Dorothy Koomson - Šokoladinis pabėgimas

„Baigta“ = „išeinu“.

Klestelėjau ant sofos.

– Kaip sekėsi? – paklausė Gregas.

Nežinau, žiūrėjo į mane ar ne, nes aš negalėjau atplėšti akių nuo dėžės.

– Aš, hm, nežinau, – pasakiau panardindama rankas į plaukus.

– Jūs vėl draugės?

Nurijau gerklėje užstrigusį gumulą, negalėjau to pasakyti. Baigta. Tarp mūsų su Džene baigta. Ilgiausiai trukęs nešeiminis ryšys. Nutrauktas.

– Nežinau, – darkart išspaudžiau.

– A, – atsiliepė Gregas.

Žiūrėjau į didžiulę raudoną dėžę, kurioje buvo mano vaikino daiktai.

– Kodėl... norėjau paklausti... kaip čia išėjo... hm... kad sutvarkei, – išlemenau.

– Iš dalies pats buvau prijaukęs. Be to, rinkausi daiktus. Žinai, jeigu ką...

Sakinį nebaigtą Gregas paliko tyčia. Pasakyti nenorėjo, bet norėjo apie tai kalbėtis. Norėjo žinoti, kokia jo padėtis.

Jokia. Jo padėtis buvo jokia. Maniau, bus supratęs, maniau, išgirdo, kaip jam sakiau, kad viskas baigta, nors pati ir nebuvau tikra, kad sakiau. Kamgi daugiau būtų rinkęsis daiktus?

– Taigi... dėl mūsų...

– Aš nežinau, – prisipažinau. Daugiau nieko nebežinojau. Jei per kelias paskutines valandas ir sužinojau kokį vieną, ne, du dalykus, tai tokius:

1. Aš ne kine.

2. Nieko apie nieką nežinau.

– Ką tai reiškia?

Pasitryniau akis.

– Tai reiškia, kad nežinau.

– O man kiūtoti čia, kol sužinosi? – Grego balsas buvo pakeltas. Kogi jis šaukia? Negi mano, kad taip sužinosiu greičiau? – Tu nežinai, tai ką daryti man? Laukti? Laukti, kol sužinosi? Taip?

Stebeilijau į priešais stūksančią sieną. Siena buvo nudažyta baltai, tad aš irgi pabandžiau išblukinti mintis.

– Laukti, kol kaip nors sužinosi? Klausyk, Ambere, arba išsiaiškinkim dabar, arba...

Pagaliau aš atsisukau ir jis nustojo kalbėti. Giliai įkvėpė, gręždamas mane žvilgsniu.

– Jei mes dabar išsiskirsime, tai tikrai išsiskirsime. Visiškai. Jokių skambučių, jokios draugystės, susitikimų, jokių susitaikymų iš tuos, kam per trisdešimt, kankinančio liūdesio. Nieko. Tarp manęs ir tavęs baigta.

Vos galėjau į jį žiūrėti nesusivėmusi. Tragiška, bet tiesa. Jis gulėjo su Džene. Ta naujiena buvo siaubinga. Įsiskverbęs į ją patyrė orgazmą... man norėjosi vemti. Jis patyrė tokį intymumą su ja, ne su manim. Ir ne su kokia kita moterimi, be Kristės, nes Gregas buvo saugaus sekso dogmatikas. Išskyrus tą vieną kartą, kai...

Ir kaip aš galėjau būti tokia pasiutusiai kvaila? Ta mintis smogė į veidą.

ŽIV testas. Jis buvo daromas dėl Dženės. Va ką jis turėjo galvoje sakydamas, kad jo gyvenimas baigtas. Nes jei jis būtų buvęs teigiamas, tai teigiamas būtų buvęs ir Dženės testas, teigiamas ir Meto, ir jo žmonos. Ir išlįstų jų sumanytas melas. Kaipgi galėjau būti tokia pasiutusiai kvaila? Maždaug tuo pat metu du mano artimiausi draugai išgyveno sekso nulemtą krizę, o aš nieko nežinojau. Niekaip nesujungiau taškų. Kvailesnė nebūčiau net tapusi smegenų donore.

– Na, tai kaip? – paklausė Gregas. – Kaip bus?

Negalėjau į jį žiūrėti. Nepakenčiau jo šalia. Vėl nukreipiau žvilgsnį į sieną.

– Nuostabu! Sušiktai nuostabu!

Jis pakėlė dėžę, pamėgino pasikišti ją po pažastimi, bet negalėjo, nes ta buvo kaupina; tada pakišo ranką po ja ir sugriebė juodą kuprinę, kuri kūpsojo prie dėžės.

– NEŽINAU, KO DAR TIKĖJAUSI IŠ TOKIOS VALDINGOS KALĖS KAIP TU. IŠ TOS, KURI NORI, KAD VISKAS BŪTŲ DAROMA, KAIP UŽSIMANO JI, ARBA IŠ VISO NIEKAS NESIKEISTŲ. ŽINAI KĄ?

Jis pasilenkė, „Ir gerai!“ išrėkė į veidą iš taip arti, kad pajutau, kaip aptaškė seilėmis; aš pajutau jo kvėpavimą, dievišką vanilės su prieskoniais kvapą.

