Sonia Rossi - Studentė prostitutė

Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Versta iš:

Sonia Rossi

STUD ENTIN UND TEILZEIT-HURE

Fucking Berlin

Ullstein Tashenbuch Verlag,

München, 2008

Leidėjų pastaba:

daugumos veikėjų vardai ir vietovių pavadinimai pakeisti diskretiškumo sumetimais.

ISBN 9786090104149

© by Ullstein Buchverlage GmbH, Berlin.

Published in 2008 by Ullstein Taschenbuch Verlag

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Lenny26 / „Dreamstime.com“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Ieva Adomaitė, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš vokiečių kalbos vertė Ieva Adomaitė

Redaktorė Edita Vaskelaitė

Korektorė Indrė Petrėtytė

Viršelio dailininkas Edvardas Jazgevičius

Maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriu P.

Įvadas

Palikęs Alpes užnugary traukinys dundėjo per tamsią žiemos naktį. Vėjas švilpė pro vagono langų plyšius. Apkūni moteriškė su miegančiu kūdikiu ant rankų sunkiai stūmėsi koridoriumi tempdama ratukinį lagaminą.

Man už nugaros liko Italija, Kalėdos su šeima ir senais mokyklos draugais, kurie visi lig šiol tvėrė vulkaninėje saloje prie Sicilijos – ten aš užaugau. Iki Berlyno buvo toli, dar dešimt valandų per laukus ir įmigusius kaimus. Per šalį, kurią po penkerių metų tam tikra prasme pažinojau geriau už daugumą vokiečių.

Negalėjau užmigti, tūkstančiai minčių sukosi galvoje. Be to, siauras gultas buvo ne toks jau ir patogus.

Staiga kažkas įėjo į kupė. Kelias sekundes mane akino šviesa, krintanti iš koridoriaus, įžiūrėjau dvi vyriškas kojas ir išgirdau, kaip kažkas užmetė daiktus ant gulto man viršum galvos. Vyras buvo maždaug trisdešimt penkerių, dėvėjo margą striukę, Levi’s džinsus, kurių geriausios dienos jau užmaršty, ir avėjo Adidas sportbačius.

Užėjo noras parūkyti, bet kupė, žinoma, rūkyti draudžiama. Išsitraukiau pakelį Marlboro Lights , atsargiai atitraukiau kupė duris ir išsmukau į koridorių.

Netikėtai tas jaunuolis iš kupė išdygo šalia ir kyštelėjo man panosėn žiebtuvėlio liepsną. Plaukai nešukuoti, už mane vos aukštesnis. Laikydami rankose smilkstančias cigaretes šypsojomės vienas kitam kaip kraštiečiai, susitikę svečioje šalyje. Tokie akimirksniai buvo vienas iš skatulių likti rūkale, nepaisant jokių grėsmių: juk taip netrunki užmegzti draugystę.

Vos spėjome užtraukti kelis dūmus, iš kažkur pasigirdo įtūžusios moteriškės priekaištai.

– Gerai jau, gerai, – nuramino ją tas vyras. – Eime geriau į valgomąjį vagoną.

Įsitaisėme prie baro. Nuobodžiaujanti padavėja atnešė mums du bokalus neapsakomai brangaus alaus. Sužinojau, kad tas nepažįstamasis vardu Jorgas, dirba stogdengiu Šveicarijoje ir važiuoja į Rostoką pas vaikus.

Susivokiau, kad įsikišau kišenėn jo žiebtuvėlį – turiu tokį kvailą įprotį. Apžiūrėjau daiktelį, prieš grąžindama Jorgui. Vienoje pusėje didžiosiomis raidėmis buvo išgraviruota: MANUELA.

– Tavo žmona? – pasmalsavau.

– Buvusi. – Jis nuleido galvą.

– Oi, atleisk, man labai gaila. – Vyliausi, kad jis nepradės žliumbti.

– Ir man gaila… Bet tai sena istorija. Jau metai, kai išsiskyrėme. – Kiek patylėjęs, jis gurkštelėjo alaus ir vėl prabilo: – Pabaigoje mes tik ir ginčijomės. O iš pradžių beprotiškai mylėjome vienas kitą. Bet paskui prasidėjo problemos. Ji sėdėjo su vaikais namie ir priekaištavo, kad šlaistausi su draugeliais. O aš visą savaitę dirbdavau statybose ir kasdien šeštą grįždavau namo. Tik penktadieniais po darbo eidavau išgerti alaus. Juk šeimos tėvas turi tokią teisę, ar ne?

Jis kalbėjo lyg gėdydamasis.

– Tai jau tikrai, – patikinau jį. – Bet čia kyla visai kitas klausimas: kada ji po darbo išeidavo išgerti alaus?

Vėl tyla. Kampe kažką nerišliai šūkalojo nusitašęs žmogelis:

– Visi kiaulės, tie, kurie viršuj! – ir panašiai.

Mudu su Jorgu nusijuokėme.

– Taip, tu teisi, – prabilo Jorgas. – Bet dėl manęs ji galėjo ramiai išeiti kur nors šeštadienio vakarais. Aš būčiau prižiūrėjęs vaikus. Bet ji kažkodėl nenorėjo. Visos jos draugės – taip pat mamos ir lygiai taip pat niekur neina pasilinksminti.

Žinojau, ką tuoj išgirsiu.

– Žinai, anksčiau ji visada pasigražindavo. Anuomet turėjo ilgus raudonus plaukus, eidama į diskoteką vilkdavosi juodas prigludusias mezginiuotas sukneles. Mane tokios užveda. – Regis, jį vėl ėmė kankinti kaltės jausmas. Abejingai šyptelėjau. – Jos figūra buvo nuostabi. Liaunos, bet sportiškos kojos, liekna talija. Na, ji tokia kaip tu.

– Ačiū, – padėkojau jam. – O dabar ji nebegraži? – paklausiau tik šiaip sau, retoriškai.

Jorgas susimąstė.

– Matai, jeigu ji bent kiek pasitvarkytų, vis dar būtų graži. Bet ji nebeina į kirpyklą, nebesidažo ir slampinėja apsmukusiomis kelnėmis. Ir svorio gerokai priaugo – kalti nėštumai. Siūliau jai vaikščioti su manim į sporto klubą. Nieko bloga nenorėjau pasakyti. Bet ji pradėjo šaukti, kad nepriimu jos tokios, kokia yra, ir taip toliau. Tad ir nebesikišau, tebūnie. Žinai, tiesą sakant, vis dar ją myliu…

Širdyje nusišaipiau – šitokią istoriją buvau girdėjusi šimtus kartų.

– Ar supranti?

Aš linktelėjau.

– Pažįstu ne vieną, kuriam panašiai klostosi. Matai, esu kažkas panašaus į sielų lopytoją, – atsakiau jam.