Sonia Rossi: Studentė prostitutė

Pačią pirmąją dieną viskas buvo kitaip, nei tikėjausi. Su Ladja atvažiavau prie centrinių rūmų, jis mane pabučiavo ir palinkėjo sėkmės. Mokslo metų pradžios renginys jau buvo prasidėjęs, perpildytoje salėje neberadau laisvos vietos, tad teko rymoti prisispaudus nugara prie sienos. Žilaplaukis docentas svaičiojo kažką apie globalią veiklą plėtojančias įmones ir tinklus. Klausytojai jau sunkiai besusigaudė, ką jis nori pasakyti, snūduriavo arba šnekučiavosi su kaimynais.

Po valandos renginys baigėsi. Fojė žmonės būriavosi grupelėmis, kai kurie gurkšnojo kavą ir vartė savo popierius. Niekas manęs neužkalbino. Jaučiausi mažumą ne savo vietoje.

Per kitas savaites mano pirmasis įspūdis pasitvirtino. Universitetas buvo anonimiška vieta, per renginius retai kada pataikydavai atsisėsti greta to paties studento. Dauguma bendramokslių visai nesiveržė bendrauti, bent jau apie matematikos studentus tą būtų galima pasakyti. Regis, jie visi priklausė tai žmonių rūšiai, kuri šeštadienio vakarais zubrina arba sėdi prie kompiuterio. Nors dauguma, paklausti ko nors apie universitetą, atsakydavo draugiškai, į asmeniškumus niekada nesileisdavo, o jei kada taip ir nutikdavo, tai paaiškėdavo, kad dažnas jų Berlyne nesiorientuoja, nes tūno savo kambarėliuose ir nepakelia galvos nuo specialiųjų žurnalų. Be tokių, buvo dar ir miesčionių iš gerų namų, kuriuos galėjai atpažinti iš simetriško plaukų kirpimo ir išpuoselėtų manierų. Antipatija buvo abipusė. Veikiausiai jie pastebėjo, kad mano tėvai ne iš pasiturinčiųjų ir kad mano gyvenimo būdas, jų akimis, neįprastas, o aš savo ruožtu buvau tikra, kad jie neturi supratimo apie tikrąjį gyvenimą. Užsieniečiai studentai – jų buvo gana daug – atrodė šaunesni, bet po paskaitų jie mieliau laikydavosi savo tautiečių.

– Mane visa ta aplinka slegia, – prisipažino viena bendrakursė, kai mudvi kartą sėdėjome kavinėje. Išoriškai ji labai panėšėjo į mane: ilgi plaukai, dailus veidelis, smulkutė ir liesa. Pirmas čia sutiktas malonus žmogus, pamaniau. Julė dėl studijų persikėlė iš Braunšveigo į Berlyną ir čionai beveik neturėjo pažįstamų, tad savaitgaliais mudvi retsykiais kartu kur nors nueidavome. Mes abi mėgome indie rock muziką, lankytis kabakuose ir abi studijų pradžioje sunkiai supaisėme organizacinius reikalus. Taip gana greitai susiradau naują draugę. Apie savo namų rūpesčius anuomet dar nedrįsau pasakoti – o juolab apie gretutinę veiklą.

Kai vieną dieną grįžau po paskaitų, namie buvo neįprastai tylu; paprastai būdavau pasitinkama trankia muzika. Ladja su Tomu sėdėjo prie stalo, bet nieko nesakė. Tomas pirštais trynėsi smilkinius, nieko nematančiomis akimis žvelgdamas kažkur į tolį. Žiūrint iš šalies, jis visuomet buvo toks pats: tūsai , koksas ir merginos – tai buvo jo pasaulis. Bet likęs tik su manimi ir Ladja dažnai prabildavo apie savo namus. Gimtajame kaime prie Baltarusijos sienos Tomo šeima turėjo namelį su sodu. Namas buvo jau senas, bet Tomas su tėvu vos ne viską remontuodavo patys. Prieš žiemą sulopydavo stogą, vasarą nudažydavo sienas.

– Pastaruoju metu vis dažniau galvoju apie savo senį, kuris dabar vienas kabarojasi kopėčiomis ir viską daro be manęs, – kartą prabilo Tomas. – Buvau vienintelis jo ramstis, o ėmiau ir pasipusčiau padus. Kartais pagalvoju, kad kiauliškai pasielgiau. Matau, kaip motina sėdi virtuvėje, sprendžia kryžiažodžius ir kaskart, kai ko nors nežino, suraukia kaktą.

– Gal tai koks ženklas? – atsargiai paklausiau. – Ar ketini kada nors grįžti namo?

