Sonia Rossi: Studentė prostitutė

Tą vakarą Ladja negrįžo, nepasirodė nė kitą dieną. Nenumaniau, kur jis prapuolė, neturėjau jokio telefono numerio jam paskambinti. Sėdėjau prie lango, stebėjau, kaip kituose languose įsižiebia šviesos, ir įsivaizdavau, kaip šeimos sėdasi prie stalo, vakarieniauja ir aptarinėja dienos įvykus. O aš buvau viena. Laisvė, kuria vos prieš du mėnesius taip mėgavausi, draskė man širdį. Įsivaizdavau, kaip tamsią naktį Ladja klaidžioja gatvėmis, nerasdamas kelio namo. O gal jam kas nors nutiko?

Ladja negrįžo kelias dienas. Aš ir toliau kas rytą ėjau į darbą, nenuleidau akių nuo savo mobiliojo ir klausiausi bendradarbių pamokymų, kurie man niekuo nepadėjo: „Tu verta geresnio“ arba „Mesk tu jį greičiau, tada nebus taip blogai.“

Tomas irgi nieko nežinojo. Nuėjau pas jį ir paskambinau į duris. Muzika jo bute buvo pragariškai tranki, ore sklaidėsi salsvas žolės kvapas, dvi nepažįstamos pusnuogės merginos sėdėjo ant sofos ir kvatojosi. Paklausiau apie Ladją, bet Tomas tik gūžtelėjo pečiais, lyg kalbėtume apie kažką visai nepažįstamą.

Po savaitės, ledinį ketvirtadienio vakarą, suskambo durų skambutis. Ladja stovėjo ant slenksčio su gėlių puokšte rankose ir nedrąsiai pabučiavo man į skruostą. Jis vilkėjo naują mėlyną bomberį, kvepėjo gatve ir lietumi it sulytas šuo.

Nutrenkiau rožes ant grindų ir nužingsniavau į savo kambarį. Kuo mažiausiai troškau kičinių scenų. Bet kai Ladja pažvelgė man į akis, pajutau per skruostus riedančias šiltas ašaras.

Jis nesiteisino. Tikriausiai todėl ir neišmečiau jo lauk. Viskas vyko taip pat kaip ir daug kartų vėliau, kai susiginčydavome. Žinojau, kad negaliu arba nenoriu nutraukti santykių – tiesiog jis turėjo daugiau nebeišeiti. Tą naktį pirmą kartą kuo aiškiausiai pajutau – tokio aiškumo nebuvau patyrusi, – kad tik veltui eikvosiu jėgas, jeigu bandysiu tam priešintis.

Kitą rytą pakeliui į metro jis man pirmąsyk šį bei tą papasakojo apie savo gyvenimą. Jo tėvas buvo stalius, mama – virėja. Jis turėjo vyresnį brolį, sukūrusį savo šeimą, ir metais jaunesnę sesutę.

– Kai oras pasitaisys, galėsime nuvažiuoti į Lenkiją. Turime nedidelę altaną, ten galima kepti kepsnelius ir stebėti, kaip kregždės suka lizdus.

Beveik nesiklausiau, ką jis kalba. Šefo žodžiai vis dar skambėjo ausyse: „Nejaugi manai, kad jis užsidirba normaliu darbu?“ Privalėjau paklausti jo tiesiai.

– Ar tu parsidavinėji? – staiga jį nutraukiau.

Ladja sustojo ir įsmeigė į mane akis.

– Pinas man taip sakė, – spyriau jį toliau. – Ar tai tiesa?

Pakėliau balsą ir keli praeiviai į mus atsisuko. Ladja suėmė mane už pečių ir prispaudė prie sienos.

– Taip, aš tą darau, – sušnypštė tyliai, jo žvilgsnis pasidarė skvarbus ir negailestingas. – Bet tik dėl pinigų. Juk neturiu kitos išeities.

Maniau, sprogs galva, ėmė trūkti oro. Blogiausia, kad žodis „prostitucija“ kėlė man tik pačius siaubingiausius vaizdinius. Įsivaizdavau, kaip Ladja stotyje kabinėjasi prie senų, šlykščių vyrų, o paskui suka su jais į pigius pensionus. Net nenorėjau pagalvoti, ką jie ten su juo išdarinėjo.

Atsisėdome parke ant suoliuko. Aš spoksojau į priešais stovintį namą, ant kurio sienos nuo vieno lango iki kito didelėmis raudonomis raidėmis vinguriavo užrašas: Fuck the USA .

Mane pykino, ir kepsnių kvapai iš kebabinės kėlė dar didesnį silpnumą.

Įlipome į miesto traukinį, vežantį į Vakarus. Zoologijos sodo stotyje jis išlipo. Atsisveikinęs nėrė į savo pasaulį, kuris mane taip baugino.

Iki pirmojo semestro pradžios buvo likę dar dešimt mėnesių. Kai atvažiavau į Berlyną, ketinau tapti pačia normaliausia studente. O dabar buvau lenko, vyruko, dirbančio prostitutu, draugė. Tada net neįsivaizdavau, kad vieną dieną ir pati įsisuksiu į tą aplinką, kad žingsnis nuo ambicingos abiturientės iki prostitutės toks mažas, tiksliau, daug mažų žingsnelių.

