Sonia Rossi - Studentė prostitutė

4

VEDINGAS: TARP AUDITORIJOS IR VIEŠNAMIO

Per savo prostitutės karjerą dažnai nutardavau, kad laikas baigti parsidavinėti. Iš pirmo žvilgsnio tą padaryti atrodė visiškai nesunku, kaip ir tą pirmą kartą, kai įniršusi išlėkiau iš namų į „Kaliforniją“. Bet tikrovė buvo kitokia.

Kitą rytą kupina vilčių pasiėmiau laikraštį, bet dauguma darbo pasiūlymų buvo valytojoms arba iš gastronomijos srities, o užmokestis toks prastas, kad norint išgyventi man būtų tekę dirbti visu etatu ir studijas būčiau mačiusi kaip savo ausis. Ladja irgi paskambino į kelias firmas, bet tos ieškojo darbuotojų, turinčių patirties arba specialų išsilavinimą, o Ladja to neturėjo.

Paskambinėjusi dvi valandas viena patraukiau Bokšto gatve, norėdama ramiai surikiuoti mintis. Prakeikiau tą aplinkybę, kad neturiu užnugary turtingos šeimos, kaip kai kurie mano bendramoksliai. Dauguma jų buvo nei kvailesni, nei protingesni už mane, bet ramiai galėjo atsidėti studijoms, tad tikriausiai baigs universitetą anksčiau nei aš.

Pasinėrusi į tokius apmąstymus vos nepraleidau pro akis geltono skelbimo, iškabinto turkiškos kepyklos lange. Didelėmis, kone vaikiškomis raidėmis ten buvo parašyta: „Ieškomas padėjėjas.“ Nedelsdama užėjau vidun.

Už prekystalio stovėjo mergaitė didelėmis juodomis akimis. Kai pasiteiravau apie laisvą vietą, ji kažkam šūktelėjo. Paaiškėjo, kad šefė jos teta. Apskritai visos ten dirbančios moterys buvo giminaitės. Visur buvo švaru ir tvarkinga, plastikiniai staliukai švariai nuvalyti, kepykloje kvepėjo šviežiomis bandelėmis. Vien nuo minties, kad dirbant nereikėtų nusirenginėti ir leistis grabaliojamai, pasijutau devintame danguje. Pokalbis praėjo irgi sklandžiai, nors apie kepyklas nieko neišmaniau. Kitą pirmadienį turėjau ateiti atidirbti bandomosios dienos.

Iš pradžių skraidžiau kaip ant sparnų, bet po kelių valandų ėmiau dvejoti. Dirbdama tokiomis valandomis galėčiau universitete lankyti vos vieną kursą. Kita vertus, gal net geriau dirbti tokį paprastą, bet rimtą darbą, o universitetą pamiršti?

Kitą dieną Matematikos fakulteto fojė nagrinėjau skelbimų lentoje iškabintus paskutinio raštu laikyto egzamino rezultatus. Mano pažymys už analizę buvo vienas iš geriausių, nors dėl darbo masažo salone beveik neturėjau laiko mokytis. Tą akimirką prisiminiau ano jauno vyro iš „Kalifornijos“ žodžius: „Daugelis jų nusivalkioja ir pagaliau taip susensta, kad jau būna vėlu ko nors imtis.“

Įsivaizdavau, koks būtų mano gyvenimas metus universitetą: jeigu nepasisektų, man šviestųsi nuobodus ir menkai apmokamas darbas, gal pora vaikų, vakarai prie televizoriaus ir atostogos sodo namelyje. Jokių kelionių aplink pasaulį, jokių intelektinių poreikių, vien nesibaigiančios finansinės problemos.

Dar tą pačią dieną paskambinau į kepyklą ir pranešiau, kad manęs nelauktų. Šefė pasakė, kad būtų mielai dirbusi su manimi, bet aš buvau tikra, kad apsisprendžiau teisingai.

Bet sprendimas nepakeitė fakto, kad piniginėje man buvo belikę trisdešimt eurų, o sąskaita atrodė ne ką geriau. Dar nespėjusi susimąstyti vėl sklaidžiau laikraščius, ieškodama viešnamių skelbimų. Vargti nereikėjo, nes darbo viešnamiuose pasiūlymai visuose laikraščiuose užėmė bent porą skilčių. Prisiminiau tą pirmąjį kartą, kai bijojau paskambinti, ir nusišypsojau. O juk nuo to laiko buvo praėję vos keli mėnesiai.

Nebesukau galvos dėl to, kad reikės duotis su daugybe vyrų. Žinojau, kad dažniausiai tai trunka vos pusvalandį, paskui tie žmogėnai išeina, o man lieka pinigai. Puikiai supratau, kad dėl jų turiu užsiimti seksu su svetimais vyrais, bet alternatyva – sėdėti be pinigų – man atrodė daug blogesnė. „Turi išmokti atsijungti. Kai tratiniesi su klientu, esi ne Sonja, o Nensė, lyg būtum išsinėrusi iš savo kūno“, – įkalbinėjau save ir vis labiau tikėjau, kad tai iš tikrųjų įmanoma.

