Sophie Kinsella: Parduotuvių maniakė ir sesuo

O Dieve. Galiausiai išmušė apsisprendimo valanda.

Dešimt mėnesių kalbėjome apie tai, kur turėtume gyventi po medaus mėnesio. Iki vestuvių mudu su Luku gyvenome Niujorke. Ir man ten patiko. Bet kartu man tarsi ir trūko namų. O dabar Luko verslas Jungtinėje Karalystėje plečiasi tolyn į Europą, todėl ir nerimaujame. Taigi jis norėtų grįžti į Londoną, nors laikinai.

Viskas šaunu, tik kad aš ten neturėsiu darbo. Anksčiau dirbau asmenine prekių konsultante Barneys parduotuvėje Niujorke. Dievinau savo darbą.

Na, bala nematė. Ketinu susirasti naują darbą. Dar geresnį!

— Taip, Londoną, — ryžtingai atsakau ir pakeliu akis. — Na... tai ar grįšime krikštynoms?

— Jeigu nori, — nusišypso Lukas, o aš staiga pajuntu plūstelint džiugesį. Mes važiuojame į krikštynas! Aš vėl pamatysiu Sjuzi! Taip pat savo mamą ir tėtį! Beveik po metų! Jie taip apsidžiaugs mus pamatę. Mes jiems turėsime tiek daug ką papasakoti!

Staiga išvystu viziją: esu svarbiausias kviestinių vakarienių žvakių šviesoje asmuo, aplink mane susibūrę visi mano draugai; jie godžiai klausosi pasakojimų apie tolimas šalis ir egzotiškus nuotykius. Būsiu visai kaip Markas Polas ar dar kas nors! Paskui aš atidarysiu lagaminą, kad aprodyčiau jiems rečiausius ir brangiausius lobius... visi neteks žado iš pasigėrėjimo...

— Būtų gerai jiems pranešti, — stodamasis sako Lukas.

— Ne, luktelėk, — atsakau čiupdama jam už kelnių. — Man kilo mintis. Nustebinkime juos! Nustebinkime visus!

— Nustebinti visus? — Lukas, atrodo, dvejoja. — Beki, ar esi tikra, kad ši mintis gera?

— Tai nuostabi mintis! Visiems patinka siurprizai!

— Bet...

— Visiems patinka siurprizai, — įtikinamai pakartoju, — tikėk manim.

Per sodus grįžtame atgal į viešbutį; nuo minties apie išvykimą man šiek tiek dilgsi širdį. Čia taip gražu. Visur pilna vienaaukščių vasarnamių ir nuostabių paukščių, o žingsniuodamas palei upelį kalno papėdėje prieisi tikrą krioklį! Einame pro medžių drožėjų centrą; čia galima stebėti dirbančius meistrus. Stabteliu minutėlę, kvėpdama malonų medienos kvapą.

— Ponia Brendon! — Ties įėjimu pasirodo vyriausiasis meistras Vidžajus.

Prakeikimas. Nežinojau, kad jis čia sukiosis.

— Atleisk, Vidžajau, — skubiai pratariu. — Aš truputį skubu. Susitiksime vėliau... eime, Lukai!

— Nieko! — nušvinta šypsena Vidžajus. Jis šluostosi į prijuostę rankas. — Aš tik norėjau jums pasakyti, kad stalas jau padarytas.

Velniai griebtų.

Lukas iš lėto atsigręžia pažiūrėti į mane.

— Stalas? — klausia jis.

— Pietų stalas, — patenkintas kalba Vidžajus. — Ir dešimt kėdžių. Aš jums parodysiu! Mes eksponuojame savo darbus.

Jis spragteli pirštais, šūkteli keletą nurodymų, ir staiga mane apima siaubas išvydus, kaip išžygiuoja aštuoni vyrai, ant pečių nešantys didžiulį drožinėtą tiko stalą.

Oho. Jis šiek tiek didesnis nei prisimenu.

Lukas atrodo išties priblokštas.

— Atneškite kėdes! — bosu dudena Vidžajus. — Viską gražiai sustatykite!

— Ar jis ne puikus? — ypač linksmai pratariu.

— Tu užsakei pietų stalą ir dešimt kėdžių... nieko man nepasakiusi? — Luko akys suapvalėja, kai viena po kitos ima rodytis kėdės.

Puiku. Šiuo atveju neturiu iš ko rinktis.

— Tai... manoji vestuvių dovana tau! — sakau staiga pagauta įkvėpimo. — Tai staigmena! Su vestuvėmis, brangusis! — pakšteliu jam į skruostą ir viltingai šypsausi žvelgdama į jį.

— Beki, tu man jau įteikei dovaną ta proga, — sako Lukas sunerdamas rankas. — Be to, mūsų vestuvės įvyko labai seniai.

— Aš tiesiog... laukiau! — nuleidžiu balsą, kad neišgirstų Vidžajus. — Atvirai sakant, visa tai nėra labai brangu...

