Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir sesuo

— Neimsiu, — nušvintu šypsena. — Beje, man patinka tas paltas!

— Jūs labai maloni, — jis meiliai linkteli. — Jūs aktorė? Modelis?

— Eee... ne. Nei viena, nei kita.

— Nesvarbu, — jis mosteli cigaru.

— Sinjorina, kaip mokėsite? — pertraukia mus Silvija.

— Oi! Eee... štai.

Tiesdama Visa kortelę juntu, kaip širdį užlieja gerumo šiluma. Pirkti dovanas kitiems kur kas maloniau nei pirkti jas sau! Dabar išnaudosiu visą kortelės limitą, vadinasi, šiandieną apsipirkinėti nebegalėsiu.

O ką darysiu toliau? Galbūt reikėtų pasisemti kultūros. Galėčiau nueiti ir apžiūrėti keletą paveikslų, apie kuriuos man pasakojo durininkas.

Iš parduotuvėlės galo atsklinda kažkuo susidomėjusių žmonių šurmulys, ir aš atsigręžiu norėdama pažiūrėti, kas ten dedasi. Veidrodinės sandėlio durys praviros, pro jas išeina juodu kostiumėliu vilkinti moteris, apsupta nenustygstančių klegančių pardavėjų. Ką, po šimts, ji nešasi? Kodėl visi taip...

Tada aš staiga pamatau, ką ji nešasi. Mano širdis nustoja plakusi. Oda pašiurpsta.

Negali būti.

Bet taip yra. Ji nešasi krepšelį su angeliuku.

Trečias skyrius

Tai krepšelis su angeliuku. Pats tikriausias. Maniau, kad jie visur išparduoti. Maniau, kad jų absoliučiai niekur neįmanoma gauti.

Moteris ceremoningai padeda krepšelį ant zomšu trauktos pakylėlės ir pasitraukia atgal, kad galėtų juo pasigrožėti. Visa parduotuvė nutyla. Tarsi būtų apsilankęs koks nors karališkosios šeimos narys. Arba kino žvaigždė.

Negaliu kvėpuoti. Esu apstulbusi.

Pribloškiantis dalykas. Absoliučiai pribloškiantis. Veršiuko oda atrodo švelni kaip sviestas. Ranka tapytas angelas subtilių akvamarino atspalvių. Po angelu deimančiukais užrašyta „Dantė“.

Atsikrenkščiu mėgindama susivaldyti, bet man dreba kojos ir prakaituoja delnai. Įspūdis stipresnis nei tada, kai Bengalijoje pamatėme baltuosius tigrus. Žodžiu, kalBekime be užuolankų — krepšeliai su angeliukais tikriausiai retesnis dalykas nei baltieji tigrai.

Ir štai vienas iš jų čia, tiesiai man po nosimi.

Aš paprasčiausiai galėčiau jį nusipirkti, šmėsteli mintis. Galėčiau jį nusipirkti!

— Panele? Sinjorina? Ar jūs mane girdite? — Mano mintis perveria balsas, ir aš suvokiu, jog prie kasos stovinti Silvija mėgina atkreipti mano dėmesį.

— Oi, — atsakau susijaudinusi. — Taip. — Imu rašiklį ir brūkšteliu seną parašą. — Taigi... ar tai tikras krepšelis su angelu?

— Taip, tikras, — monotoniškai atsako ji, pasipūtusi kaip tvarkdarys, gerai išmanantis, kaip tvarkytis su įsišėlusiomis kompanijomis.

— Kiek... — atsikrenkščiu. — Kiek jis kainuoja?

— Du tūkstančius eurų.

— Gerai, — linkteliu.

Du tūkstančiai eurų. Už krepšelį.

Bet jeigu turėčiau krepšelį su angeliuku, man nereikėtų pirkti jokių naujų drabužių. Tikrai. Kam reikia naujo sijono, jeigu turi madingiausią visame mieste krepšelį?

Man nerūpi, kiek jis kainuoja. Privalau jį įsigyti.

— Norėčiau jį nusipirkti, — skubiai pratariu.

Parduotuvėje visi apstulbę nutyla, paskui visi pardavėjai prapliumpa juoktis.

— Negalite nusipirkti krepšelio, — apgailestaudama sako Silvija. — Turime sudarytą laukiančiųjų sąrašą.

Ooo... Laukiančiųjų sąrašas. Žinoma, turėtų toks būti. Aš tikra idiote.

— Ar norėtumėte įsirašyti į sąrašą? — Ji atiduoda man kreditinę kortelę.

Puiku, nereikia prarasti blaivaus proto. Juk nemėginsiu įsirašyti į laukiančiųjų sąrašą Milane. Na, kai pagalvoji, kaip aš tą krepšelį pasiimčiau? Jie man turėtų jį atsiųsti. Arba aš turėčiau specialiai čia atvykti, arba...

— Taip, — išgirstu savo pačios balsą. — Prašyčiau mane įrašyti.

