Dorothy Koomson: Šokoladinis pabėgimas

– Atsiprašau, – sušnibžda balsas. – Ar čia turi miegoti Erikas ir Ariana?

Tą balsą aš pažįstu. Nusitraukiu antklodę.

– Amberė, – sako jis man sėdantis.

– Gregas, – konstatuoju aš.

– Jie, jie... šunsnukiai, – suurzgia jis. – Turėjau susiprotėti – per gerai, kad būtų tiesa. Negaliu patikėti, kad mane taip išdūrė. – Jis iš nevilties skeryčiojosi. – Erikas pasiūlė mano miegamąjį plotą „East Finchley“ iškeisti į jųdviejų su Ari miegamąjį plotą čia. Sakė, kad iki „East Finchley“ nusigauti užtruktų šimtmetį, o tas asmuo, su kuriuo apsistočiau, išvažiuos vėliausiai. Jis įdavė man namo raktus ir pasakė, kad jie turėjo miegoti kambary dešinėj.

– Čia buvęs mano kambarys.

– Jis sakė. Ir pažadėjo, užtikrino, kad tavęs namuose nebus.

– Toks įspūdis, jog kai kas stengiasi mus suvesti, kad pasišnekėtume, – pareiškiau. – Rytoj Erikas su Ari gaus ko nusipelnę.

– Turės gauti ir tavo tėvai. Šnekantis su Tėčiu 2-uoju, man susidarė įspūdis, kad esu pakviestas pasikalbėti su tavimi.

– Gal tu ir teisus.

– Ar čia dar yra laisvų kambarių?

– Ne, suplanuota kariškai tiksliai, visi kambariai užimti – sofa, ir ta užimta. Bet vonia tai laisva. Esu miegojusi vonioje, ne taip ir blogai, kai pripranti slysčioti. O kai pabundi, atrodo, kad guli atidarytame karste. Ir dar tave vis pažadina žmonės, einantys į tualetą.

– Atsiimsiu savo nakvynės plotą „East Finchley“.

– Gerai, puiku, kaip nori, bet ar mes iš tikrųjų negalime nė vienos nakties praleisti tame pačiame kambaryje nedarydami iš to dramos? Tai darėme metų metus. Aš jau beveik miegu, po penkių minučių užgesiu kaip šviesa. Galėsi daryti, ką norėsi. Tik nesismaukyk. Nenoriu pabusti nuo spermos ir prakaito kvapo. O jei nori grįžti į „East Finchley“, tai prašom. Aš einu miegoti. Labanaktis.

– Gerai, – sutinka Gregas, – aš lieku, jei taip sakai.

– Mmhm.

Jis uždaro duris, lieka tik šviesos ruoželis. Girdžiu, kaip nusirengia, tada šmurkšteli į miegmaišį arčiausiai durų, toliausiai nuo manęs – aš tuo, žinoma, patenkinta. Laikas eina. Aš jį užuodžiu. Tą kvapą, kurį jis išvalė iš mano namų. Stiprų muskusinį kvapą. Vanilė su prieskoniais. Man tas kvapas patikdavo. Patikdavo, kai juo kvepėdavo mano oda. Patikdavo, kai galėdavau priglausti veidą prie jo krūtinės ir jį uosti. Laikas eina toliau. Aš pasistengiu kvėpuoti lėčiau. Susitelkti, kad miegočiau.

– Aš su ja nepergulėjau, – sako Gregas po kurio laiko.

– Kas? – Klausimas, žinoma, vykęs. Norėjau paklausti, su kuo jis nepergulėjo.

– Su ta, Salene. Aš su ja nesiguliau.

– Kurgi ne.

– Gerai, aš su ja negulėjau, jos nedulkinau, nepamylėjau, neiškrušau. Net nepabučiavau. Nuo to laiko, kai išsiskyrėm, neprisiliečiau nė prie vienos moters. Nuo tos nakties, kuri prasidėjo mano koridoriuje.

Tai va ko taip baisiai atrodo – nesidulkino.

Jis susijuokia.

– Žinai, tą naktį, kai gulėjom koridoriuj, žiūrėjau tau į akis ir jau buvau beprašąs, kad už manęs tekėtum. Kai pasakiau: „Norėčiau, kad pasiliktum“, iš tikrųjų norėjau pasakyti: „Norėčiau, kad pasiliktum per amžius, kad už manęs tekėtum.“ Laimė, laiku sustojau, kitaip būtum klykdama išlėkusi iš namų.

Jis tikrai ketino man pasipiršti? Tai... beprotiška. Taip... gregiška. Juk žinojo, kad santuoka netikiu, bet vis tiek ketino pirštis. Kaip tik dėl tokių dalykų jį ir mylėjau. Man palaikyti santykius sekėsi blogai, jam irgi. Vienas prilipdavo, o kitas sprukdavo priešinga kryptimi. Mes dažnai skaitydavome tą patį puslapį, bet iš labai skirtingų knygų.

– Su tavimi paragavau kai ko geresnio už nuolatinį dulkinimąsi tai su viena, tai su kita. O pajutus skonį to, kas geriausia, baisiai sunku grįžti prie ko kito, – sako jis. – Kaip tu? Su kuo nors susitikinėji?