— Beki, kalbu ne apie pinigus. Kalbu apie vietą! Tokiems daiktams prireiks didžiausios erdvės!

— Jie nėra tokie jau dideli. Be to, — skubiai priduriu, kol jis dar nespėjo atsakyti, — mums reikia gero stalo! Kiekvienai santuokai reikia gero stalo, — kalbu plačiai išskėsdama rankas. — Galiausiai kas gi yra tos vedybos, jeigu ne pokalbis už stalo baigiantis dienai, aptariant visas bendras problemas? Kas gi tos vedybos, jeigu ne pasisėdėjimas už tvirto medinio stalo ir... ir mėgavimasis sočiu troškiniu dideliame dubenyje?

— Sočiu troškiniu? — aidu atkartoja Lukas. — O kas tą troškinį gamins?

— Mes galime jo nusipirkti Waitrose, — paaiškinu.

Apeinu stalą ir rimtai jį apžiūriu.

— Lukai, tik pagalvok. Daugiau niekada nebebūsime Šri Lankoje ir nesigrožėsime autentiškais medžio drožiniais. Tai unikali proga. O aš dar pasirūpinau ir atitinkamu įrašu!

Duriu pirštu į medinį apvadą, juosiantį visą stalo kraštą. Gražiai išdrožinėti tarp gėlių puikuojasi žodžiai: „Lukas ir Rebeka, Šri Lanka, 2003“.

Lukas perbraukia ranka per stalą. Jis pakilnoja vieną iš kėdžių. Matau, kaip po truputėlį atlyžta. Staiga jis pakelia akis suraukęs antakius.

— Beki, ar tu dar ką nors pirkai, apie tai man nepasakiusi?

Pajuntu vidinį virpuliuką, kurį mėginu nuslėpti apsimesdama tyrinėjanti vieną iš išdrožtų gėlių.

— Aišku, kad ne, — galiausiai pratariu. — Nebent... žinai, gal tik išskyrus kokį menką suvenyrą.

— Būtent?

— Dabar neprisimenu! — šūkteliu. — Dėl Dievo, juk praėjo dešimt mėnesių! — Vėl atsigręžiu į stalą. — Liaukis, Lukai, jis tau turi patikti. Galėsime rengti fantastiškus pietus... be to, jis bus kaip palikimas! Galėsime jį padovanoti savo vaikams...

Nutylu pasijutusi kiek nejaukiai. Minutę aš tiesiog negaliu pakelti į Luką akių.

Prieš kelis mėnesius mes labai rimtai ir ilgai kalbėjomės, kol nutarėme, jog mums reikėtų pamėginti lauktis kūdikio. Bet iki šiol... nieko nenutiko.

Na, nesakau, kad jau reikėtų nerimauti. Nutiks. Aišku, kad nutiks.

— Gerai, — jau švelnesniu balsu taria Lukas. — Tu mane įkalbėjai.

Jis patapšnoja per stalą, o paskui dirsteli į laikrodį.

— Man reikia nusiųsti elektroninę žinutę į kontorą. Turiu pasakyti, jog pakeitėme planus.

Jis dėbteli į mane ironišku žvilgsniu.

— Tikiuosi, tu nemanei, kad aš atlaposiu valgomojo duris ir sušuksiu: „Staigmena, aš sugrįžau!“

— Aišku, kad ne, — atsakau sulaikiusi kvapą.

Būtent taip aš viską ir įsivaizdavau. Tik įsivaizdavau dar ir save su šampano buteliu, na, gal ir su šventinėmis pliauškynėmis.

— Nesu tokia kvaila, — išsikvėpusi pratariu.

— Gerai, — šypteli man Lukas. — Kodėl gi tau neužsakius gėrimų? Tuoj pat ateisiu.

Atsisėdusi už stalo ūksmingoje terasoje jaučiuosi šiek tiek išsiblaškiusi. Mėginu prisiminti visus daiktelius, kuriuos nusipirkau ir išsiunčiau laivu namo nežinant Lukui.

Na, nepasakyčiau, kad dėl to nerimauju. Juk negali to visko būti tiek daug. Tiesa?

O Dieve. Užsimerkiu ir mėginu prisiminti.

Malavyje pirkau medines žirafas. Tas, kurios, Luko manymu, buvo labai jau didelės. Bet taip sakyti absurdiška. Jos nuostabios! Kiekvienam jos patiktų!

Taip pat Balyje pirkau nuostabiausių batikos darbų. Aš ketinau jam apie tai pasakyti... bet paskui pamaniau, kad tų darbų galiu niekada ir negauti.

Dar dvidešimt kiniško šilko chalatų.

Na taip, sutinku, dvidešimt atrodo kiek per daug. Bet juos pirkti taip apsimokėjo! Atrodo, Lukas nesuprato mano užmojų: jeigu mes nusipirksime dvidešimt chalatų dabar, jų mums užteks visą gyvenimą; tai puiki investicija. Kaip finansininkas, jis galėtų būti nuovokesnis.