Dorothy Koomson: Šokoladinis pabėgimas

Grego juokas tylus, prislopintas kaip šuns Matlio iš animacinio filmo. Linksmumo juoke nėra, vien skambesys. Mėnesiena pagauna jo akis – tos žvilga.

Jis verkia. Nesijuokia – verkia. Turbūt žino. Žino, ką pasakysiu. Net jei nepasakysiu, žino, kad tarp mūsų baigta.

Užsidengęs veidą rankomis, Gregas prapliumpa raudoti. Jaučiu, kaip pamina orumą ir išdidumą – kai jis verkia, jie tampa nepasiekiami. Jis prarado viską. Geriausią draugą. Draugę Dženę. Ir, jei juo tikėtume, moterį, kurią myli.

Kad ir kaip ten būtų, jam skaudu. O aš negaliu klausyti, kaip tam, kurį myliu, plyšta širdis, ir nieko nedaryti. Negalėčiau klausyti, kaip tam, kurio nė nepažįstu, plyšta širdis, ir nieko nedaryti. Pasislenku, Gregą apkabinu, glostau plaukus, raminu.

Pamažu kambaryje pasidarė šviesu. Tamsa pasitraukė, prašvito. Viešbučio kambarys prapuolė, mes buvome kavinėje, o ne lovoje – sėdėjome prie staliuko. Gregas galva rėmėsi man į krūtinę, buvo mane apglėbęs. Aš jį glaudžiau, glosčiau plaukus.

– Eime, – šnabždėjau, – aš tave parvesiu namo.

Trisdešimt ketvirtas skyrius

Pabaiga

Dženė vilkėjo karališkai mėlynos spalvos lietpaltį. Aš – savo raudonąjį. Buvome juos nusipirkusios iš Lidso turgaus prieš porą metų, kainavo po dešimtinę. Aš ir užmiršau, kad Dženė turi kitokių drabužių, ne tik su prabangiomis etiketėmis.

Į mokyklą manęs neįleisdavo be specialaus Dievo leidimo, triskart pasirašyto, taigi prie Dženės prisiartinau eidama palei tvorą. Pamokos buvo pasibaigusios, ji prižiūrėjo, kaip išvežiojami vaikai. Akies krašteliui užkliuvus už mano raudono lietpalčio, atsisuko.

– Sveika, – pasisveikinau pro tvoros vielas. Širdis buvo pašokusi iki gerklės. Toks pat silpnumas, kurį jaučiau kalbėdamasi su Gregu? Niekai, palyginti su tuo, kaip buvau persigandusi dabar. Jei nepasiseks, Dženę prarasiu amžiams. O tada... apie tada negalėjau galvoti. Net abstrakčiai.

– Labas, – atsakė ji lediniu balsu. Viena akimi prižiūrėjo po žaidimų aikštelę bėgiojančius vaikus. – Iki šiol nežinau, kaip dėl viso to jaučiuosi, taigi pasakyk, ko atėjai pasakyti, ir eik. Paskui su tavimi susisieksiu.

Svarstydama, kokį velnią ji čia paisto, susiraukiau. Ir dingt – toptelėjo.

– Manai, atėjau atsiprašinėti, – nusprendžiau.

– Žinoma.

– Dėl ko?

– Tu buvai pakrikusi. Prikalbėjai išties skaudžių dalykų.

Jau žiojausi sakyti, kad ji ištisus mėnesius mane skaudino, bet susilaikiau.

– Atėjau ne pyktis, – pasakiau. – Ir ne atsiprašinėti.

– O ko?

– Pažiūrėti, ką galime išgelbėti iš mūsų draugystės.

– Draugystės? – mestelėjo ji. – Jei būtum draugė, nebūtum dingusi, kai man tavęs labiausiai reikėjo. Jei būtum draugė, praeitą savaitę būtum buvusi čia ir kalbėjusi su manimi. O tu prapuolei, neatsiliepdavai į skambučius, neatrašydavai žinučių. Nieko. Visą savaitę. Kaip mokantis koledže. Būdavo, išeini puslitrio pieno ar išsiųsti laiškų, ir tavęs nematau valandomis, nes pas ką nors užsuki, eini į kiną ar pasivaikščioti. Jau kone tikėdavausi, kad išbėgsi šokolado, ir daugiau niekuomet tavęs nebepamatysiu, kaip tų vyrų, kurie išeina cigarečių pakelio ir prapuola lyg į vandenį. Ir kai krausteisi į Londoną, man nesakei. Man, savo geriausiai draugei. Tavo buto šeimininkė žinojo, Jorkšyro elektros tinklai, „Britų dujos“, telekomas, daiktų saugojimo sandėlis žinojo, o aš – ne. Pirmąkart apie tai išgirdau, kai pakeliui sustabdei taksi, numetei man daiktus, kuriuos buvai pasiskolinusi, ir pasakei, kad man paskambinsi nuvažiavusi į Londoną. Išvažiavai beveik metams.

– Reikėjo atitrūkti, – nevykusiai pasiteisinau. Gal Erikas ir buvo teisus, kai kalbėjo apie „Karštį“ ir pasitraukimą per trisdešimt sekundžių.

– Man tavęs šią savaitę reikėjo, Ambere. Dužo visas mano gyvenimas, bet tu vėl prapuolei.

