Sophie Kinsella: Parduotuvių maniakė ir sesuo

— Vis tiek čia telikę pora šimtų svarų.

Ką?

— Iš kur žinai? — įsiutusi klausiu. — Tai mano asmeninė kreditinė kortelė!

— Tada nepalikinėk po čiužiniais kvitų. Šri Lankoje kambarinė rado lapelį klodama lovą ir atidavė man.

Jis mane pabučiuoja ir ima lagaminėlį.

— Smagiai pasivaikščiok po miestą!

Užsidarius durims, jaučiuosi mažumėlę suirzusi. Nieko tasai Lukas nežino. Nežino, kad šiandieną ketinau nupirkti jam dovaną. Prieš keletą metų, kai pirmą kartą pamačiau Luką, jis buvo užsijuosęs diržą, kurį labai mėgo; diržas buvo iš puikios itališkos odos. Bet vieną dieną tą diržą jis paliko vonioje ir ant jo užtiško karšto depiliavimo vaško.

Tai nebuvo vien mano kaltė. Aš jam taip ir pasakiau; kai esi apimtas agonijos, negalvoji: „Koks tinkamiausias įrankis svilinančiam vaškui nugrandyti nuo blauzdų?“ Griebi tai, kas pasitaiko po ranka.

Taigi. Šiandieną ketinau jam nupirkti ano diržo pakaitalą. Mažytė medaus mėnesio pabaigos dovanėlė. Bet jis tikriausiai tokios nenusipelnė, nes mane šnipinėja ir skaito asmeninės kreditinės kortelės kvitus. Koks akiplėšiškumas. Ar aš skaitau jam skirtus privačius laiškus?

Na, tiesą sakant, skaitau. Kai kurie tikrai įdomūs! Bet esmė yra ta...

Oi, Dievuli... Sustingstu užklupta siaubingos minties. Ar visa tai reiškia, kad Lukas sužinojo, kiek išleidau Honkonge tą dieną, kai jis išėjo pasidairyti po biržą?

Mėšlas.

Bet jis nieko apie tai nesakė. Puiku, galbūt Lukas vis dėlto nusipelnė dovanos?

Gurkšteliu kapucino. Kad ir kaip ten būtų, juokiuosi aš, o ne Lukas. Jis mano esąs labai protingas, bet nežino, jog turiu parengusi genialų slaptą planą.

Po pusvalandžio nusileidžiu prie registratoriaus stalelio apsimovusi aptemptas juodas kelnes (tai ne „kapri“, bet vis tiek panašios), apsivilkusi marškinėlius su petnešėlėmis ir ant kaklo užsirišusi šalikėlį. Atrodau europietiškai. Einu tiesiai valiutos keityklos link ir nusišypsau už stalelio sėdinčiai moteriai.

— Ciao! — linksmai pratariu. — II...

Nutylu.

Man šiek tiek pikta. Maniau, jog pradėjus gana tvirtai, gestikuliuojant, italų kalba pati pasipils man iš burnos.

— Norėčiau iškeisti truputį pinigų į eurus, jeigu galima, — tariu jau angliškai.

— Žinoma, — nusišypso ji. — Kokia valiuta?

— Valiutos, — atsakau kišdama ranką į krepšelį ir triumfuodama ištraukiu pluoštą suglamžytų banknotų. — Rupijos, dirhamai, ringitai...

Paskleidžiu banknotus ant stalelio ir ieškau dar.

— Kenijos doleriai... — žvelgiu į keistą raudoną banknotą, kurio neatpažįstu, — štai dar kažkoks...

Tiesiog neįtikėtina, kiek su savimi nešiojuosi pinigų nė nepastebėdama! Turėjau nemažai rupijų paplūdimio krepšyje ir visą pluoštą Etiopijos birų knygoje minkštais viršeliais. Be to, mano krepšio dugne mėtėsi daugybė keisčiausių banknotų ir monetų.

Bet iš esmės tai „laisvi“ pinigai! Tai pinigai, kuriuos jau išleidome.

Susijaudinusi žiūriu, kaip moteris rūšiuoja banknotus dėliodama į krūveles.

— Čia yra septyniolika skirtingų valiutų, — galiausiai sako ji truputį sutrikusi.

— Mes aplankėme daugybę šalių, — paaiškinu. — Na, tai kokia viso to vertė?

Jaudinuosi laukdama, kol moteris baigs kaukšėti nedidelio kompiuterio klavišais. Gal kai kurių valiutų kursai pasikeitė mano naudai. Gal visa tai verta didelių pinigų!

Imu jaustis truputį kalta. Vis dėlto tai ir Luko pinigai. Staiga nutariu: jeigu čia bus daugiau nei šimtas eurų, pusę sumos jam grąžinsiu. Taip bus teisingiausia. Ir man liks penkiasdešimt! Neblogai, kai dėl to nepajudini nė piršto!

— Atskaičiavus mokesčius... — pakelia akis moteris, — septyni keturiasdešimt penki.

