra ko.

Ir vėl ta tyla. Tyla man bandant suvirškinti, ką jis pasakė. Jis bando vėl susidraugauti su Metu. Argi kartą nesakė, kad jie artimesni už brolius? Aš visuomet žinojau, kad žmonės Gregui svarbu. Žmonės ir draugystė. Jis turi kur kas daugiau tolerancijos nei aš. Iš esmės dėl to, kad neleidžia kauptis apmaudui. Kai iškalbi žmonėms nedideles nuoskaudas, nesikaupia didžiulis skausmo gumulas, kuris kada nors triukšmingai sprogsta. Nesibaigia tuo, kad nutrūksta visi saitai su mylimais žmonėmis. Žinoma, jei kalbame ne apie mane.

Aš esu vienintelė šioje žemėje, kuriai Gregas to netaiko.

– Ką gi, atrodai kaip paliegėlis, – sakau bandydama jį prajuokinti, nors net man pačiai paslaptis, kodėl jis turėtų iš to juoktis.

– Labai tau dėkoju, – atsako Gregas. – Tu irgi neatrodai kaip sveikuolė.

– Kai nusivalysiu šitą makiažą, bus dar blogiau, – pasakau, stengdamasi juokauti toliau, nors už šitą juokelį geresnis net pokštas su taksi.

– Neabejoju.

– Sako vyras, atrodantis taip, lyg būtų ištisus mėnesius nemiegojęs.

– Nemiegojau tris mėnesius, dvi savaites ir penkias dienas, bet kas gi skaičiuoja, a? Drauguže, mielai visą naktį svaidyčiausi su tavimi įžeidinėjimais, bet čia yra ir kas daugiau veikti.

Gregas sukasi, jau eis.

– Tiksliau, čia yra ką daugiau patvarkyti.

Jis stabteli, pasisuka ant kulno. Svilina mane žvilgsniu, kuris, mano manymu, yra grynos neapykantos žvilgsnis.

– Užsikrušk, Ambere.

Nebūtina to žvilgsnio palydėti dviem piktais žodžiais. Vienas iš jų nė negali būti piktas, nes jis – mano vardas.

– Manau, supranti, kad prie užsikrušimo tu jau prisidėjai, – atšaunu ramiai. – Ar jau susipainiojai, iškrušęs šimtus moterų?

Grego akys susiaurėja.

– Ne, tave atsimenu, tu ta, kuri manėsi esanti pagavi, bet kiekvienąkart, kai panorėdavau prisiliesti, turėdavau pirma pasiųsti atviruką.

Aš nesulaikau pro lūpas besiveržiančio šypsnio.

– Kuo labiausiai tave pykdau? – klausiu. – Juk žinai, tik tas, kuris pratęs prie tavo užuominų, gali suprasti.

– Nepykdai, bet pirma puolei įžeidinėti.

– Tai tu pradėjai nuo tų agresyvių „kol dar nepaklausei, kokį velnią čia veikiu“. Ir atleisk, bet tikrai atrodai kaip paliegėlis.

– Tu taip pat.

Aš gūžteliu.

– Aš neketinu nieko apžavėti.

– O aš ketinu?

Pamatau, kaip prie mūsų artėja netikra pusseserė. Akivaizdu, kad jos grobis per ilgai užtruko ir dar kalbasi su nelydima moterimi. Negaliu žiūrėti. Man tas poravimosi ritualas ir taip atrodo gana skausmingas – tos kvailos šypsenos ir blakstienų virpinimas57. O kadangi jame dalyvauja Gregas, galiu būti ir pribaigta.

Gregas ketina sugulti su kita. Priglaudusi ranką prie krūtinės galiu pajusti, kaip skausmas daigsto širdį. Jis dulkinti gali ką panorėjęs, bet dabar tikrai išdulkins. Čia. Per mano tėvų vestuves. Tiesiai man prieš akis.

– Pasimatysim, – spėju pasakyti, ir pusseserė jau čia.

– A? Ką? – sutrinka Gregas.

Aš sprunku į tualetą slėptis.

Kiek vėliau iškišu galvą – Grego ir netikros pusseserės šliundros nė padujų. Na ir puiku, sėlinsiu namo. Rytoj susitiksiu su artimaisiais per šeimos pietus. Laimė, į juos netikros pusseserės neįleidžiamos, tad nereikės taikstytis su patenkintos katės šypsenomis. Nė su Gregu.

Mano miegamajame, kuris tėvų namuose vėl virto mano miegamuoju, lova išardyta, tik jos čiužinys patiestas ant grindų šalia poros miegmaišių Erikui ir Ari. Tėtis 1-asis nakvos senajame Eriko kambaryje, pora žmonių mamos ir Tėčio 2-ojo kambaryje, dar pora svetainėje. Mama su Tėčiu 2-uoju šiąnakt miegos viešbutyje.

Praeitą naktį neišsimiegojau. Labai bijojau pramigti traukinį, tad baigėsi tuo, kad atsikėliau šeštą, nors gulti nuėjau, kaip būdavo paskutinius tris mėnesius, apie trečią. Palindau po antklode ant viengulio čiužinio.

Šiame kambaryje aš gulėdavau ir laukdavau kaip tik šito. Tylos ir ramybės. Kol augau, visą laiką troškau, kad kas pakeistų išorinį ir vidinį triukšmą. Mama su Tėčiu 2-uoju niekada nesipykdavo, tačiau net barnio laukimas būdavo triukšmingas. Garsus. Aš buvau įpratusi laukti rietenų, nors jos taip ir nekildavo.

Čia buvo ir mano siaubo kambarys. Darydavau viską, kad tik nereikėtų eiti namo. Po pamokų sėdėdavau bibliotekoje, keldavausi anksti ir prieš pamokas užeidavau pas draugę. O dabar ramu.

Vėl pagalvoju apie savo tėvus.

Jie pasikeitė. Pasikeitė tiek, kad deda pastangas dėl manęs. Pagaliau rado akstiną įveikti visą tą neapykantą. Draugais netaps, bet nebedrasko vienas kito į skutelius. Tiek iš jų ir tenorėjau – ne kad vėl pradėtų gyventi kartu ar pasidarytų geriausiais draugais, tik kad netrokštų vienas kito nužudyti.

Mano gyvenimas labai pasikeitė per pastaruosius tris mėnesius, tiksliau – per pastaruosius metus. Per tuos metus kiek atitokau ir savo tėvus galiu laikyti ne bjaurybėmis, tiesiog žmonėmis. Ką jie darydavo – darydavo nesąmoningai, bet vis tiek skaudu. Dar skaudžiau dėl to, kad aš to įsikibau ir laikiausi. Naudojausi tuo kaip ginklu, kad atkirsčiau visus bandymus mylėti, kad kuo mažiau rizikuodama būčiau „saugi“. Per visus nugyventus metus labiausiai rizikavau su Gregu.

Gyvenimas su tėvais mane pavertė nuolatine bėgle, nuolat bijančia prisirišti. O dabar žinau, kurią akimirką palioviau lakstyti. Nesąmoningai, bet žinau.

Užsitraukiu antklodę ant galvos.

Matant tėvus kartu, susidėlioja visos skiautinio dalelės. M...

Miegamojo durys atsidaro ir aš suakmenėju – dabar įsliūkins Erikas su Ari, stumdydamiesi, rengdamiesi, krizendami, turbūt net glamonėdamiesi... Et, tikiuosi, nebandys mylėtis, jei jau aš kambary.