Sonia Rossi: Studentė prostitutė

Pabudau nuo saulės spindulių, pro dulkinas mėlynas užuolaidas krintančių tiesiai man į veidą. Dar neprabudusi pajutau nerimą. Ar jis atsikels ir išeis, taip ir neprataręs nė žodžio? O gal ims kvailai teisintis? Tikėjausi, kad jis greitai apsirengs ir nieko neaiškindamas pranyks iš mano gyvenimo. Nepakęsdavau pezalų kitą dieną – tarsi man iš vakaro nebūtų buvę aišku, kad reikėjo tik sekso.

Jis stovėjo virtuvėje basas ant geltonų plytelių ir ruošėsi išvirti kavos. Plaukai vis dar buvo susitaršę nuo praėjusios nakties.

– Gal norėtum kartu eiti į atrakcionus? – tarė jis, tepdamas keptuvę sviestu. – Esu susitaręs ten susitikti su draugu.

Maniau, pasigirdo. Paskui stojo tyla, girdėjosi tik kaip čirška sviestas ir it senas lokomotyvas pukši kavavirė.

– Tu nevažiuosi namo? – nustebau.

– O kam? Nelabai ir noriu. Geriau su tavim kur nors nueisiu.

– Beje, o kuo tu vardu? – paklausiau aš.

Jis pažvelgė į mane – išvargęs, bet kartu ir nudžiugęs.

– Ladislavas, – pasisakė. – Tau – Ladja.

Vaikštinėjome susikibę už rankų po atrakcionų parką Plentervalde. Ladja švelniai dirsčiojo į mane iš šalies. Oras saldžiai ir šiltai kvepėjo, buvo nuostabi rudens diena. Žmonės, matyt, mėgavosi paskutiniais šiltais saulės spinduliais, parke jų knibždėte knibždėjo, aplinkui buvo šeimų su nekantriai straksinčiais vaikais, laukiančiais eilėse prie keptų dešrelių, velnio rato arba nusifotografuoti su klounais.

Prie parko vartų sutikome vyrą, su kuriuo Ladja buvo susitaręs. Jis buvo kokių trisdešimt penkerių metų, stilingai apsirengęs: su siaurais tamsiais akiniais, baltais polo marškinėliais ir baltais sportbačiais. Ladja, vis dar išvargęs nuo praėjusios nakties, šalia jo atrodė tikras kaimietis. Negalėjau suprasti, ką bendra turi toks vyras su šituo vargeta.

Ladjos pažįstamas nupirko mums bilietus į parką.

– Jis visada už viską sumoka, kai kur nors einame, – sušnabždėjo man į ausį Ladja.

Pamaniau, kad tai toks gražus berlyniečių paprotys. Kas turi pinigų, moka už draugus. Kitą kartą, pagalvojau, mudu su Ladja pastatysim jam alaus. Puiku.

– Atsinešiau daiktus, – pareiškė Ladja, kitą dieną vėl užsukęs, tarsi būtų savaime suprantama, kad jis pas mane apsigyvens.

Jo kuprinėje buvo pora kojinių, marškinėliai iš 2001-ųjų Meilės parado, ausinukas be elementų ir atsuktuvas.

– Turiu daugiau daiktų, – tarė jis lyg atsiprašydamas.

Aš ir pati nedaug ką atsivežiau iš Italijos, bet tą akimirką tūkstančiai mano skudurų, išmėtytų ant grindų, palyginti su jo manta, atrodė tikras perteklius. Žmonės perka, renka daiktus net suplukę, bet kada nors vis tiek numiršta, o jų daiktai baigia dienas „Carito“ sandėlyje arba kurio nors anūko palėpės kamaraitėje – todėl geriausia leistis į kelionę neapsikrovus, visada maniau. Bet vis tiek niekaip nebūčiau galėjusi skirtis su savo senomis knygomis, tarp jų su Karlo Markso raštais, „Jaunojo Verterio kančiomis“, „Mažuoju princu“, „Džonatanu Žuvėdra“ ir trimis „Aukštosios matematikos“ tomais.

Kaip netrukus išsiaiškinau, Ladja knygų neskaitė. Jam buvo nuobodu. Jis niekada nepirkdavo laikraščių ir neturėjo jokio supratimo apie politiką. Gyveno šia diena. Man tai buvo svetima, bet jo gyvenimo būdas pasižymėjo atotrūkiu nuo aplinkos, ir man tai imponavo. Jis pasakojo, kad prieš keletą metų visą vasarą keliavo po Lenkiją autostopu. Kai pritrūkdavo pinigų, valydavo automobilių langus. Turistai palankiai žiūrėjo į vaikišką jo veidelį ir mandagias manieras. Niekur jis neužsibūdavo ilgiau nei tris dienas, ir visada, kai tik imdavo nuobodžiauti, traukdavo toliau. Taip ir matau jį: vėjas taršo plaukus, naktys miške po žvaigždėtu dangaus skliautu, pats sau ponas, su niekuo nesusisaistęs, laisvas kaip paukštis…

Taigi Ladja apsigyveno pas mane. Oficialiai mes to taip ir neapsvarstėme, bet išeidamas jis tiesiog nebeišsinešė kuprinės. Niekada ir nesužinojau, kuo jis visą dieną užsiima. Jei paklausdavau, atsakydavo maždaug taip: „Susitinku su keliais pažįstamais.“ Net nežinojau, ar man džiaugtis savo naujuoju draugu, ar ne – juk į Berlyną atvykau tapti nepriklausoma, taigi ir kuo mažiau susisaistyti.