2

EROTINIAI VIDEOČATAI

Nei aš prostitute gimiau, nei vaikystėje svajojau tokia tapti. Taip buvo visoms mano pažįstamoms, kurios dirba arba dirbo šį darbą. Anuomet, kai buvau ką tik atvykusi į Berlyną ir iki ausų įsikliopinusi Ladją, niekaip nebūčiau pamaniusi, kad galėčiau gultis su vyrais į lovą už pinigus. Kad mano partneris parsidavinėja, iš pradžių varė mane iš proto, tad netrukus iškėliau jam ultimatumą: arba aš, arba tavo darbas. Jis pasirinko mane, o netrukus aš pati pradėjau siūlyti savo kūną už pinigus.

Iki dvidešimtojo gimtadienio mano sąlytis su prostitucija buvo lygus nuliui. Išėjusi miestan matydavau kekšes, viliojančias vyrus stotyje, – žmonės perleisdavo jas akimis pusiau smerkiamai, pusiau abejingai. Arba pagauti gašlumo – šiaip ar taip, dauguma jų klientų buvo iš pavyzdingų mūsų rajono šeimų. Mano tėvai tos temos namie vengė, tik kartais niekinamai atsiliepdavo apie prostitutes.

Tos moterys, į kurias man buvo leista žiūrėti tik iš labai toli, atrodydavo labai keistos, bet kartu ir žavingos būtybės. Ilgaplaukės, avinčios ilgaauliais, ilgomis kojomis, kurias išstato apžiūrai, ir raudonai nuteptomis lūpomis – jos atrodydavo visai kitokios negu dauguma mūsų mamų. Tik kai paaugusi pastebėjau išvargusias jų akis ir vienatvės kupinus žvilgsnius, supratau, kad jos tikriausiai visai nėra tokios nepalūžtančios ir kietos, kaip maniau vaikystėje. Žinoma, nieku gyvu nebūčiau nė vienos jų užkalbinusi. Žmonės šnekėjo, kad jos visos narkomanės arba pagrobtos iš Rytų Europos ir Afrikos ir dirba brutaliems suteneriams. Mėgdavome poromis prašvilpti pro šalį riedučiais ir riktelėti jas kalbinantiems vyrukams: „Pasakysiu tavo žmonai!“

Kai apsigyvenau Berlyne, iš pradžių lygiai taip pat ničnieko nesuvokiau kaip ir Italijoje – bet tik kol susipažinau su Ladja. Tačiau ir su juo susipažinusi vis dar maniau, kad niekada neturėsiu su tuo nieko bendra. Juk ir dirbant normalius darbus galima užsidirbti pragyvenimui, ar ne?

Kaip tik tą mudu su Ladja stengėmės daryti mūsų bendro gyvenimo pradžioje. Pradėjome su Tomu dirbti diskotekoje Prenclauerbergo rajone. Abu vaikinai neturėjo leidimo gyventi, todėl buvo nusiteikę už grašius dirbti juodžiausius darbus, kurių visi baidėsi. Šioje tarnyboje juodu tampydavosi su gėrimų dėžėmis, dėliodavo produktus į šaldytuvus ir rankiodavo nuo šokių aikštelės tuščius butelius. Aš buvau atsakinga už tualetus. Atlyginimas buvo mizeriškas , bet arbatpinigiai dažniausiai tokie geri, kad mudu su Ladja galėjome iš jų gyventi. Smaginomės nesivaržydami, vogėme iš sandėlių šampaną ir gėrėme tualete. Ryte devintą arba dešimtą pusryčiaudavome su visu klubo personalu, o paskui pusgirčiai grįždavome namo. Dažnai užmigdavome dar miesto traukinyje.

Vieną dieną, kai atėjo laikas mokėti algą, mūsų šefas, storas skustagalvis baikeris, pradėjo išsisukinėti. Skųstis nebuvo kaip, mat Ladja ir Tomas neturėjo leidimo gyventi. Imtis tąsyti jam nervus buvo pernelyg pavojinga, nes savininkas svėrė per šimtą kilogramų, be to, jo aplinkoje sukiojosi keli rokeriai, kurie be vargo būtų mus užlenkę ir sumetę į Šprė – taip mums bent jau atrodė. Ladja verkė iš įniršio, Tomas irgi bliovė, nes savo draugei buvo pažadėjęs parnešti pinigų, kad susimokėtų už elektrą.

Kai kišenėje man beliko tik du eurai, paskambinau tėvui. Pasakiau, kad trūks plyš reikia pinigų, ir jis atsiuntė man šimtą eurų, žinoma, jų užteko neilgam. Nebedrįsau skambinti jam dar sykį. Žinojau, kad mūsų šeimos viešbutuko popieriai prasti. Mamos irgi negalėjau prašyti pagalbos. Iš savo apgailėtinos bibliotekininkės algos ji dengė šeimos skolas.