Sonia Rossi: Studentė prostitutė

Vieną vakarą, kai čate buvo štilis, jis man kaip per išpažintį išklojo apie visas savo gastroles per penkiolika santuokos metų. Apsimečiau šokiruota.

– Niekada nebūčiau to apie tave pamaniusi, – skiedžiau jam.

– Eik sau, juk daugiau neturiu jokių nuodėmių. Niekada negeriu alkoholio, nesišlaistau su draugeliais, nelošiu. Po galais, ko jums, moteriškėms, vis negana? Juk aš irgi tik žmogus! – atsikirto jis.

– Tik pajuokavau, juk ir aš – ne Motina Teresė, – atrašiau jam.

Tamsiaodis Andrėjas buvo, tiesą sakant, pats tikriausias vokietis vyras iš visų mano sutiktų. Jis visada kuo punktualiausiai ateidavo į biurą, visada viską sudėliodavo į vietas ir niekada neturėdavo išankstinių nuostatų. Tokia buvo jo teigiama pusė. Kitą pusę jis atskleidė man čatuose – kad dvejus metus apgaudinėjo žmoną su jos pussesere. Kadangi toji karšta giminaitė dirbo Helersdorfo statybos prekių parduotuvėje, juodu kasdien per pietų pertrauką susitikdavo jos automobilyje ir dulkindavosi tol, kol jai prireikdavo grįžti į darbą. Viskas iškilo į dienos šviesą, kai jos vyras kartą sumanė staigmeną, pasiėmė išeiginę ir užsakė staliuką indų restorane už kampo (taip bent paskui aiškino). Vietoj romantikos pietų pertrauka baigėsi dviem iškultais automobilio langais, mėlyne po Andrėjo akimi ir dviem beveik žlugusiomis santuokomis.

– Graži šeimos istorija, – parašiau aš.

Tą akimirką vėl turėjau čatinti, nes prisijungė lankytojas, tiksliau, senas pažįstamas Horstas, vienas iš didžiausių mano gerbėjų. Jo teigimu, buvo įpusėjęs penktą dešimtį, gėlių pardavėjas ir turėjo nuosavą butą Kotbuse. Jo mylimoji ir nepakeičiamoji draugė prieš dvejus metus metė jį dėl turtingo statybų įmonės savininko ir dingo Brazilijoje, tad jis liko vienas su kalnu skolų. Vienintelė jo paguoda buvo haskė, kurią prarastos mylimosios garbei pavadino Zuzi, ir beveik kasdienis lankymasis čatuose.

„Sėdžiu prie kompiuterio, geriu taurelę Jack Daniels be ledo, laikau pimpalą rankoje ir laukiu, kada tu nusirengsi, mano meilute Maša“, – parašė jis.

Apsimečiau, kad visą vakarą tik jo ir telaukiau, ir teatrališkai nusimečiau liemenėlę, o paskui nusitraukiau ir stringus. Jis kaipmat paskambino į mūsų brangiąją karštą liniją 0190. Tikriausiai pamatęs mane nuogą jis ir vėl taip užsivedė, kad pamiršo savo apgailėtiną finansinę padėtį. Dažnai kartodavo, kad mėgsta dideles mano krūtis ir pietietišką akcentą.

– Sveika…

Iškart pažinau nedrąsų jo balsą. Vos laikiausi garsiai nenusikvatojusi. Man tasai vargšelis buvo juokingas: mokėjo šimtus eurų per metus, kad pamatytų nors truputėlį nuogo kūno ir išgirstų keletą užgaulių frazių telefonu. Jis norėjo, kad jį įžeidinėčiau, melste to meldė, o tai nebuvo taip jau paprasta, nes, be „šikniaus“, „benkarto“ ir „subingalvio“, repertuare nieko daugiau neturėjau. Bet kiekvieną prakeiktą vakarą jis ir vėl apsireikšdavo, punktualiai kaip koks šveicaras garvežio mašinistas, nuleisdavo, kol susirašinėdavome internetu arba kalbėdavomės telefonu, ir tada eidavo miegoti.

Kartą pasipasakojau apie Horstą kolegei Sandrai. Anksčiau ji dirbo pardavėja Lidl, svėrė aštuoniasdešimt kilogramų, turėjo milžiniškas krūtis, gyvenančias savarankišką gyvenimą ir nuolat išsprūstančias iš po marškinėlių.

– Tie vyrai visiškai nukvako, – reziumavo ji. – Už tuos kelis eurus neturėtume taip darkytis. – Paskui pritildžiusi balsą tarė: – Esi dar jauna, mergyt, gali uždirbti daug daugiau. Visai neseniai baigiau darbuotis palydovių agentūroje – žinai, vaikeli, man jau beveik keturiasdešimt. Bet ten buvo geri laikai, o tu su savo išvaizda… Patikėk, uždirbi čia tik ašaras .

Sandra man patiko, nors gerai jos ir nepažinojau. Ji nekrizeno it mergiotė raudonai lakuotais nagučiais kaip dauguma kitų kolegių, o buvo subrendusi, tiesmuka moteris. Bet jos pasiūlymas dirbti prostitute man buvo atgrasus.