Klausydamasi, kaip Gregas išeina, prisitraukiau kelius prie krūtinės. Trankomi daiktai, mėtomi rakandai, kaip iš gausybės rago pilasi keiksmai. Keikiama Amberė. Apsivijau kelius rankomis, ant jų paguldžiau galvą. Staiga išėjimo triukšmas ir jį lydintis keiksmų garso takelis baigėsi. Mano bute pasidarė tylu. Ramu. Tuščia.

Jis nebegrįš. Baigta.

Susiriečiau ant sofos, apsigobsčiau rankomis, tapau saugi, šilta, maža.

Eisiu miegoti, nusprendžiau. O kai pabusiu, visa bus kaip ir buvę. Nebūsiu miegojusi su Gregu. Tebemylėsiu Dženę. Visa kaip buvę.

53 Kaip vaikams, labai jau apgailėtina – daugumos tų, kuriuos pažinojau, žodynas buvo kur kas turtingesnis negu mano.

Trisdešimt šeštas skyrius

Vėl iš naujo

Tu tikiesi, kad gyvenimas pasikeis, žinoma, kad tikiesi.

Bet maniškis nepasikeitė. Dramatiškai – ne. Nepasikeitė, kaip tikėjausi. Praėjo mėnuo, ir aš dar nepakrikusi.

Gregas tvarkydamasis puikiai padirbėjo. Jo mano namuose nebeliko nė ženklo. Kompaktinių plokštelių laikiklyje, knygų lentynose, drabužinėje, vonioje – visur liko skylės, kurios kiekvienąkart, kai tik žengdavau į vonią, į svetainę ar apsirengti, man rodydavo, kaip tvirtai jis buvo įkėlęs koją. Bet kai išdūmė, tai išdūmė. Viską išsinešė. Savo kvapą nušveitė nuo visų paviršių. Išskalbė patalynę, išsiurbė. Meilės laiškų ar nuotraukų, kuriose bučiuojamės, neliko, nes mūsų pora buvo ne iš tokių.

Mūsų laiškai būdavo rašomi odoje, kai užsiimdavom seksu. Kai mylėdavomės. Dulkindavomės. Ar kaip ten pavadinus. Nuotraukos būdavo atminty, kad ir tas kartas, kai jis, užsisegęs mano liemenėlę, atklydo į svetainę. Arba kai aš jį prajuokinau važiuojant į Harogeitą – jo veidas pražydo nuo pačios didžiausios šypsenos ir jis žvelgė į mane iš šalies taip meiliai, kad sugriebiau jo ranką ir pabučiavau. Arba tada, kai ant sumuštinio su kumpiu išpiešė širdį iš pomidorų padažo: aš paburbėjau, nes duona atrodė šlykšti, o jis pasakė, kad rytais būnu bjauri, bet geriau jau sušlamščiau tą sumuštinį. Arba kai mano svetainėje surengėme iškylą su alumi ir skrudintais šokoladiniais sumuštiniais. Arba kai pasigėrusi paskambinau iš traukinių stoties jam palinkėti labos nakties, o jis atidūmė į miestą manęs pasiimti. Tokių kartų buvo daugybė. Daugybė menamų nuotraukų.

Dženė. Dženė – kas kita. Aš apie ją nebegalvojau. Visiškai. Mūsų kasdieniai pokalbiai telefonu ir taip buvo nutrūkę prieš daug mėnesių. Susitikimai kartą per savaitę buvo atšaukti. Prisiminimų apie Dženę turėjau gausybę – fotografinių ir menamų, bet jų nenarstydavau. Apie Dženę nebegalvojau.

Pradėjau iš naujo, nesukiužau. Net neverkdavau, viskas buvo gerai. Nes ir buvo gerai. Išties.

Net nepuoliau į darbą, nes mėnuo pasibaigus festivaliui būdavo ramiausias laikotarpis. Mes turėdavom laiko išsimiegoti, apsitvarkyti, pamąstyti. Atsigauti prieš pasiruošimą kitiems metams. Renė, nors oficialiai ir nedirbo, kasdien ateidavo į darbą, iki gimdymo vis atkrypuodavo iš Raundhėjaus. Jos vyras dirbdavo namie, tad ji sakydavo, kad likusi ten jį užmuštų. Marta, kuri buvo nusprendusi likti blondinė – reikia pripažinti, kad jai tokie plaukai tiko, – išsireikalavo piršlybų ir ketino pavasarį tekėti, tad daugybę laiko praleisdavo vartydama vestuvinius žurnalus ir naršydama po vestuvinius tinklalapius.

– Tarsi lauktume, kada bus nutrauktas karas, – tarė Marta praėjus maždaug trims savaitėms nuo mano išsiskyrimo su Gregu ir Džene.

– Kaip džiaugiuosi, kad tu pasakei pirma, – atkuto Renė. – Kaip tik taip. Sakau jums, visas šitas laukimas ne į naudą mano kūdikiui.

Aš toliau varčiau knygą apie filmus, ieškodama, ką parašyti apie filmą festivalio naujienlaiškiui. Daugiau beveik nebekreipdavau į jas dėmesio. Kai susipešdavo, eidavau virti arbatos. Ir plikydavau ją virtuvėlėje, kol tiedvi baigdavo peštis. Teisėja nebūdavau, aliejaus į audringus jų vandenis pilti nebandydavau. Iš dalies gėdijausi, kad jos suprato, kas nutiko. Bet daugiau nebenorėjau kištis. Kad ir ką sakė Erikas, susitupėjau, painiodavausi į tuos dalykus, nuo kurių negalėdavau pabėgti per trisdešimt sekundžių, išmokau pamoką.