Viešnamis, kurį šįkart pasirinkau, buvo nuskurdusiame Vedinge, niūrioje gatvėje su pigiomis užeigomis ties sankryžomis, niekniekių parduotuvėlėmis ir neremontuotais namais, kuriuose daugiausia gyveno užsieniečiai ir neturtingi studentai. Viešnamis buvo aptrupėjusio pastato kieme pirmame aukšte ir atrodė daug labiau nuskuręs už „Ekstazę“. Laukiamajame stovėjo išsėdėta marga kušetė ir dvi gerokai aptrintos kėdės, daugiau nieko tame „Club One“ – taip tas viešnamis vadinosi – nebuvo. Mažučiuose kambarėliuose ant grindų tysojo čiužiniai ir stovėjo mažos komodos, o ant jų gulėjo vienkartinių nosinukų pakeliai. Klientai negalėjo nusiprausti po dušu, o tualetas buvo mažas ir purvinas.

Svenas, viešnamio savininkas, trenkė prakaitu. Viską aprodęs paklausė, ar norėsiu pasilikti. Vos nepatyriau šoko, kai jis susakė man čionykštes kainas: greitukas – tai yra dešimt minučių sekso – trisdešimt eurų, pusvalandis – penkiasdešimt. Tiesa, merginoms priklauso tik trečdalis gautų pinigų (kitur buvo įprasta pasilikti pusę). Ypatingus pageidavimus – čiulpimą be prezervatyvo arba bučiavimąsi – beveik visos moterys atlikdavo už papildomus dešimt eurų, bet aš jau dabar žinojau, kad to nesiūlysiu. Jeigu kas nori čia pasigauti ligų, tai jų rūpestis, maniau sau.

Apskritai tas viešnamis nepadarė man gero įspūdžio, bet pinigų mirtinai reikėjo, tad negaišau laiko, nusimečiau drabužius, atsisėdau vienais stringais ir liemenėle virtuvėje, išsitraukiau knygas ir ėmiau rengtis paskaitoms universitete.

Be manęs, prie stalo sėdėjo tik dar viena moteris – Leila. Ji mane ilgokai apžiūrinėjo, o paskui leidosi pasakoti intymias savo gyvenimo istorijas. Oficialiai buvo trisdešimt penkerių, kaip pati teigė, bet atrodė kaip penkiasdešimties. Dantys pageltę nuo rūkymo, raukšlės veide kaip mopso.

Ji dėvėjo permatomą baltą liemenėlę, išsiuvinėtą gėlytėmis, kuri jai visai netiko. Popiet, kaip man pasisakė, jai reikią susitikti su teismo priskirtu globėju, ir negalinti vėluoti, kitaip grėstų cypė. Kaip supratau, ji buvo susipešusi diskotekoje ir taip atsidūrė teisme.

Po tokių ir panašių istorijų šįsyk kaip niekad nudžiugau, sulaukusi pirmojo kliento. Visai dar vaikelis, daugių daugiausia dvidešimties, rausvažandis garbanius2.

Mudvi su Leila jam prisistatėme, ir jis pasirinko mane. Buvo labai nedrąsus ir atsiprašė, kad neturi daug pinigų. Sutarėme dėl greituko už trisdešimt eurų. Jis buvo nepaprastai susijaudinęs, net nedrįso prie manęs prisiliesti ir išsyk ištryško, vos tik paliečiau pimpį. Paskui skubiai apsirengė, padėkojo ir išėjo. Visai lengvas darbas, pamaniau tąsyk.

Bet dar tą pačią dieną apsigalvojau. Ateidavo beveik vien turkai ir arabai, dauguma ištisomis grupėmis po aštuonis arba net dešimt. Tarsi lankytis viešnamyje būtų toks užsiėmimas, į kurį geriausia leistis su draugais, panašiai kaip eiti išgerti arba į futbolą. Tarp jų visuomet būdavo vienas, kuris atlikdavo vadovo funkcijas ir dažnai vienintelis kalbėdavo vokiškai. Apžiūrėjęs moteris laukiamajame apsitardavo su savo kompanija ir nuspręsdavo, kas su kuo eis į kambarius. Visai kaip galvijų turguje. Mūsų vardų jie vis tiek neįsimindavo. Beveik visada rinkdavosi greitukus, iš kurių ne ką teuždirbdavome. Užtat iki sutarto laiko pabaigos mus kapitaliai išdulkindavo: visokiausiomis pozomis, daugiausia pageidaudavo analiniu būdu ir – aš, žinoma, to neleisdavau – be prezervatyvo. Be to, jie dažniausiai būdavo nesiprausę ir grabaliodavo lyg mėsos gabalą, grubiai ir nepagarbiai. Aišku, tokių pasitaikydavo ir tarp vokiečių klientų, bet jie būdavo veikiau išimtis. Be to, net ir tų akyse bent jau nesimatydavo paniekos, kai su manimi dulkindavosi.