Išklodama informaciją apie save juntu, kaip daužosi mano širdis.

Aš pateksiu į sąrašą. Aš pateksiu į krepšelių su angeliukais sąrašą!

— Štai, — grąžinu lapelį.

— Puiku. — Silvija kiša lapelį į stalčių. — Kai krepšelį bus galima įsigyti, jums paskambinsime.

— O... kada būtų galima tikėtis? — paklausiu stengdamasi nepasirodyti labai nekantri.

— Negaliu pasakyti, — gūžteli pečiais ji.

— Kiek sąraše yra žmonių, susirašiusių prieš mane?

— Negaliu pasakyti.

— Suprantu.

Pajuntu menkutį įtūžio geluonėlį. Žodžiu, jis štai čia. Prieš mane guli krepšelis, vos už kelių pėdų... bet aš negaliu jo įsigyti.

Nesvarbu. Aš esu sąraše. Daugiau nieko negaliu padaryti.

Pasiimu krepšiuką su Luko diržu ir lėtai nueinu sustodama prie krepšelio su angeliuku. Dievuli, tiesiog stoja širdis. Tai pats šauniausias, pats gražiausias krepšelis pasaulyje. Žvelgdama į jį pajuntu lengvą pagiežos prieskonį. Bet juk ne aš kalta, kad iki šiol neįsirašiau į tą sąrašą. Juk keliavau aplink pasaulį! Tai ką man reikėjo daryti? Nejau atšaukti medaus mėnesį?

Gana. Nurimk. Niekas nebesvarbu, nes aš turėsiu tokį krepšelį. Turėsiu. Kai tik...

Staiga — akinantis nušvitimas.

— Aš ką tik pagalvojau, — pratariu skubėdama atgal prie kasos, — ar jūs žinote, kad visi, įsirašę į tą sąrašą, tikrai nori krepšelio su angelu?

— Bet juk jie įsirašė, — sako Silvija, žvelgdama į mane taip, tarsi būčiau paskutinė kvaiša.

— Taip, bet gali būti, kad jie visi persigalvojo, — paaiškinu iš susijaudinimo springdama žodžiais. — O gal jau ir nusipirko po tokį! Vadinasi, tada būtų mano eilė! Nejau nesuprantate? Galėčiau įsigyti šį krepšelį!

Ir kaip ji gali taip ramiai laikytis? Nejau nesupranta, kaip visa tai svarbu?

— Mes susisieksime su visais klientais iš eilės, — atsako Silvija. — Jeigu paaiškės, kad krepšelis atitenka jums, paskambinsime.

— Jeigu norite, aš pati galiu visiems paskambinti, — pratariu norėdama pasirodyti paslaugi. — Jeigu tik pateiktumėte jų telefonų numerius.

Minutėlę Silvija žvelgia į mane tylėdama.

— Ne, ačiū. Mes jus susirasime.

— Gerai, — atsakau nuleisdama sparnus. — Tada dėkoju.

Daugiau jau nieko negaliu padaryti. Tiesiog liausiuosi apie visa tai galvojusi ir mėgausiuosi Milanu. Tikrai. Metu paskutinį ilgesingą žvilgsnį į krepšelį su angelu ir išeinu iš parduotuvės į saulėtą gatvę.

Įdomu, ar ji dar nepradėjo skambinti žmonėms iš sąrašo.

Ne. Liaukis. Eik sau. Nepasiduosiu štai tokiam apsėdimui. Aš net nesirengiu apie tai galvoti. Ketinu susitelkti į... kultūrą. Taip. Tasai didelis paveikslas ar kas ten būtų...

Staiga sustoju gatvėje lyg stabo ištikta. Aš jai užrašiau Luko buto Londone numerį. Bet ar tik jis neseniai nekalbėjo, kad ketina įsivesti naują telefono liniją? O kas, jeigu aš jai palikau neteisingą telefono numerį?

Greitai apsigręžiu ir vėl įsiveržiu į parduotuvę.

— Sveiki, — be kvapo pratariu. — Aš tik pamaniau, jog man vertėtų jums užrašyti dar keletą detalių, jeigu kartais negalėtumėte man prisiskambinti.

Pasirausiu krepšyje ir ištraukiu vieną iš Luko kortelių.

— Tai mano vyro kontora.

— Labai gerai, — kiek nuvargusiu balsu sako Silvija.

— Tik... pamaniau, jeigu jūs su juo kalbėsite, neminėkite šio konkretaus krepšelio, — aš šiek tiek nuleidžiu balsą. — Sakykite: „Angelas nusileido“.

— Angelas nusileido, — kaip aidas pakartoja Silvija viską užsirašydama, tarsi būtų koduotų telefono pokalbių specialistė.

Dabar aš išties manau, jog taip ir yra.

— Jums reikėtų kviesti Luką Brendoną, — paaiškinu duodama jai kortelę. — „Brendono komunikacijos“. Jis mano vyras.