Sophie Kinsella: Parduotuvių maniakė ir sesuo

— Lukai, nereikia, — nesusilaikau. — Tu negali.

— Kas yra? — Lukas atsigręžia ir atidžiau pažvelgia į mane. — Beki, ar tau viskas gerai?

Ne, man nėra gerai. Bet aš nežinau kodėl.

— Tu negali nusikirpti plaukų, — desperatiškai sakau. — Tada viskas bus baigta!

— Mieloji... jau dabar baigta.

Lukas prieina ir sėdasi greta manęs. Jis ima mane už rankų ir žvelgia į akis.

— Juk pati žinai, tiesa? Viskas baigta. Mes vykstame namo. Grįžtame į tikrą gyvenimą.

— Žinau, — atsakau patylėjusi. — Tik... man tikrai patinka ilgi tavo plaukai.

— Negaliu toks eiti į dalykinį susitikimą. — Lukas papurto galvą taip, kad tarkšteli plaukuose įpinti karoliukai. — Tu tai žinai taip pat gerai, kaip ir aš.

— Bet tau nereikia jų nusikirpti! — kalbu pagauta staigaus įkvėpimo. — Daugybė italų nešioja ilgus plaukus. Mes tik išpinsime kasytes!

— Beki...

— Aš pati viską padarysiu! Aš jas išpinsiu! Sėskis.

Stumteliu Luką ant lovos ir atsargiai išimu pirmuosius kelis karoliukus, o paskui pradedu švelniai išpinti jo plaukus. Pasilenkusi arčiau pajuntu brangų verslininkišką Armani tualetinį vandenį, kuriuo Lukas visada šlakstosi eidamas į darbą. Niekada jo nenaudojo nuo mūsų vestuvių.

Patogiau įsitaisau ant lovos ir atsargiai imuosi išpinti kasytes kitoje jo galvos pusėje. Mes abu tylime; vienintelis garsas kambaryje — švelnus karoliukų tarškėjimas. Ištraukusi paskutinį, pajuntu galugerklyje įstrigusį kamuolį. Kažkoks absurdas.

Juk negali amžinai gyventi medaus mėnesį, tiesa? O manęs laukia susitikimas su mama ir tėte, su Sjuzi, be to, aš grįžtu į tikrą gyvenimą...

Vis dėlto... Pastaruosius dešimt mėnesių praleidau su Luku. Nesame atskirai praleidę daugiau nei kelias valandas. O dabar visa tai baigiasi.

Kad ir kaip būtų, viskas susiklostys gerai. Aš būsiu užimta susiradusi naują darbą... ir visi mano bičiuliai...

— Atlikta!

Paimu truputį putų, užtepu Lukui ant plaukų ir atsargiai iššukuoju. Plaukai šiek tiek banguoti, bet viskas gerai. Jis atrodo europietiškai.

— Matai? — galiausiai pratariu. — Atrodai puikiai!

Lukas abejodamas apžiūri savo atvaizdą, ir vieną siaubingą akimirką pamanau, jog jis vis dėlto eis pas kirpėją. Paskui nusišypso.

— Puiku. Nuosprendis atidedamas. Bet anksčiau ar vėliau jis turės būti įvykdytas.

— Žinau, — atsakau vėl pajutusi palengvėjimą. — Bet tik ne šiandien.

Stebiu, kaip Lukas rankiojasi savo popierius ir kraunasi juos į lagaminėlį.

— Na... tai ko konkrečiai tu atvykai į Milaną?

Kai skridome iš Kolombo, Lukas man apie tai pasakojo, bet kaip tik tuo metu mums buvo veltui siūlomas šampanas, todėl nesu tikra, kad viską gerai išgirdau.

— Ieškome naujo kliento. Arkodo grupė.

— Teisingai. Dabar prisimenu.

Luko kompanija vadinasi „Brendono komunikacijos“; tai finansinėms institucijoms — bankams, statybų bendrovėms, investuotojams — atstovaujanti agentūra. Tiesą sakant, taip mes ir susipažinome, kai dirbau finansinių reikalų žurnaliste.

— Norime išplėsti savo sritį. — Lukas uždaro lagaminėlį. — Tai labai didelė korporacija, turinti daugybę įvairiausių interesų. Jai priklauso nekilnojamasis turtas... pramogų centrai... parduotuvių rajonai...

— Parduotuvių rajonai? — pakeliu akis. — Ar tau priklauso nuolaidos?

— Jei gausime sąskaitą, gal priklausys.

Dieve, nuostabu. Galbūt Luko kompanija susidomės mados pramone! Galbūt jis ims atstovauti Dolce&Gabbana, o ne nuobodiems seniems bankams!

— Tai ar jiems priklauso kokie nors parduotuvių rajonai Milane? — viltingai klausiu. — Galėčiau nueit apsižvalgyti. Patyrinėčiau.

— Milane jie tokių neturi. Atvyko čia į konferenciją mažmenos klausimais.

