Sonia Rossi: Studentė prostitutė

Mūsų taurės stovėjo tuščios. Užsisakėme butelį Prosecco .

– Tai koks tavo darbas? – susidomėjo jis.

Tylėjau. Nejau turėčiau šitam stogdengiui iš Rostoko skiesti, kad esu apsitrynusi pusėtiną seksualinę patirtį turinti studentė? Arba darbštuolė padavėja, išklausanti vienišus vyrus, prie baro liejančius širdį, kad iš arbatpinigių galėtų nuvykti atostogų į gimtinę Italijon?

Šitos pasakėlės mane visuomet slėgė. Bet dauguma mano pažįstamų iš tikrųjų manė, kad aš dirbu restorane. Ne su kiekvienu paatvirausi.

Keista, maniau sau. Gyvename dvidešimt pirmame amžiuje, o vis dar jaučiamės susaistyti tų pačių amžinų tabu. Bent jau kai susipažįstame su kuo nors traukinyje ir gurkšnojame prie baro Prosecco . Bet tą akimirką man buvo nusišvilpt. Po kelių valandų mūsų keliai visiems laikams išsiskirs, o aš buvau jau ganėtinai įkaušusi, tad žvelgdama tiesiai jam į akis išklojau:

– Aš prostitutė.

Jorgas išraudo iki ausų ir nutilo. Girdėjosi tik tyli baro muzika ir monotoniškas traukinio ratų bildėjimas.

– Aišku… bet… kaip tu tą ištveri? – paklausė jis atsitokėjęs.

– Prie visko galima priprasti, – atsakiau jam išsišiepusi.

Kai pradėjau savo, kaip prostitutės, karjerą, girdėjau šį sakinį iš kitų moterų bene tūkstantį kartų. Taip kalbėjo tos įžūliosios, mačiusios šilto ir šalto – jos atrodė nepažeidžiamos, nors dauguma tik nerodė savo skaudulių. O dabar ir aš ištariau tuos pačius žodžius. Man jie patiko, mat darė savimi pasitikinčios moters įspūdį.

– Niekaip nebūčiau pamanęs…

Jorgas nervingai kramtė apatinę lūpą. Šiek tiek asimetriškos rausvos jo lūpos buvo širdelės formos, ir toks gležnumo motyvas visai nederėjo prie trijų dienų barzdelės ir tvirto kūno. Jo žmona kadaise tikriausiai įsimylėjo būtent šį derinį. Man irgi tai patiko, gal dėl to, kad daugelis vyrų nuo seno atrodė susiskaldžiusios būtybės. Kai apninka meilės kančios, jie ieško paguodos pas prostitutes, kurioms geriausiu atveju būna abejingi. Dulkina tave už pinigus, o pačiame įkarštyje ima ir apsižliumbia. Nuleidžia tau į burną, o po trijų sekundžių puola įtikinėti, kad reikėtų savimi pasirūpinti: baigti studijas, susirasti gerą darbą, ištekėti už malonaus vyruko. Tokio kaip jie.

– Nedaug kas pamano, – atsakiau pagaliau. – Nustebtum sužinojęs, kiek daug moterų tuo užsiima. Daugiau, nei atrodo. Gal ir toji kepėja, iš kurios kas rytą perki bandelių. Arba ta miela vieniša motina, kuri gyvena virš tavęs ir iš kurios buto savaitgaliais sklinda pyrago kvapas. Vaikine, mes gyvenam ekonomikos sunkmečiu. Nėra greitesnio būdo užsikalti pinigų, nei…

– Ne, – pralemeno jis. – Niekada nepatikėsiu, kad tą daryti galėtų kiekviena. Pavyzdžiui, mano žmona. Arba mano sesuo. Jos verčiau mirtų.

– Nebūk toks tikras, – nenusileidau. – Kai skrandis groja maršus, daugybė proto barjerų nukrinta greičiau, nei tikiesi. Nustebtum sužinojęs, kad ir man tai buvo tabu. Užaugau geroje, padorioje šeimoje. Jeigu tai iškiltų aikštėn, jie visi gautų infarktą.

Prisiminiau savo senelę – kaip sėdėdama prie Kalėdų eglutės ji lupa man obuolius.

Jorgas į mane dabar žvelgė kitomis akimis. Vos prieš kelias minutes buvau maloni pakeleivė, su kuria gera leisti laiką. O dabar jo žvilgsnyje buvo matyti nepasitikėjimas, smalsumas ir užuojauta.

– Žinai, – kiek padvejojęs tarė, – buvau nusiteikęs šiąnakt miegoti. Bet velniai nematė. Papasakok man apie savo gyvenimą.

Dirstelėjau į laikrodį. Pats vidurnaktis, dar septynios valandos iki Berlyno. Jorgas užsakė antrą butelį. Jis klausėsi manęs iki pat Berlyno, kol traukinys sustojo centrinėje stotyje.

1

PAGALIAU BERLYNAS

Užaugau tipiškoje tradicinėje italų šeimoje, mano vaikystė buvo absoliučiai laiminga. Gyvenome vienoje iš Liparų salų prie Sicilijos. Tėvas laikė nedidelį viešbutuką, mama dirbo bibliotekininke.

Vos tik man suėjo aštuoniolika, pasaulis tapo per ankštas. Pasijutau dūstanti nuo tėvų meilės ir rūpesčio, ilgėjausi laisvės ir nuotykių, viso to, ko neturėjau ankštame gimtojo miestelio pasaulėlyje. Iš visų miestų, kurie galėjo žadėti man naują gyvenimą, Berlynas atrodė patraukliausias.

