Dorothy Koomson: Šokoladinis pabėgimas

– Kad tiek prikalbėjusi apie tave ir Gregorį teku už Leonardo.

– Mama, man labai malonu, kad tu teki už Tėčio 2-ojo. Aš jį dievinu. Tik esu sukrėsta. Ne supykusi. Kodėl turėčiau supykti?

– Kelerių pastarųjų metų su Leonardu į nieką nekeisčiau. Džiaugiuosi tuo, kas yra, todėl ir turiu prisiminti tave su Gregoriu. Tu su Gregoriu buvai laiminga. Leonardas man papasakojo, kaip Gregoris kalbėjo apie tave. Kaip jis tave gerbė. Šito aš nežinojau, vis bijojau, kad tavimi naudojasi. Taip pykau ant savęs, kai išsiskyrėte, nes galbūt išsiskyrėte dėl to, ko aš prikalbėjau. Man tik buvo neramu, kad jis tavo gyvenime atsirado taip greit. Maniau, gali palikti įskaudintą. Aš tavimi rūpinuosi, Ambere. Man neramu, kad gal nesupranti, kaip mes su tėvu tavim didžiuojamės. Visuomet didžiuodavomės, kad ir ką darydavai. Tik būgštaujam, kad neištekėsi ar neturėsi vaikų. Tiek laiko praleidi viena, man dėl to neramu. Nenorim, kad mūsų santuoka tave atbaidytų nuo šeimos.

Mama padaro pauzę, kad atsikvėptų, tad įsiterpiu aš. Ji kalba didžius dalykus, sakytum, vaikščiotų gatve nuoga. Tai pradžia svarbaus pašnekesio, kuris taip ir neįvyks. Kai kuriems žmonėms tokio emocinio atvirumo reikia, bet man jo nereikėjo. Su mama nereikėjo. Mums, mamai ir man, buvo gerai ir taip. Jau ir taip susietoms, nereikėjo nutiesti dar ir emocinio saito. Jei ką ir išmokau per pastaruosius tris mėnesius, tai kad pats esi atsakingas už savo vaidmenį santykiuose. Tu ir tik tu. Kad tavo atsakas žmonėms kur kas svarbiau nei žmonių elgesys su tavimi. Jei nepatinka, kaip su tavimi elgiamasi, tai keiti. Jei nekeiti, parodai, kad žmogus ir toliau gali taip elgtis. Kad ir mano gyvenimas. Mama, tėtis ir Tėtis 2-asis iš manęs visuomet laukdavo tik geriausio, nes sulaukdavo. Aš būdavau gera mergaitė, tai jie ir laukdavo, kad būčiau gera. Erikas, būdamas blogas, jų meilės neprarado, nes darė, ko pats norėjo. Jei būčiau pasimokiusi iš Eriko, būčiau dariusi, ką noriu, o ne sukusi galvą, kas manęs dėl to nekęs, – ir būčiau buvusi laimingesnė. Mažiausiai – būčiau dariusi, ką noriu, o daugiausiai – būčiau supratusi, kas mane iš tikrųjų myli, kas su manimi liks. Todėl taip mylėjau Eriką: jis visuomet norėdavo, kad būčiau tokia, kokia esu. Todėl mylėjau Dženę: manydavau, kad jai nieko daugiau iš manęs nereikia, tik kad būčiau savimi. Todėl labiau už visus mylėjau Gregą. Nes jis labiau nei visi kiti mane vertė – kartais nesąmoningai, baisiu elgesiu, kuris mane pykdydavo, – būti savimi. Kaip visi šios žemės gyventojai matė – ir sakė, – aš su Gregu atsipalaidavau. Tiek, kad būdavau savimi. Patirdavau ramybę. Susivokdavau pasaulyje. Ir jam išėjus tai nesibaigė. Visą šitą suvokimą įgijau daug ką apmąsčiusi. Gerokai pasistūmėjusi. Gerokai suaugusi.

Taigi to pokalbio su mama man nereikėjo. Nenorėjau, kad ji, jausdama kaltę, prieš mane apsinuogintų. Man nereikėjo, kad ji aiškintųsi, kodėl buvo tokia šalta ir nepasiekiama, nes pati žinojau. Mudvi niekada nebūsim geriausios draugės. Aš geriausia jos draugė nenoriu būti. Noriu, kad ji būtų mano mama. Kad mane mylėtų ir kad mus sietų ryšys, nes mes susijusios. Tam gilūs ir jausmingi pokalbiai nereikalingi.

– Geriau jau apie vestuves būtum pranešusi anksčiau, – įsiterpiu keisdama pokalbio temą. – Neturiu kuo apsirengti.

– Regis, ypatingoms progoms mes pirkom suknelę, – naujos temos tuoj nusitveria mama. Jos balse girdėti palengvėjimas. Gilūs ir jausmingi pokalbiai nepatinka ir jai. Kokia dukra, tokia ir mama.

Prasiveria dangus, užgieda angelų chorai – viskas paaiškėja. Tai va kodėl, kai man buvo trisdešimt, mama užtempė ant manęs tą suknelę, ant Eriko – kostiumą. Va kodėl man išėjus iš matavimosi kabinos abiejų akyse sužibo ašaros. Jie nebuvo sukvailėję nuo senatvės – tik susijausmino, nes kitą kartą su ta suknele mane ruošėsi išvysti savo vestuvių dieną.