– Kai čionai atvykau, į daug ką buvo nusišvilpt. Man buvo aštuoniolika, norėjau tiesiog gyvent, – kalbėjo jis, nekreipdamas į mane dėmesio. – Buvau mažas berniukas dideliame mieste ir jaučiausi lyg patekęs į atrakcionų parką. Gėriau, atsidūriau gatvėje, ūžavau ir su dykaduoniais, ir su verslininkais. Bet pernai, kai man suėjo dvidešimt penkeri, nušvito protas. Staiga man pasidarė bloga nuo visų tų prasisiekėlių, kurie grabalioja tau užpakalį, nes pastatė bokalą alaus, ir mano turį teisę. Netikri draugai, kurie glėbesčiuoja tave ir bučiuoja diskotekoje, bet jų nė su žiburiu nerasi, kai tikrai prisireikia…

– Žinau tą jausmą, – sumurmėjo Ladja.

– Po galais! – subliuvo Tomas. – Mane patį nuo savęs vemti verčia! Neturiu dokumentų, neturiu darbo, neturiu kur gyventi ir norėdamas pramisti leidausi, kad man čiulptų. Gal gali man paaiškinti, Sonia, koks čia mėšlas? – nenurimo jis, o tada taip trenkė kumščiu į stalą, kad net taurės skimbtelėjo.

Jau seniai žinojau, kad Tomas, kaip ir Ladja, kadaise parsidavinėjo, bet taip atvirai niekada nebuvome apie tai kalbėję, ir jo atvirumas mane pribloškė.

Mane ir pačią buvo apsėdusios sunkios mintys. Buvo sunku viską išvežti. Iki pietų būdavau universitete, per pietus parlėkdavau namo užkąsti, pusantros valandos baladodavausi per visą miestą į darbą ir vis tiek dažniausiai pavėluodavau. Torstenas, kuriam patikau ne taip, kaip Andrėjui, dėl to mane ištisai pjovė. Jam buvo visai ne galvoj, kad ką tik pradėjau studijuoti. Jis aiškino, kad vėlavimas kenkia verslui, nes klientai brangiai moka už tai, kad pažiūrėtų į merginas, o jei įsijungę kanalą nieko nepamato, daugiau niekada nebeprisijungs. Torsteno nuomonė apie moteris ir šiaip jau buvo labai bloga. Moterys esančios itin jautrios ir nepatikimos būtybės, tinkamos nebent lovai.

Kartą dėl jo pažiūrų gerokai susikirtome. Jis apkaukė mane, tada aš užsimečiau drabužius, užtrenkiau duris ir jau ketinau leistis namo, bet ėmiau ir apsigalvojau. Jeigu dabar dėsi į kojas, tariau sau, būsi skystablauzdė. Nė už ką nenorėjau būti tokia. Grįžau atgal, baigiau pamainą, o tada nuėjau į biurą ir šaltu balsu tariau:

– Beje, išeinu iš darbo.

Buvo atsiskaitymo diena, tad iš karto pasiėmiau pinigus už praėjusį mėnesį.

3

NOIKELNAS: PIRMĄ KARTĄ UŽ PINIGUS

Pinigai – iš viso penki šimtai eurų – ištirpo per dešimt dienų. Sumokėjom už nuomą, prisipirkom maisto, kartą visai popietei nuėjom į „Rainbow“ barą, sau leidau nusipirkti megztinį ir sportbačius – ir vėl likome basi, tik su trisdešimčia eurų ir be jokių perspektyvų susirasti darbą.

Nusiminusi sėdėjau per mažame bute, galva ūžė. Mačiau tik savo tuščią piniginę ir galvojau apie visus gražius dalykus, kuriuos regėsiu kaip savo ausis, nes neturiu pinigų. Pamiršk atostogas su Ladja, pamiršk kiną, pamiršk diskotekas ir taip toliau. Nusipirkau pigiausios dešros, pigiausios duonos ir dairiausi, kokių dar rasiu nuolaidų. Pažvelgus į mėsos skyrių nutįso seilė, bet beveik viskas ten buvo man neįkandama. Tikriausiai tai ir buvo tas paskutinis lašas, pramušęs ir taip jau silpną užtvanką. Už pinigus buvau pasiryžusi padaryti bet ką.

Dauguma prekiaujančių savo kūnu moterų ir vyrų apskritai tik prispausti pinigų stygiaus sumąsto parsidavinėti. Beveik visiems nelengva tam pasiryžti, bet finansinis krachas greitai nuveja visas dvejones. Árti kaip jaučiui, kad nusipirktum tik būtiniausių daiktų – ne taip įsivaizdavau savo gyvenimą. „Tau tik dvidešimt, bet, užuot mėgavusis gyvenimu, kasdien turi kapotis dėl tų sumautų pinigų. Negali sau leisti nieko, kas teikia džiaugsmą. Normaliu darbu neprasimuši“, – tariau sau.

Jau seniau buvau išsikirpusi iš laikraščio tokį skelbimą. Kai Ladja išėjo, išsitraukiau jį iš stalčiaus ir dar sykį perskaičiau daug žadančias eilutes: „Ieškome gražios, simpatiškos moters iki 35 metų teikti erotinio masažo paslaugas. Malonūs bendradarbiai, puikus uždarbis. Reikia tik drąsos!“