Tomis šaltomis rudens popietėmis dažnai vaikštinėdavome Kurfiurstendamu. Grįžę namo tirtėdavome iš šalčio ir kartu virdavome guliašą ir bulvienę. Taip palengva, nemačiomis ir tyliai, kažkur tarp skrandžio ir galvos susisuko lizdą keistas pilnatvės jausmas.

Su Ladja pirmąsyk gyvenime rūkiau žolę. Sėdėjome mano kambaryje ant palangės ir stebėjome žvaigždes. Nebuvau to dariusi nuo to laiko, kai palikau savo juodąją vulkaninę salą Viduržemio jūroje. Berlyne pakeldavau galvą į dangų tik tada, kai imdavo lyti arba pernelyg garsiai užgausdavo lėktuvas. Po kelių dūmų apsvaigo galva ir pajutau neapsakomą nuovargį. Mano gyvenimas, galvojau sau, visuomet buvo viena raizgalynė: minčių, teorijų ir idėjų, kurios išsisklaidydavo ore kaip dūmas. Viskas kažkur nutolo, liko tik žiemos nakties tyla ir katiniškos Ladjos akys.

– Matysi, kaip išmoksi, Sonja, – patikino jis, – kaifuoti – panašiai kaip seksuoti. Reikia laiko, kad išmoktum tuo mėgautis.

Vakaro suktinė tapo mūsų ritualu. Kartais vakarodavom pas geriausią Ladjos draugelį Tomą. Jis turėjo šviesų dviejų kambarių butą Šarlotenburge su skoningai parinktais baldais ir geros kokybės garso sistema. Būtum galėjęs pamanyti, kad čia gyvena kokios nors korėjiečių firmos vadybininkas, o ne kažkoks lenkas be leidimo gyventi. Tomas dirbo kavinėje dvi dienas per savaitę ir uždirbdavo daug pinigų, sakė man Ladja. Nors visa tai atrodė įtartina, daugiau nebesigilinau.

Tomas buvo tikra Ladjos priešingybė. Atviras, įžūlus, visuomet gerai nusiteikęs. Galvoje – vien tik moterys. Jis turėjo marias buvusių draugių, tarp jų ir viešbučio savininkę, kuri kadaise norėjo už jo ištekėti. Jų romanas nutrūko, nes diskotekoje jis susipažino su kita.

– Jeigu būčiau ją vedęs, sėdėčiau sau dabar išsidrėbęs merse, turėčiau Riugene vasarnamį. Bet žinai, ką pasakysiu? Be meilės gyvenimas liūdnas, kaip vakarėlis be muzikos, – dėstė jis man vieną sekmadienį, kai gėrėme kavą su pyragu, grįžę po nakties klube. Beveik kiekvieną savaitgalį eidavome į „Tresor“ arba SO36. Ten grojo pati nerealiausia muzika: techno, transas ir hausas.

Vis dar dirbau Vilmersdorfo užeigoje, bet mintimis skrajojau kitur. Kai penktą valandą popiet baigdavau darbą, Ladja dažniausiai manęs jau laukdavo. Kartais jis ateidavo pusvalandžiu anksčiau ir gerdavo kavą su užeigos šeimininku italu. Pinas buvo maždaug penkiasdešimties metų, bet vaizdavo keturiasdešimtmetį, jau tris dešimtmečius gyveno Berlyne, mėgo sportinius automobilius, braziles ir koksą. Mane jis, regis, laikė tarsi mažule dukterėčia, miela mergyte, be šeimos atsidūrusia didmiestyje, kurią būtina prižiūrėti.

– Atvirai kalbant, mažyte, įklimpai į mėšlą. Jeigu būčiau tavo tėvas, apskaldyčiau tau ausis. Tokia jauna, o tampaisi su visišku asocialu, – išporino jis man vieną dieną, kai šluosčiau stalo įrankius. Kadangi nereagavau, jis pagaliau tėškė: – Iš kur, po galais, tavo galva, Ladja traukia tiek žalių? Visi žino, kad jis prostitutas. Nejaugi manai, kad užsidirba normaliu darbu?

Sustingau vidury užeigos netekusi amo. Negalėjau užstoti Ladjos, nes iš tikrųjų nežinojau, ką jis ištisas dienas veikia. Išbėgau laukan, netarusi nė žodžio, ir giliai kvėpiau žvarbų lapkričio orą – alsavau tol, kol plaučius paskaudo labiau nei širdį. Pasakyk, kad tai netiesa, meldžiau mintyse, prašau, pasakyk. Mudu buvome pažįstami jau šešias savaites, ir aš, ko gero, kai ką nujaučiau, tik nenorėjau apie tai galvoti.