Mano tėvai tuokiasi. Pamišėliai, fantastiški kvailiai.

– Atvažiuosiu rytoj pirmu traukiniu. Tikiuosi suspėti laiku.

– Geriau jau suspėk, mano brangioji dukra, juk tu – vienintelė mano pamergė.

– Žinoma, suspėsiu. Duok man pakalbėti su Tėčiu 2-uoju, esu tikra, kad jis kalbasi su Eriku.

Klaidžioju po Kings Kroso traukinių stotį, pasidairydama į Kalėdų puošmenas. Dekoracijos, giesmininkai, visose vitrinose Kalėdų blizgiukai. Aš ir pamiršau, kad Kalėdos. Kitą savaitę. Viskas vyksta aplink, bet aš tarsi izoliuota. Svetima. Augus tokioje šeimoje, Kalėdos man visuomet sunkus metas. Porąkart jas šventėme su Džene, gerdamos ir valgydamos greitąjį maistą, taip saugodamosi nuo baisesnio šeiminio šventimo. Šiemet, kadangi net nepastebėjau, kad artėja Kalėdos, tai ir nepagalvojau, kur jas leisiu. Gal viena, nes mama su Tėčiu 2-uoju išvažiuos medaus mėnesio, Tėtis 1-asis bus Ganoje, o Erikas su Ariana tikriausiai apsieis dviese. Kalėdos su savimi nebe tokia ir baisi perspektyva.

Vakar telefonu su mama ir Tėčiu 2-uoju prakalbėjau geras dvi valandas, viską derinom, jie pasakojo, kas manęs laukia, kuriais giminaičiais turėsiu pasirūpinti.

– Geriau jau būtum nepriaugusi svorio, – pasakė mama prieš padėdama ragelį, – ta suknelė, kai pirkau, labai tiko.

Jei ką, tai svorio aš numečiau. Nuo... nuo tada, kai daugiau laiko praleidžiu ne valgydama, o prie kompiuterio. Suknelė laisva...

Mano akį patraukia ir minčių vilkstinę sustabdo pažįstama figūra, einanti stoties peronu. Aukštas, plačiapetis, bet plaukai – juodi juodutėliai, mėlynai juodi – nukirpti trumpai. Beveik nuskusti. Matyti tik nugara, šiek tiek profilio. Gregas.

GREGAS!

Jau jį šauksiu, bet susizgrimbu, kad Gregas nebėra mano gyvenimo dalis. Taigi, jei šita figūra, neįprastos spalvos plaukai ir ryžtingi žingsniai yra Grego, ką jam sakysiu? „Sveikas“?

Figūra išnyksta minioje – lyg pažįstamasis nuskęstų nepažįstamųjų jūroje.

Ko gero, grįžusi Gregui parašysiu elektroniniu paštu. Esu tikra, jis norėtų žinoti, kad mano tėvai susituokė. Tiek ir pranešiu. Daugiau nieko.

Pasuku į metro. Pakeliui turiu sustoti nusipirkti tinkamų batų – jei iškilmingai žengsiu avėdama sportbačiais, mama paklaiks.

Erikas su Ari registracijos biure pasitinka svečius, aš laukiu, kol mama susiruoš. Man negalima jos matyti, kol nebus pasipuošusi. Namai pilni mamos giminaičių, pilni žmonių, kurių nemačiau šimtus metų ir greičiausiai šimtus vėl nematysiu. Ore sklando džiugūs pašnekesiai Ganos dialektais, jais kalbama garsiai ir nuotaikingai.

Suskamba durų skambutis. Dar man nespėjus pasijudinti kažkas atidaro duris.

– Ambere, – sako pažįstamas balsas po kelių sekundėlių.

Aš taip ir sustingstu apžiūrinėdama savo išmaniai nulakuotus nagus. Negali būti. Tikrai negali. Lėtai pakeliu akis. Tikrai jis.

– Tėveli, – tariu stodamasi.

Tarpdury stovi mano tėtis – tikras tėtis, aš jo vaisius. Už mane aukštesnis, bet ne tiek ir daug, veidas raukšlėtas, juodi plaukai žilstelėję, apsivilkęs mėlynu kostiumu, kreminiais marškiniais ir pasirišęs tamsiai mėlyną kaklaraištį – labai panašius rūbus mano tėvai nupirko Erikui.

Dar nespėjus paklausti, ko jis čia, namą apgobia tyla. Visi nutyla, nes laiptų viršuje pasirodo motina.

Man gerklėje užstringa gumulas, akis perši nuo ašarų. Ji pritrenkianti: vilki dviejų dalių kreminį kostiumėlį aukšta apykakle, siuvinėta auksuotais siūlais. Plaukai apgobti aukso ir kreminės spalvos skraiste.

– Atrodai puikiai, – sako tėtis.

Tarsi tie žodžiai būtų ištarti mano lūpų, aš kone nualpstu. Tėtis niekuomet taip nekalbėdavo. Niekuomet.

– Ambere, pamiršau tau pasakyti, mane tekina tavo tėvas, – džiugiai praneša mama.