Dorothy Koomson: Šokoladinis pabėgimas

– Juk aš metų metus pradirbau festivaliui – tai sunku, – atsakiau.

– Taip, sunku, bet tas darbas tau leidžia neklausyti širdies. Festivaliui dirbi todėl, kad iš tikrųjų nori visai ko kito.

– Savo darbą aš mėgstu.

– Tuo neabejoju. Betgi nori tapti režisiere. Visuomet žinojau, kad nori. Vaikystėje mane ir kitus versdavai vaidinti scenas iš „Beždžionės“, „Vandens linijos“ ir „Pretendentų“. Su tavim žaisti būdavo kančia, nes visuomet skirdavai sakyti kvailus žodžius. Tačiau tik tuomet būdavai viršininkė. Kai būdavai įjungusi televizijos režimą, niekas negalėdavo su tavim ginčytis. Tu nori būti režisierė, bet neleidi sau padaryti tam reikalingo pasitikėjimo šuolio, mat bijai, kad susimausi, kad visai nebūsi tobula.

Man prieš akis praskriejo vangiai rašomas scenarijus.

– Bėgi nuo visko, kas tavo gyvenime yra svarbaus, nes taip paprasčiau nei nerti stačia galva ir tai patirti.

– Aš nežinau, apie ką kalbi, – sušnibždėjau.

– Neapsimetinėk. Tavo bute, ten, kur gyveni septynerius metus, vis dar esama neiškraustytų dėžių. Kiekvieną kartą važiuodamas pasvarstau, gal jau bus išpakuotos. Bet tos tebestovi. Laukia, kol nuspręsi, kad jau laikas sprukti.

– O kuo čia dėtos dėžės?

– Viskuo. Jos rodo, kad esi nuolatinė bėglė, nesiruoši niekur apsistoti, kad ir kokia laiminga būtum. Bėgi ir nuo Grego. Kodėl? Kad pergulėjo su kažkuo pirm tavęs? Taip, su Džene, taip, pamelavo. Betgi gulėjo iki tavęs. Negali mesti žmogaus, kad su kuo nors sugulė prieš prasidėdamas su tavim. Juolab kad su juo apie tai net nesi pakalbėjusi. Vis dėlto aš suprantu, kodėl bėgi. Iš pradžių pamatei besikraunančią daiktus ir ketinančią sprukti savo motiną, paskui spruko tėtis. Negali tverti, kai kas nors palieka tave, todėl sprunki pirmoji. Sprunki pirma jų. Bet paprastai nutinka taip, kad pabėgi jiems dar nepabėgus. Skaudini save išnykdama arba pasitraukdama ir nepatirdama to, kas būtų išties nuostabu išvertus išvirkščiąją pusę.

Aš padėjau galvą ant sofos porankio.

– Ambere, nors kartą nespruk. Nei fiziškai, nei emociškai. Nors kartą pažiūrėk, kas bus. Pakentėk, pažiūrėk, kokių nuostabių dalykų atsitiks, kai išversi kitą pusę.

Stovėdamas ant platformos, Erikas parodė ženklą „paskambink“.

Aš linktelėjau, ir traukinys sudrebėjo.

Tada vienas kitam pamojavome – traukinys sukruto ir išvažiavo.

52 Nors susiję genetiškai mes ir nebuvom, mudu su broliuku buvome identiški dvyniai, jei reikėdavo ką nors įrodyti. Kas kitas būtų pasakęs: „Nekvailiok, žinoma, kad jis tave myli.“

Trisdešimt trečias skyrius

Prasideda...

Pravėrusi duris į SK – „Jorkšyro kronikos“ sekmadieninio priedo – biurą trumputėlę akimirką pagalvojau, kad niūrusis priimamojo darbuotojas, daugybę kartų mane matęs lankantis pas Gregą darbe, jį perspėja, jog aš čia, nes labai jau lėtai stojasi.

Bet Gregas į duris nepasisuko, tik garsiai tarė:

– Prašyčiau visų dėmesio!

Apie dvidešimt žmonių įstaigoje sustingo: vieni padėjo telefonus, kiti nustojo barbenti klavišais, dar kiti nutraukė pokalbius ir sužiuro į jį.

– NORIU, KAD VISI NUSTOTŲ MANĘS KLAUSINĖTI, AR MAN KAS NEGERAI, – subliuvo jis. – MANE PALIKO MYLIMA MOTERIS, NEAPKENČIA DRAUGAI. TAIP, ESU TIKRAS, KAD NE VIENAS IŠ ČIA ESANČIŲJŲ SUTIKS, KAD AŠ NIEKŠAS IR TO NUSIPELNIAU. TAIGI PALIKIT MANE RAMYBĖJ. AŠ TENORIU TIK DIRBTI SAVO DARBĄ. AČIŪ.

Atgal į savo vietą Gregas klestelėjo toks sukiužęs, kad aš jau sukausi ant pakulnių ketindama pabėgti. Nenorėjau to daryti. Bet, pasak Eriko, sprukti mokėjau užvis geriausiai. Turėjau liautis taip dariusi. Prikiūtinau prie Grego stalo. Kai priartėjau, jis pakėlė neskustą veidą.

