Sophie Kinsella: Parduotuvių maniakė ir sesuo

— Žinai, tikrai galėčiau gyventi Šri Lankoje, — atsidususi pratariu. Čia nuostabu. Oras... peizažas... visi žmonės tokie draugiški...

— Tą patį sakei ir Indijoje, — pareiškia Lukas. — Ir Australijoje, — priduria, vos man prasižiojus. — Ir Amsterdame.

Dieve, Amsterdamas. Aš jau visai užmiršau, kad mes ten vykome. Amsterdamas buvo po Paryžiaus. O gal prieš?

O taip. Būtent ten valgiau keisčiausius pyragus ir vos neįkritau į kanalą.

Dar kartą gurkšteliu sulčių ir mintimis perbėgu visus dešimt pastarųjų mėnesių. Mes aplankėme tiek daug šalių, jog iškart net sunku viską prisiminti. Visa tai tarsi plykstelėję filmo kadrai, šen ten švystelėję ryškūs vaizdai. Nardymas su tomis mėlynosiomis žuvelėmis Didžiosios Užtvaros rife... Egipto piramidės... dramblių safaris Tanzanijoje... šilkų pirkimas Honkonge... aukso paieškos Maroke... Jutoje atrastas nuostabusis Ralfo Loreno iškrovos metodas...

Dieve, mes išties šį tą pamatėme ir patyrėme. Aš laiminga atsidustu ir vėl gurkšteliu sulčių.

— Pamiršau tau pasakyti, — Lukas ištraukia krūvą vokų, — jog iš Anglijos tau atėjo paštas.

Susijaudinusi atsisėdu patogiau ir imu vartyti vokus.

— “Vogue!“ — rikteliu pamačiusi specialų užsakyto leidinio egzempliorių blizgančiu lanksčiu viršeliu. — Ooo, tik pažiūrėk! Ant pirmojo viršelio parodytas krepšelis su angeliuku!

Laukiu jo reakcijos, bet Lukas atrodo visai abejingas. Pajuntu lengvą susierzinimo virpulį. Ir kaipgi jis gali atrodyti abejingas? Praėjusį mėnesį aš jam skaičiau visą pastraipą apie krepšelius su angeliukais, parodžiau nuotraukas ir visa kita.

Suprantu, jog dabar gyvename medaus mėnesį. Bet tiesiog kartais man norisi, kad Lukas būtų mergina.

— Žinai! — pratariu. — Krepšeliai su angeliukais! Tai patys nuostabiausi krepšeliai, nes... nes...

Oi, nė nesivarginsiu aiškindama. Aš tik geidulingai žvelgiu į krepšelio nuotrauką. Jis pasiūtas iš kreminės minkštos veršiuko odos, priekyje rankomis išpieštas sparnuotas angeliukas, o apačioje deimantukais užrašytas vardas „Gabrielius“. Tokių angeliukų yra šeši ir jie visi skirtingi; dėl jų mušėsi visos garsenybės. Harrods jų jau nebėra. „Šventas reiškinys“ — skelbia eilutė prie nuotraukos.

Aš taip įsigilinusi, jog vos išgirstu dar vieną voką man ištiesusio Luko balsą.

— ...uzi, — tarsi ištaria jis.

— Atsiprašau? — apspangusi žvelgiu į jį.

— Sakau, čia tau dar vienas laiškas, — kantriai kalba jis. — Iš Sjuzi.

— Iš Sjuzi?

Metu „Vogue“ ir čiumpu jam iš rankų laišką. Sjuzi yra geriausia draugė visame pasaulyje. Aš taip jos pasiilgau.

Vokas storas, gelsvai baltas, kitoje pusėje priklijuota „skiauterėlė“ su lotynišku moto. Nuolat pamirštu, kokia Sjuzi iš tikrųjų šauni. Kalėdų proga ji mums atsiuntė atviruką su savo vyro Tarkvino pilies Škotijoje atvaizdu; atviruko viduje buvo išspausdinta „Iš Klyt-Stiuarto dvaro“. (Tik vos galėjom įskaityti, nes vienerių metų Ernis viską buvo ištepliojęs raudonais ir mėlynais dažais.)

Praplėsiu voką, ir iš jo iškrenta standi kortelė.

— Tai kvietimas! — šūkteliu. — Į dvynių krikštynas.

Žvelgiu į oficialų įmantrų raštą jausdama lengvą širdperšą. Vilfridas ir Klementina Klyt-Stiuartai. Sjuzi susilaukė dar dviejų kūdikių, o aš jų nė nemačiau. Dabar jiems jau kokie keturi mėnesiai. Įdomu, kaip jie atrodo. Įdomu, kaip sekasi Sjuzi. Tiek daug kas be mūsų įvyko.

Apverčiu atviruką, kur Sjuzi buvo pakeverzojusi keletą žodelių.