– Nieku gyvu negalėčiau to daryti. Myliu savo draugą ir noriu mylėtis tik su juo, – atšoviau jai kiek galėdama išdidžiau.

Sandra tik nusijuokė.

– Dar pamatysi. Norėčiau tikėti, kad tau taip nenutiks, bet ateis toks laikas, kai pasijusi įklimpusi mėšle, kai tau prisireiks pinigų. O tada bus į viską nusispjaut, – porino ji. – Man šiek tiek daugiau metų nei tau. Turėjau užauginti du vaikus, o mano buvęs vyras, tas liurbis, paliko mane likimo valiai.

Greitai pamiršau jos persergėjimus, nes kitą dieną gavau pirmąjį internetinės mergaitės atlyginimą – grynaisiais. Tiek daug eurų banknotų dar nebuvau laikiusi rankose. Buvau be proto laiminga, pakštelėjau Andrėjui į skruostą, palinkėjau visiems gražios dienos ir pirmiausia nudrožiau į prekybos centrą, o ten nusipirkau tris pilnus krepšius skudurų. Pirmąsyk po ištisų metų kaip reikiant apsipirkau. Nė kiek nesijaudinau, kad tuos pinigus uždirbau savo kūnu. Vienintelis dalykas, kurį tie vyrai iš manęs gavo, buvo atvaizdas ekrane.

Kai tą vakarą grįžau namo, užtikau Ladją prie kompiuterio žaidžiantį automobilių lenktynes. Nuo tada, kai susiradau darbą, jis leisdavo laiką vietiniame kabake prie Nolendorfo aikštės arba su mūsų kaimynu Rudžiu. Rudis buvo anglas, visą dieną maukdavo pigų alų iš prekybos centro ir brązgindavo gitarą gulėdamas lovoje. Jis pats kūrė dainas, dažniausiai sunkųjį metalą, ir kai kurie jo gabalai buvo visai neblogi. Apie prievartą, gatvės gyvenimą ir nulį perspektyvų. Jo muzikinė karjera, kaip ir visa kita, žlugo dėl alkoholizmo. Ladja niekados neatsisakydavo siūlomo alaus, tad netrukus tapo nuolatiniu svečiu Rudžio bute.

Dėl to mudu kartais susiginčydavome. Ladja jautėsi vienišas, nes retai būdavau namie, o aš stresavau, nes naktį grįžusi namo rasdavau jį taip prisiliuobusį, kad nebesusikalbėdavau.

Bet tą dieną viskas klojosi kaip sviestu patepta. Nutrenkiau rankinę ant grindų, išsitraukiau piniginę ir pamojavau banknotais.

Iš pradžių Ladja nesakė nieko. Jis sunkiai taikstėsi su tuo, kad nusirenginėju prieš kitus vyrus, vengė tos temos, nes pats neturėjo darbo, todėl buvo priklausomas nuo pinigų, kuriuos parnešdavau namo.

Pavalgėme kinų restorane, kuris buvo pirmame mūsų namo aukšte, nuėjome į kiną, pažiūrėjome veiksmo filmą, o vojažą baigėme „Rainbow“ bare, kuriame galėjai rinktis iš dvidešimties arbatos rūšių. Padavėjas Ladją pažinojo dar nuo tų laikų, kai jis buvo ką tik atvykęs iš Lenkijos ir nė žodžio neraukė vokiškai.

– Tu labai pasikeitei, – tarė jis atsisukęs į Ladją, bet aš jo komplimentą priėmiau savo adresu. Juk tai aš iš Ladjos padariau kitą žmogų. Susipažinau su juo, kai buvo nustekentas gatvės berniokas, bandantis suktis be dokumentų. O dabar jis atrodė – taip pat ir dėl to, kad padovanojau jam keletą naujų drabužių, – kaip malonus, simpatiškas jaunuolis, kuris darbuojasi biure, o po darbo sėdi su drauge ant sofos ir žiūri televizorių. Panašiai ir yra, maniau sau, kai važiavome namo.

Jaučiausi laiminga – to seniai nebuvo. Prausdamasi duše dainavau, išsitryniau dušo geliu, kvepiančiu kokosais ir mangais, pirštu išvedžiojau širdeles ant aprasojusio veidrodžio ir galiausiai atsiguliau į lovą. Su Ladja mylėjomės kaip mūsų santykių pradžioje.

Buvo ir dar viena priežastis švęsti – artėjo pirmoji mano studijų universitete diena. Po metų Berlyne vokiškai kalbėjau taip gerai, kad man buvo leista studijuoti: kalbos testą išlaikiau be vargo. Nuo vaikystės man buvo įkalta į galvą, kad studijos – vienintelis kelias į sėkmę gyvenime, ir kad galima didžiuotis, jeigu studijuoji aukštojoje. Išlaikiau stojamąjį į matematiką ir, jeigu viskas gerai klosis, po penkerių metų turėsiu diplomą ir solidų darbą. Jau mačiau save sėdinčią pievoje ir besimokančią su bendrakursiais. Arba įsivaizdavau, kaip vykdysime projektus, gersime kavą ir rūkysime cigaretes, o su Ladja lankysimės studentų tūsuose ir būsime be galo laimingi.