Sonia Rossi - Studentė prostitutė

Talžomas jis visą laiką smaukėsi, bet manęs nelietė. Po kelių minučių atkragino galvą ir šaižiai suriko. Sperma ištryško man ant kojos. Paniškai griebiau nosinę – tikrai negeidžiau svetimo vyro kūno skysčių ant savo drabužių.

Tuo viskas ir baigėsi. Jis nusišluostė, rūpestingai apsirengė ir mandagiai padėkojo. Jam, deja, reikią grįžti į darbą, paaiškino ramiu balsu, buvę labai gera ir jis tikrai vėl ateisiąs.

Ir toliau viskas vyko taip pat: atėję vyrai elgdavosi kaip kuiliai, o vos tik jiems pavykdavo nuleisti, staiga atvirsdavo į poną Miulerį arba daktarą Majerį, šnekučiuodavo apie orą, lyg nieko ypatinga nebūtų įvykę, o paskui mandagiai atsisveikindavo. Iš pradžių mane tai kapitaliai trikdė.

Pirmąją dieną turėjau dar penkis klientus. Vos pasigirsdavo durų skambutis, laukiančios moterys pasirodydavo klientui, ir jis kurią nors išsirinkdavo. Beveik visi rinkosi mane, nes buvau naujokė ir klientai norėjo mane išbandyti. Bet nieko daugiau, be masažų, neįvyko, nors keli bandė mane įkalbėti už priemoką pačiulpti arba pasidulkinti. Su paskutiniu klientu, simpatišku jaunuoliu, jaučiausi jau daug drąsiau negu iš pradžių ir nebežiūrėjau jam per petį, imdama į rankas penį, o nusišypsojau.

Kai baigėsi aštuonių valandų darbo pamaina, atsiskaitėme: pusė teko merginoms, pusė liko firmai. Gavau grynaisiais šimtą septyniasdešimt eurų. Storulė Nora negalėjo patikėti savo akimis, nes reta naujokė pačią pirmą dieną tiek daug uždirbdavo. O aš retai kada matydavau tiek daug pinigų vienoje krūvoje, tad vos neapsiverkiau iš džiaugsmo.

Kai devintą vakaro išėjau iš „Ekstazės“, namo netraukė. Pakeliui į miesto traukinį užėjau į dar neuždarytą indų restoranėlį.

Užsisakiau lėkštę mėsos, daržovių su kariu, taurę Prosecco ir, kol laukiau valgių, atsipūtusi surūkiau cigaretę. Be manęs, buvo dar viena lankytoja, moteris dryžuotu kostiumėliu. Ji sėdėjo viena ir sukiojo rankoje šakutę. Įsivaizdavau, kad ji – vadybininkė, kuri pavalgiusi važiuos taksi į viešbutį, o kitą dieną jos laukia konferencija. Pagalvojau, kad reikėtų parašyti knygą apie tokius žmones, kurie žiemą dešimtą valandą vakaro valgo vieni restorane.

Nedrįsau galvoti apie tai, kas man svarbu. Ar buvau neištikima Ladjai? Ar reikėtų jam viską papasakoti? Galvojau, kad jis niekada nesupras to, ką šiandien padariau, ir kad nuo šios dienos turėsiu gyventi dvilypį gyvenimą: Sonjos – studentės, partnerės ir mielos draugės, ir Nensės – parsidavinėjančios už pinigus. Mano kūnas smirdėjo svetimų vyrų prakaitu. Bet banknotų šnarėjimas piniginėje ir patiekiamų valgių kvapas apmarino sąžinę. Po dviejų dienų vėl padirbėsiu „Ekstazėje“, užsikalsiu gražaus pinigėlio – gera buvo tą žinoti.

Greitai pripratau už pinigus masažuoti vyrus, kur tik jiems patinka. Kai kurie klientai mėgino su manimi ir kai ką daugiau, ir aš leidausi, nes jie tikrai gerai mokėjo. Seksas kainavo penkiasdešimčia eurų brangiau, ir juos galėdavau pasilikti. Pirmasis, su kuriuo dulkinausi, buvo jaunas, sportiškas vyrukas, pradėjęs ketvirtą dešimtį. Nejudėdama gulėjau ant čiužinio, jis mane dulkino, o aš nieko nejutau, tik tikėjausi, kad greitai baigs.

Ladjai pasakiau, kad dirbu priėmėja viename masažo salone. Laimė, jis nieko daugiau neklausinėjo, bet kartais, ypač kai mylėdavomės, susigėsdavau pagalvojusi, kad jis ne vienintelis, o jau trečias arba ketvirtas vyras, kuris tą dieną mato mane nuogą.

Universitete savo darbo irgi neįstengiau visiškai nuslėpti. Pavyzdžiui, man atrodė, kad tas jaunas asistentas, kuris skaitydavo algebros paskaitas, buvo mano klientas. Laimė, auditorija visuomet būdavo pilna, o aš tyčia įsitaisydavau paskutinėje eilėje, kad jis manęs nepastebėtų. Niekada taip ir nesužinojau, ar jis iš tikrųjų lankėsi pas mane.