— Septyni šimtai keturiasdešimt penki eurai? — apstulbusi ir nudžiugusi žvelgiu į ją. Nė nenutuokiau, kad nešiojuosi tiek pinigų! Na, tik pamanykit! Vadinasi, visi tie, kurie sako „Žiūrėk pensų, o svarai patys susitvarkys“, yra teisūs! Ir kas galėjo pagalvoti?

Galėsiu nupirkti dovaną Lukui ir porą Miu Miu batų, ir...

— Ne septyni šimtai keturiasdešimt penki, — rodo man savo keverzonę moteris, — o septyni eurai ir keturiasdešimt penki centai.

— Ką? — Nuo mano veido dingsta laiminga šypsenėlė. Negali būti.

— Septyni eurai ir keturiasdešimt penki centai, — kantriai pakartoja moteris. — Kaip pageidautumėte juos išmokėti?

Septyni apgailėtini eurai? Eidama iš viešbučio tebesijaučiu labai užgauta. Kaip gali tiek daug tikrų pinigų būti verti tik septynių eurų? Nesąmonė. Aš paaiškinau tai moteriai, kad už tiek rupijų Indijoje galima nusipirkti gyvą velnią visa ko. Gal net galėtum nusipirkti automobilį... o gal ir visus rūmus. Bet ji nė nekrustelėjo. Tiesą sakant, ji dar tarstelėjo, jog ir taip buvo labai dosni.

Hm. Vis dėlto, manyčiau, septyni eurai geriau negu nieko. Galbūt Miu Miu bus pritaikyta 99,9 procentų nuolaida arba dar kas nors.

Pradedu žingsniuoti gatve atidžiai studijuodama planą, kurį man davė viešbučio durininkas. Jis buvo toks paslaugus! Aš jam paaiškinau, jog norėčiau apžiūrėti Milano kultūrines įžymybes, ir jis ėmė kalbėti apie kažkokius paveikslus ir Leonardą da Vinči. Tada aš mandagiai paaiškinau, jog labiau domiuosi šiuolaikine Italijos kultūra, ir jis ėmė pasakoti apie kažkokį menininką, kuriantį trumpus filmukus apie mirtį.

Taigi man teko dar kartą paaiškinti, jog kalbėdama apie „šiuolaikinę Italijos kultūrą“ aš turiu galvoje savitus kultūrinius „ženklus“ — Prada ir Gucci. Jo akys sužibo, jis mane suprato. Ir pažymėjo man gatvę, esančią kvartale, pavadintame Auksinis keturšonis; šiame kvartale „gausu kultūros“, kuri man, jo nuomone, „neabejotinai patiks“.

Saulėta diena, pučia lengvas vėjelis, saulės spinduliai atsimuša nuo tviskančių langų ir automobilių, aplinkui dūzgia daugybė motorolerių. Dieve, Milanas — jėga. Kiekvienas mano lenkiamas žmogus užsidėjęs dizainerių sukurtus akinius nuo saulės ir nešasi dizainerių sukurtas rankines, net ir vyrai!

Minutėlę svarstau, ar nevertėtų Lukui nupirkti žemyne pagamintą rankinę, o ne diržą. Mėginu įsivaizduoti, kaip jis įžengia į kontorą su mažyte elegantiška rankine, kabančia ant riešo...

Hm. Galbūt pasirinksiu diržą.

Staiga priešais save pastebiu merginą, apsivilkusią kreminiu švarkeliu ir kelnėmis, avinčią aukštaaulius suvarstomus batus ir užsidėjusią rausvą šalmą, išmargintą leopardo kailio raštais.

Spoksau į ją apimta didžiulio troškimo. Dievuli, ir aš noriu kokio nors panašaus šalmo. Na, suprantu, neturiu motorolerio, bet vis tiek galėčiau nešioti šalmą, tiesa? Toks galėtų būti skiriamasis mano bruožas. Žmonės mane vadintų Mergina su motorolerio šalmu. Be to, jis mane apsaugotų nuo plėšikų, todėl galėtų būti nešiojamas saugumo sumetimais...

Galbūt reikėtų jos paklausti, kur ji tokį gavo.

— Excuse-moi, mademoiselle ! — šūkteliu nustebinta savo kalbos sklandumo. — J’adore votre chapeau!

Mergina pažvelgia į mane buku žvilgsniu ir dingsta už kampo. Atvirai sakant, man atrodo, kad taip elgtis nedraugiška. Na, juk aš mėginu ją užkalbinti jos pačios kai...

Oi. Oi, taip, teisingai.

Na gerai, jaučiuosi truputį sutrikusi.

Nereikia kreipti dėmesio. Juk atvykau čia ne tam, kad nusipirkčiau motorolerio šalmą. Esu čia, kad nupirkčiau Lukui dovaną. Galiausiai toks ir yra tikrasis vedybinis gyvenimas. Pirmiausia partneris. Jo poreikiai yra svarbiau nei tavo.