2001-ųjų vasarą, nešina lengvu lagaminėliu, išlipau Zoologijos sodo stoties perone. Pirmąsias savaites Berlyne praleidau it apimta transo, apžavėta nepažįstamos kultūros, nesibaigiančių tūsų ir egzotiškų vyrų, su kuriais susipažindavau diskotekose. Tiesa, ilgiau nei vieną naktį jie niekada nepasilikdavo – ir ačiū Dievui, nes tuo metu nieku gyvu nenorėjau su niekuo susisaistyti.

Planavau studijuoti matematiką, ketinau pradėti kitais metais. Iki tol norėjau kuo geriau išmokti vokiečių kalbą. Nusipirkau žodyną ir kas vakarą kaip apsėsta kaldavau žodžius. Savigarba reikalavo, kad šitą svetimą kalbą vieną dieną įvaldyčiau kaip gimtąją.

Gyvenau nuomojamame bute ne itin jaukiame Moabito rajone ir šiaip taip verčiausi dirbdama įvairiausius darbus. Iš pradžių puoselėjau dideles viltis, o paskui mano siekiai ėmė bliūkšti. Pradėjau kaip kavinės padavėja Šarlotenburge, prašmatniame Vakarų Berlyno rajone, už penkis eurus per valandą. Paskui įsitaisiau vaikų aukle vienoje šeimoje Griunevalde, bene turtingiausiame Berlyno rajone. Penki išlepinti vaikai ėjo galvomis. Motina sėdėdavo sode po baltu skėčiu ir nuobodžiaudama vartydavo žurnalus apie visavertį maistą arba egzotinių gėlių auginimo meną. O aš turėjau „lavinti“ jos palikuonis: žaisti su jais pedagogiškai prasmingus žaidimus arba pasakoti pamokomas istorijas. Bet tiems penkiems padaužoms jų neįpirši. Jiems tik duok sėdėti priešais teliką, vietoj ekologiškų obuolių čiaumoti guminukus su bulvių traškučiais ir daužyti porcelianą. Po kelių kritiškų motinos pastabų apie nepakankamą atsidavimą darbui mečiau ir šį, ir vėl įsitaisiau vienoje užeigoje, šįsyk Vilmersdorfe.

Vakarais dažnai eidavau pašokti, klubų tame mieste per akis. Kartą diskotekoje užsimiršusi sukausi pati viena. Vilkėjau raudonus marškinėlius, mūvėjau odines kelnes, ilgi mano plaukai buvo palaidi. Staiga priešais išdygo vaikinas su dviem taurėmis Campari Orange . Buvo ne ką aukštesnis už mane, vilkėjo nunešiotą bluzoną su gobtuvu, mūvėjo reiverio kelnes ir avėjo per didelius kerzus. Veidas pailgas ir švelnus. Tik akys įdėmios, kone budrios, it katės – ši mintis pirmoji atėjo man į galvą, žybtelėjo kaip akinanti šviesa, po šokių nakties tvykstelinti į veidą.

Nustūmęs prie manęs prisigretinusį motociklininko tipažą, jis mane pabučiavo. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė toks seksualus, kad nesipriešinau. Jo liežuvis buvo salsvas, jis alsavo iškvėpdamas malonų alkoholio kvapą. Ką tik, prieš mėnesį, du kamikadzės lakūnai tėškė keleivinius lėktuvus į du Niujorko dangoraižius. Pasaulio ekonomikai grėsė žlugimas, nedarbas vis didėjo. O aš vis tiek šokau ir nesukdama sau galvos glamonėjausi su tuo visai nepažįstamu vaikinu, kojos vis lengviau kilnojosi, o aš vis labiau girtėjau.

– Nesitikėk iš jo per daug, – pusiau juokais sušnabždėjo man į ausį bendradarbė, tą vakarą atėjusi kartu, kai mudu gėrėme prie baro šampaną. – Jis – gatvės vaikis iš Lenkijos. Tinkamas seksui. Bet neįsimylėk jo.

– Nesąmonės, – atkirtau, kai atsibodo klausytis jos patarimų.

Įsitaisiau tam mažuliui ant kelių ir mes toliau gniaužėmės, kol klubas užsidarė. Kai išėjome į gatvę, jau buvo ankstyvas rytas.

Atrodė, kad iki mano namų važiuojame visą amžinybę. Dairiausi į bažnyčių bokštus, pranykstančius raudonuose debesyse, stebėjau mielus šeimos tėvus, skubančius parnešti šviežių bandelių sekmadienio pusryčiams. Mano bendrakeleivis visą kelią tylėjo. Jo akys dabar atrodė kitokios – melancholiškos ir beveik šaltos. Jis įrėmė į mane žvilgsnį, lyg būčiau vienintelis žmogus pasaulyje, kuriuo galima pasitikėti. Žvelgė į mane kitaip nei ankstesni meilužiai. Dauguma vyrų stengiasi kuo greičiau iškloti savo gyvenimą ir dažniausiai dar pripasakoja nebūtų dalykų. O šitas net nepasisakė vardo. Nežinojau jo net ir tada, kai mylėjomės mano namuose ir pirmąsyk nuo tada, kai atvykau į Berlyną, pajutau, kaip mane užplūdo laimė.