– Manau, turim pasikalbėti, – pasakiau.

– Suprantama, tu viską girdėjai, – tarė Gregas, arbatos šaukšteliu keldamas sūkurį kapučino putoje, paskui putas nulaižė ir vėl panardinęs šaukštelį toliau suko ratus. Aš buvau priblokšta – juk tai mano įprotis. Jis toks erzinantis, keista, kad kiti dar gerdavo su manimi kavą. Iš tiesų tai kavos su manimi niekas nėra gėręs daugiau negu vieną kartą.

– Taip, girdėjau, – atsakiau. – Spėju, kad kalbėjai apie mane.

Grego veidas atspindėjo nuostabą, tada skausmą, paskui jis puse lūpų šyptelėjo.

– Manau, šito nusipelnau. Taip, kalbėjau apie tave.

– Ar dažnai taip netenki savitvardos?

– Ne. Bet kadangi praradau draugus, o tu mane palikai, sunku tvardytis.

– Su Metu dar nesusitaikei?

– Metas siunta. O tai reiškia, kad su manimi nekalbės, nesimatys, neatsakinės į laiškus. Kaip tu su Džene?

– Ketinu su ja susitikti vėliau, kai baigsis pamokos.

– Nieko prieš, jei nuseksiu iš paskos? Daug metų nemačiau, kaip riejasi katės.

Aš kilstelėjau antakį.

– Riejasi katės? Tu seksiste. O kaip vadinasi dviejų vyrų rietenos?

– Kova, žinoma.

– Ne šuniškomis rietenomis?

– Hm, jei visi vyrai – šunys, tu gali būti teisi.

– O ar nesakiau, kad aš visuomet teisi?

Jam šyptelėjus į apšepusį veidą grįžo spalva, juodi ratilai po akimis papilkėjo, nes papilkėjo jis.

– Šiaip ar taip, nesuprantu, kodėl Metas tave keikia, – pasakiau. – Juk trejus metus maustė žmoną, o kai išvažiuodavo „verslo reikalais“ – ir Dženę. Iš mūsų visų jis blogiausias. Tu tik saugojai jo paslaptis.

Ir dulkinai jo merginą.

Gregas į mane pažiūrėjo tokiu kietu, akmeniniu žvilgsniu, kokiu žiūrėdavo Marta. Aš ir nežinojau, kad taip sugeba.

– Apie ką norėjai pakalbėti? – rūsčiai paklausė.

– O kaip manai? – murmtelėjau.

Buvo sunku. Sunkiau, nei tikėjausi. Dalis manęs buvo tokia įpykusi, jautėsi tokia kvaila, apgauta ir antrarūšė, kad norėjosi šliūkštelėti arbatą jam į veidą. Kita dalis, ta, kurią išnarstė Erikas, buvo nusiteikusi padaryti bet ką, kad tik liktų su juo. Nesvarbu ką.

Kaip tik taip aš jausdavausi, kai jis išeidavo supykęs. Kai kas nors ant manęs supykdavo. Bijodavau vėl būti ta maže, kuri užtinka motiną besirenkančią daiktus, visam laikui sprunkančią. Bijodavau būti maže, kuri vieną dieną parėjusi iš mokyklos pamato, kad nebėra tėčio. Dingo. Kambarys, kuris paskui pavirto Eriko miegamuoju, buvo tėčio darbo kambarys – nuėjusi jį radau tuščią. Iš tėvų miegamojo buvo prapuolę jo daiktai, namo jis nebegrįžo. Niekuomet. Niekuomet nepaaiškino ir kodėl išėjo. Tiesiog susirinko daiktus ir nebegrįžo. Mama pasakė, kad jis gyvens kažkur kitur ir kad aš kada nors galėsiu jį aplankyti. Nenoriu, kad ir Gregas taip dingtų. Arba kad išvis dingtų. Bet...

– Gražiai atrodai. – Jo balsas vėl sušvelnėjo. Gal pamatė, kad esu išsigandusi. – Iš tiesų.

– Buvau aplankyti brolio. Jis vertė mane ilgai vaikščioti, gerti medicininį viskį ir sveikai maitintis.

– Manau, dabar jis manęs neapkenčia, – tarė Gregas, liūdnai šypsodamas.

Žinoma, ne. Bet nė neketinu tau šito sakyti. Giliai įkvėpiau, pabandžiau iš oro pasisemti tvirtybės. Tvirtybės padaryti štai ką.

– Kodėl su Džene? – paklausiau.

Jis perbraukė ranka per ilgus plaukus, vėpsodamas į kavą.

– Prisimeni, kaip sakiau, kad tuo metu, kai man parūpai, aš pergulėjau su moterimi, kuri metų metus pati ant manęs lipo?

– Kalbi apie dulkinimąsi iš pasigailėjimo? – apstulbau. – Tai buvo Dženė?

Gregas palinkčiojo.

– Iš pasigailėjimo dulkinau Dženę.

– Šitai norėjai man pasakyti tą naktį, kai sukūlei puodelį?

Gregas linktelėjo, tebežaisdamas su kapučinu.