Po pirmų nesėkmingų bandymų užmegzti ryšius su bendramoksliais susidraugavau su grupele bulgarų informatikos studentų. Jie dažnai kviesdavosi mane į namus ir mes tūsindavomės iki paryčių, kol neapsikentę garsios muzikos kaimynai dažniausiai iškviesdavo policiją. Kartą kalba pasisuko apie įvairius mūsų darbus. Bulgarai irgi visi dirbo, kad galėtų susimokėti už mokslą. Vienas – fabrike prie konvejerio, kitas – restorane.

– Aš jau kurį laiką dirbu skambučių centre, – sumelavau jiems. – Nuobodu, bet moka gerai, gaunu dešimt eurų už valandą.

– Nerealu! Gal jiems reikia darbuotojų? Gal ir aš galėčiau ten įsidarbinti – nuo darbo fabrike mane jau vimdo, – susidomėjo vienas vaikinas.

Prikandau liežuvį dėl savo kvailystės ir pamėginau kuo skubiau pakeisti temą, bet tas bičas vis neatstojo.

– Galėsiu paklausti, ar jiems nereikia darbuotojų, – galiausiai nukirtau ir apsidžiaugiau baigusi tą temą.

Netrukus Ladja ėmė pavydėti bulgarų studentams, juk dauguma jų buvo vyrai. Nusivedžiau jį į kelis vakarėlius, bet jam visai nebuvo ten linksma.

– Jūs kalbatės tik apie savo studijas. Ką man ten veikti? – nuobodžiaudamas pasiskundė jis.

Nusileidau jam ir taip dažnai nebesusitikinėdavau su tais bulgarais. Tarp paskaitų ir masažo salono man likdavo vis mažiau laiko pasilinksminimams.

Iš pradžių bendradarbės „Ekstazėje“ su manimi elgėsi labai draugiškai. Susibičiuliavau su Nina, kuri irgi studijavo ir buvo tik dvidešimt vienų. Keletą kartų nuėjome į kiną ar apsipirkti. Ją kamavo tokios pačios problemos kaip ir mane: pinigų stygius, bedarbis draugas ir sąžinės priekaištai po darbo.

Bet bėgant laikui santykiai su kolegėmis pasikeitė, ypač su Džesika. Kaip ir aš, ji buvo liekna ilgaplaukė, tik mažesne krūtine ir jau daugiau kaip trisdešimties. Viešnamyje netrunki išvysti moteris vyrų akimis. Aš buvau jauna, graži, tikra naivuolė, todėl visi buvo pametę dėl manęs galvą. Daugelis nuolatinių Džesikos klientų į kambarį (kaip sakoma viešnamių žargonu) dabar eidavo tik su manimi. Ją, aišku, tai siutino.

Jau daug metų ji dirbo tame viešnamyje, todėl Mona, šefė, pavesdavo jai vadovauti, kai jos pačios nebūdavo, o taip nutikdavo dažnai, mat ji tuo pat metu turėjo dar ir soliariumą. Tada Džesika naudodavosi valdžia ir su manimi elgdavosi bjauriai. Vis kuo nors jai neįtikdavau. Arba negerai sutvarkydavau kambarį, arba pamiršdavau po darbo išjungti šviesą virtuvėje, arba išvirdavau per stiprią kavą. Kitos moterys matė, kad ji kabinėjasi, bet nė viena nedrįso paprieštarauti.

Kai ji pradėjo puldinėti Niną dėl mūsų draugystės, šioji nuo manęs staiga nutolo. Nora, storulė, kuri mane pasitiko pirmąją dieną, regis, žinojo kodėl.

– Tai vadinama vaginos pavydu, – porino ji, žiaumodama obuolių pyragą. – Dar ne kartą gausi tą patirti, dirbdama šį darbą. Nelengva, kai tiek daug moterų kartu dirba. Juk iš esmės visos kolegės yra ir tavo varžovės, nes vyrai turi išsirinkti tik vieną. Todėl taip sunku šitame darbe turėti tikrų draugių.

Nora vienintelė ir toliau elgėsi su manimi normaliai. Kitos vis rečiau pasisveikindavo ir beveik nebepersimesdavo su manimi nė žodeliu, ypač jeigu netoliese būdavo Džesika. Kuo toliau, tuo labiau pamėgau Norą, nors iš pradžių laikiau ją nukvakusia. Ji domėjosi viskuo, kas susiję su ezoterika ir meditacija, vadinasi, buvo visiška mano priešingybė. Kartą paprašiau jos paskaityti man iš delno, šiaip sau, dėl pramogos.

– Turėsi gerą profesiją ir uždirbsi daug pinigų, – pranašavo ji. – Ir turėsi daug vaikų. Bet žiauriai kentėsi dėl savo didžiosios meilės. Tiesa, negaliu pasakyti, ar tai gerai baigsis, tavo delno linijos gan neryškios.

Nusišypsojau, bet nieko nesakiau, nenorėjau jos įskaudinti.