„Žinau, jog negalėsi atvažiuoti, bet pamaniau, kad vis dėlto tau patiktų... tikiuosi, tu vis dar nuostabiai leidi laiką! Su begaline meile — Sjuzi. P. S. Erniui labai patinka kiniškas komplektas, labai tau ačiū!!“

— Krikštynos po dviejų savaičių, — sakau rodydama Lukui atviruką. — Tikra gėda — negalėsime ten nuvykti.

— Ne, — sutinka Lukas. — Negalėsime.

Trumpa tyla. Paskui jis pažvelgia man į akis.

— Na... tu dar nepasirengusi grįžti atgal, tiesa? — atsargiai klausia.

— Ne, — iškart atsakau. — Žinoma, ne!

Mes keliaujame dar tik dešimt mėnesių, o ketinome keliauti mažiausiai metus. Be to, dabar esame įkvėpti keliautojų dvasios. Mes tapome tikrais klajokliais, kurie niekada neapkerpėja. Galbūt jau niekada neįstengsime grįžti į normalų gyvenimą, kaip kad jūreiviai nebegali gyventi tik sausumoje.

Įkišu kvietimą atgal į voką ir gurkšteliu gėrimo. Įdomu, kaip laikosi mama ir tėtis. Pastaruoju metu ir iš jų mažai tegaunu žinių. Įdomu, kaip tėtei sekėsi golfo turnyre.

Ir mažasis Ernis dabar tikriausiai jau vaikšto. Esu jo krikštamotė, bet man taip ir neteko matyti jo vaikštančio.

Tiek to. Nieko nepadarysi. Aš juk galiu džiaugtis mėgaudamasi nuostabiu pasauliu.

— Mums reikia nuspręsti, kur keliausime toliau, — sako Lukas atsilošdamas ir pasiremdamas alkūnėmis, — kai baigsime jogos kursus. Kalbėjomės apie Malaiziją.

— O gal vėl grįžkime į Indoneziją? Į šiaurinę dalį?

— Mmm, — pratariu neįsipareigodama. — Oi, žiūrėk, beždžionė.

Net negaliu patikėti, kad taip atbukau nuo beždžionių. Kai pirmą kartą Kenijoje pamačiau tuos babunus, taip susižavėjau, kad išfotografavau šešias fotojuosteles. O dabar teliko „Oi, žiūrėk, beždžionė“.

— Arba į Nepalą... arba atgal į Tailandą...

— Arba galėtume grįžti, — tarsi iš niekur pasigirsta mano pačios balsas.

Tyla.

Kaip keista. Neketinau to pasakyti. Na, akivaizdu, kad mes dar nesirengiame grįžti. Juk dar nė metai nepraėjo!

Lukas tiesiai atsisėda ir žvelgia į mane.

— Visai grįžti?

— Ne! — atsakau trumpai nusijuokusi. — Aš tik juokauju! — pratariu dvejodama. — Nors...

Mes vėl tylime.

— Galbūt mums nė nereikia keliauti ištisus metus, — mėginu svarstyti, — jeigu nenorime.

Lukas perbraukia ranka per plaukus; barkšteli į kasytes įpinti karoliukai.

— Ar mes pasirengę grįžti?

— Nežinau. — Pajuntu perbėgantį jaudulio šiurpuliuką. — Ar pasirengę?

Aš vos galiu patikėti, kad mes kalbamės apie grįžimą namo. Na, tik pažvelkite į mus! Mano plaukai išsausėję ir nubalę, kojos išpaišytos chna; ištisus mėnesius neavėjau padorių batų.

Galvoje nušvinta vaizdinys: vaikštau Londono gatvėmis apsivilkusi paltuką ir apsiavusi batais. Blizgantys aukštakulniai L. K. Bennett aulinukai. Ir prie jų deranti rankinė.

Staiga mane užplūsta tokia galinga ilgesio banga, jog beveik norisi verkti.

— Manyčiau, jog pasaulio man jau gana, — pažvelgiu į Luką. — Esu pasirengusi tikram gyvenimui.

— Ir aš. — Lukas paima mano ranką ir suneria savo pirštus su manaisiais. — Tiesą sakant, aš jau kuris laikas pasirengęs.

— Niekada man nesakei! — spoksau į jį.

— Nenorėjau sugadinti šventės, bet aš tikrai pasirengęs.

— Tu ir toliau būtum keliavęs... tik dėl manęs? — sujaudinta klausiu.

— Na, tiesą sakant, tai nėra vargas, — ironiškai dirsteli į mane Lukas. — Vargu ar galima sakyti, kad apsieiname be patogumų, ar ne?

Juntu, kaip mano skruostai lengvai parausta. Kai leidomės į šią kelionę, pasakiau Lukui, jog esu nusiteikusi tapti tikra keliautoja, kaip „Paplūdimyje“, jog mes miegosime tik mažose trobelėse.

Bet taip kalbėjau tik iki tol, kol nepernakvojau mažoje trobelėje.

— Vadinasi, kai kalbame apie „grįžimą“... — kiek patyli Lukas, — turime galvoje Londoną?

Jis klausiamai žvelgia į mane.