Aš patyliu. Taip, kaip patylėdavo jis, prieš pasakydamas ką nors, ko aš nenorėdavau girdėti. Ne taip ir apskaičiuota, kaip atrodo. Sunku žinoti, kad tuoj pasakysi tai, kas įskaudins tą, kuris tau rūpi.

– Lyg ir, – tariu.

– Gerai. – Jis giliai įkvepia. – Kas jis?

– Mano sutiktas režisierius. Padeda taisyti scenarijų.

– Gerai. – Dar vienas gilus įkvėpimas. – Ar rimta?

– Priklauso nuo to, kas tau atrodo rimta.

– Tu su juo... – jis nutyla, darkart giliai įkvepia, – ...su juo miegojai?

Aš patyliu.

– Ar mes praleidome naktį toje pačioje lovoje? Ne. Bet jei klausi, ar santykiavome lytiškai... – Patyliu dar. – Tada taip. Taip, aš su juo miegojau.

Gregas nustoja kvėpuoti. Klausantis atrodo, kad jam turi skaudėti. Galėjau ir pameluoti, bet kam tada būtų reikėję taip plėšytis dėl jo su Džene, dėl jo su Metu, jei pati taip elgčiausi.

– Gerai. Puiku. Gal geriau kiek snūstelėsiu, – ramiai taria jis. – Labanakt.

– Labanakt.

Kambary tylu, tik girdėti jo kvėpavimas – toks, lyg kas būtų jam ant galvos uždėjęs pagalvę, o krūtinę slėgtų sunkus daiktas.

– Ambere, – Gregas išsirango iš savo miegmaišio, atsisėda. – Aš nenoriu, kad dar susitikinėtum su tuo vyru. Žinau, kad neturiu teisės tavęs to prašyti ar ko nors sakyti, tuo labiau kad nepakakamai priešinausi Salenei ir kadaise pergulėjau su tavo geriausia drauge, ir pats nenorėjau, kad būtume draugai, bet aš nenoriu, kad susitikinėtum su kitu. Nenoriu, kad su kitu mylėtumeisi.

– Aš su juo nesimyliu. Tarp mūsų tik buvo lytiniai santykiai.

Jis vėl juokingai pakvėpčioja.

– Kalbi taip, lyg tai būtų nereikšmingas dalykas, bet taip nėra. Nėra. Juolab kad atrodo, jog jis tau idealiai tinka, gali su tavim daryti tai, ko negaliu aš, kad ir rašyti scenarijų. Atrodo, jis kaip tik toks vyrukas, su kokiu tave ir įsivaizduodavau. Jei apsigyvensi su juo, aš numirsiu. Su tavimi negaliu baigti. Man nepraeina. Negalėjau galvoti, kaip gyventi toliau. Nežinau, kaip gyventi. Per šiuos kelis mėnesius prie manęs kibo merginos, taip, kad ir kaip baisiai atrodau. Bet aš negalėjau, tiesiog negalėjau. Nuo minties, kad kažkas kitas tave bučiuoja, ką jau kalbėti apie tai, kad tave liečia, einu iš proto. Pražūsiu... Negi patikėjai, kad į vestuves atvažiavau todėl, kad kvietė Tėtis 2-asis? Atvažiavau, kad pabūčiau šalia tavęs. Bet kokia kaina. Net nusikirpau plaukus, nes žinau, kaip jie tave erzino. Kai buvau Airijoje, Kristė sakė tavęs neapkenčianti, nes tam, kad jai pasipirščiau, prireikė penkerių metų ir nėštumo. Metų metus ji vis užsimindavo, kad kraustytumėmės gyventi kartu, kad susituoktume, o tau aš sumaniau pirštis po šešių mėnesių, kartu gyventi panorau po trijų. Kai Renė man pasakė, kad ketini važiuoti į Braitoną, pirmiausia sėdau prie interneto ieškotis ten darbo. Maniau, kad mane pažįsti. Turėjai suprasti, kad nenorėjau likti draugais ne dėl to, kad tu valdinga kalė, o todėl, kad negalėčiau į tave žiūrėti, žinodamas, kad negaliu prie tavęs prisiliesti, nes esu sumautas kv...

– UŽSIČIAUPK! – surinku. – UŽSIČIAUPK. UŽSIČIAUPK. UŽSIČIAUPK. DAUGIAU NĖ ŽODŽIO. JEI IŠGIRSIU DAR BENT ŽODĮ, TA VONIA TAU ATRODYS TIKRAS LIUKSAS.

Gregas, išminčius, padaro kaip liepiamas.

– Su juo santykiavau tik vieną kartą. Vienintelį. Tam, kad sau įrodyčiau, jog galiu. Nenorėjau, kad paskutinis mano sugulovas būtų tas, kuris pergulėjo su Džene. Tai buvo skausminga, turėjau ką nors daryti, kad tai ištrinčiau. Su tuo vyru pabandžiau tik kartą, taip, seksas buvo geras, bet vis tiek daugiau nebebandžiau. Jis nuolat mane kur nors kviečia, nori, kad būčiau jo mergina, kad darkart pabandytume, bet aš „taip“ nesakau. Net „galbūt“. Visada sakau „ne“. Su juo susitinku tik todėl, kad kartu dirbame.