Lukas pastato lagaminėlį ir ilgai į mane žiūri.

— Kas yra? — klausiu.

— Beki... Suprantu, kad čia Milanas. Bet labai prašau, šiandieną nepamesk galvos.

— Nepamesti galvos? — pakartoju truputį įsižeidusi. — Kaip turėčiau tai suprasti?

— Žinau, jog ketini eit apsipirkti...

Iš kur jis tai žino? Atvirai kalbant, Lukas būna įžūlokas. Iš kur jis žino, kad aš neisiu apžiūrėti įžymių skulptūrų ar ko nors panašaus?

— Aš nesirengiu eiti apsipirkti! — išdidžiai atsakau. — Paminėjau parduotuvių rajonus tik tam, kad parodyčiau, jog domiuosi tavo darbu.

— Suprantu, — atsako Lukas, klausiamai į mane žvelgdamas; toks žvilgsnis mane nervina.

— Aš čia atvykau susipažinti su kultūra, — kilsteliu smakrą. — Ir dar todėl, kad Milanas — tai miestas, kurio niekada nesu mačiusi.

— Aha, — linkteli Lukas. — Vadinasi, šiandieną neketinai apsilankyti kokio nors dizainerio drabužių parduotuvėje.

— Lukai, — geranoriškai kalbu, — aš esu profesionali prekių konsultantė. Nejau tu tikrai manai, kad pamesiu galvą dėl kelių dizainerių salonų?

— Atvirai kalbant — taip, — sako Lukas.

Pajuntu atplūstant pasipiktinimo bangą. Nejau mes vienas kitam neprisiekėme? Nejau jis nepažadėjo mane gerbti ir niekada neabejoti mano žodžiu?

— Tu manai, aš čia atvykau tik tam, kad eičiau apsipirkti? Gerai, pasiimk!

Imu krepšį, susirandu piniginę ir metu į jį.

— Beki, nekvailiok...

— Pasiimk! Aš paprasčiausiai pasivaikščiosiu po miestą!

— Tada puiku. — Lukas gūžteli pečiais ir įsikiša kišenėn mano piniginę.

Prakeikimas. Nemaniau, kad jis tikrai ją pasiims.

Beje, tai nesvarbu, nes krepšyje turiu pasislėpusi dar vieną kreditinę kortelę, apie kurią Lukas nežino.

— Puiku, — tarsteliu sunerdama rankas. — Laikykis mano pinigus. Man nerūpi!

— Esu tikras, kad išgyvensi, — sako Lukas. — Visada gali pasinaudoti kreditine kortele, kurią turi pasislėpusi krepšyje.

Ką?

Iš kur jis apie tai žino? Ar jis mane šnipinėjo ?

Šitai neabejotinai galėtų būti dingstis skyryboms.

— Pasiimk! — įsiutusi sakau siekdama krepšio. — Pasiimk viską! Nuvilk nuo manęs paskutinius marškinius! — Metu jam kreditinę kortelę. — Gal tu ir manai, kad mane pažįsti, Lukai, bet iš tikrųjų nepažįsti. Aš tenoriu susipažinti su kultūra, na, gal dar investuoti į keletą suvenyrų ar vietinių meistrų darbų.

— Vietinių meistrų darbai? — aidu atkartoja Lukas. — Ar sakydama „vietiniai meistrai“ tu turi galvoje Versace batus?

— Ne! — pratariu po trumpos pauzės.

Ir tai tiesa.

Lyg ir tiesa. Daugiau mąsčiau apie Miu Miu. Atrodo, čia tikrai gana pigu!

— Klausyk, Beki, tik per daug viskuo nesižavėk, gerai? — sako Lukas. — Mes ir taip vežamės labai daug bagažo, daugiau nebegalime. — Jis pažvelgia į atidarytus mūsų lagaminus. — O dar ritualinės Pietų Amerikos kaukės ir žiniuonių lazda... oi, nepamirškime apeiginių šokių kardų...

Kiek dar kartų Lukas man suks galvą dėl apeiginių šokių kardų? Ir viskas tik todėl, kad kardai perplėšė nelemtus jo marškinius.

— Milijonus kartų sakiau ir dar pakartosiu: jie yra dovanos, — atkertu. — Negalėjome jų išsiųsti laivu. Privalome juos turėti atvykdami, nes kitaip nebūsime panašūs į tikrus keliautojus!

— Puiku. Aš tik noriu pasakyti, kad nebeturime vietos Pietų Amerikos kaukėms ir šešioms papildomoms batų poroms.

Oi, jam atrodo, kad yra toks sąmojingas.

— Lukai, aš jau ne tokia, supratai? — gana aršiai atsakau. — Aš truputį suaugau. Maniau, jog ir pats šitai pastebėjai.

— Jeigu jau taip sakai...

Lukas ima mano kreditinę kortelę, kruopščiai apžiūri ir duoda man.