– Kad ir kaip tave myliu, Džene, net ir aš negalėjau tavęs paguosti dėl santykių su Gregu, – atsakiau.

Dženė davė ženklą kitai mokytojai žaidimų aikštelėje, kad perimtų jos vanagiškas pareigas, paskui pasisuko į mane.

– Santykių su Gregu nebuvo. Gregas manęs nekenčia.

– Ne. Gal šiuo metu ir ne itin mėgsta, bet ne nekenčia.

Žinojau, kad neturėčiau taip elgtis, bet nieko negalėjau padaryti. Beveik automatiškai stengiausi, kad Dženei būtų geriau.

– Koks skirtumas? Esmė ta, kad santykių su Gregu nėra, pasirodo, nėra nė su Metu.

– Papasakok man apie save ir Gregą.

Dženė savo mėlynomis akimis švystelėjo tikros neapykantos pliūpsnį, bet aš nenusukau žvilgsnio. Atsilaikiau. Vien pasiraukymais, kad ir kokiais baisiais, ji neišsisuks. Turi man pasakyti. Jei reikės, prastovėsiu čia ir visą naktį – ji turi man papasakoti.

– Gerai, apie save ir Gregą, – iškošė ji pro sukąstus dantis. – Maždaug prieš dvejus metus, kai su Metu buvom pradraugavę metus, visi ėjom į klubą švęsti Meto gimtadienio, prisimeni? Jūs su Metu buvot šokių aikštelėje – abu taip pasigėrėt, kad net kartu šokot. Aš nuėjau prie baro nupirkti gėrimų, o gal į tualetą... Nežinau, neprisimenu, bet, šiaip ar taip, grįždama prie staliuko pamačiau Gregą. Sėdėjo susikūprinęs ir nuo butelio alaus apsvaigęs, bet buvo į kažką sutelkęs žvilgsnį, jo veide buvo ta išraiška. Didelės laimės, švelnumo... net džiaugsmo išraiška. Pažiūrėjau, į ką jis žiūri – ogi į tave. Tai dėl tavęs buvo toks laimingas. Tavęs geidė. Aš taip supykau. Dar vienas vyrukas įsimylėjo ne mane, o tave.

– Atleisk, ką pasakei?!

– Vyrukai tave įsimylėdavo, ir Gregas, kuris galėdavo turėti kurią tik panorėjęs, irgi įsimylėjo.

– Vyrukai manęs neįsimyli, jie tampa mano draugais.

– Ne. Jie visi tavęs geidžia. Pavyzdžiui, kas buvo tarp tavęs su Rosu koledže.

Rosas buvo vienas iš Dženės draugų, kuris man patiko dar mažiau negu Metas – taip, taip, įmanoma ir taip. Atrodo, Dženė turėjo polinkį prasidėti su nevykėliais. Rosas buvo pratęs moteris nurenginėti žvilgsniu, o aš buvau viena iš moterų. Kai jis pažengė tiek, kad ėmė į mane trintis ir grabalioti krūtis, pasakiau Dženei. Jo pasiteisinimas buvo toks: aš esą vis staipausi jam prieš akis, tad jis pamanė, kad kaip tik to ir noriu. Sena, bet stebėtinai veiksminga gynyba „ji pati prašėsi“. Dženė toliau su juo susitikinėjo, tik labiau jį prižiūrėjo. Kitais žodžiais tariant, žiūrėdavo, kad mes neliktume vieni.

– Išties buvo skaudu. Juk turėjai būti mano geriausia draugė...

– Pala, kai sakai „kas buvo tarp tavęs su Rosu“, turi galvoje, kad jis grabinėjo man krūtis ir trynėsi?

– Jūs pasakojat skirtingas istorijas.

– Džene, tas vyras ir toliau mane graibstė. Tai ne skirtingos istorijos. Jis buvo šliužas, ir man gaila, kad tau reikėjo pamatyti jį su kita moterim, kad tuo įsitikintum.

Jie išsiskyrė, kai jis Dženę paliko dėl kitos – Dženė manė, kad jie greit susitaikys, bet tas paleido liežuvį ir kažko jai prikalbėjo.

– Jis vis kartodavo, kokia moteriška tavo figūra ir kaip aš turėčiau pagalvoti apie implantus.

– Kokių tau dar reikia įrodymų? Tas vyras buvo šliužas.

– Bet buvo teisus. Vyrai nori tokių kaip tu.

– Kuriame pasaulyje?

– Viešpatie, Ambere, vyrai tave gerbia. Gerbia, paskui įsimyli. O mane arba nori išdulkinti, arba bijo per daug priartėti. Visi būna drąsūs, stiprūs, bet kai žmonės išeina, tampa mažais išsigandusiais berniukais ir pabėga. O kai taip atsitinka kelis kartus, pradedi statyti užtvaras, elgtis taip, kaip jie iš tavęs ir tikisi. Tada įgyji ledinės ledi, ledo karalienės reputaciją. Tad tokia tampi dar labiau. Tuo tarpu tavo geriausia draugė įgyja reputaciją, kad yra šilta, draugiška, maloni. Kaip tik tokia, kokia pati nori būti. Mylima. Dievinama. Gerbiama.