Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir sesuo

Pamatau, kaip į mane pakelia akis kresnasis vyriškis, stovintis kitame parduotuvės gale ir apžiūrinėjantis odinių pirštinių kolekciją.

— Lukas Brendonas, — pakartoja Silvija. — Labai gerai.

Ji pasideda kortelę ir baigdama pokalbį man linkteli.

— Na, ar paskambinote kam nors iš sąrašo? — nesusilaikau nepaklaususi.

— Ne, — lakoniškai atsako Silvija. — Dar nepaskambinau.

— Bet jūs man paskambinsite, kai tik sužinosite? Net ir vidury nakties? Aš tikrai neprieštaraučiau...

— Ponia Brendon, — susierzinusi atkerta Silvija, — juk jūs įsirašėte į sąrašą! Turėsite laukti savo eilės! Nieko geriau negaliu pasiūlyti!

— Ar jūs tikrai esate tuo įsitikinusi? — įsiterpia ausį rėžiantis balsas, ir mes abi pakėlusios akis pamatome per parduotuvę mūsų link einantį kresnąjį vyriškį.

Nustebusi spoksau į jį. Ką jis sumanė?

— Atleiskite? — oriai tarsteli Silvija, o jis man mirkteli.

— Nesileisk jų mulkinama, mergele, — tai sakydamas man, jis gręžiasi į Silviją. — Jeigu tik norėtumėte, galėtumėte jai parduoti šį daikčiuką. — Jis mosteli stambiu pirštu į krepšelį su angelu, padėtą ant pakylėlės, ir supapsi cigaru.

— Sinjore...

— Klausiausi jūsų pokalbio. Jeigu jūs nepaskambintumėte nė vienam žmogui iš sąrašo, niekas nė nežinotų, kad tą krepšelį gavote. Jie net nežino, jog toks krepšelis egzistuoja, — jis reikšmingai patyli. — O štai čia yra jauna ledi, norinti jį pirkti.

— Ne čia esmė, sinjore, — Silvija šykščiai jam nusišypso. — Mes laikomės griežto protokolo...

— Jūs turite asmens veikimo laisvę. Nesakykite, kad neturite. Ei, Roberto! — staiga šūkteli jis. Iš už kampo atskuba vyrukas su juodais akiniais.

— Sinjore Templi? — maloniai prataria, verdamas mane žvilgsniu. — Ar viskas gerai?

— Jeigu aš norėčiau nupirkti šį krepšelį savo bičiulei ledi, ar tu man jį parduotum? — Vyriškis išpučia debesį dūmų ir kilstelėjęs antakius pažvelgia į mane. Atrodo, jog jam visa tai patinka.

Roberto pažvelgia į Silviją, ši kresteli galvą ir perverčia akis. Matau, kaip Roberto mėgina įvertinti susiklosčiusią situaciją, kaip mikliai darbuojasi jo smegenys.

— Sinjore Templi, — atsigręžia jis į vyriškį nušvitęs žavia šypsena. — Jūs esate mums labai brangus klientas. Čia visai kitas reikalas...

— Tai ar parduotum?

— Taip, — patylėjęs atsako Roberto.

— Tada gerai. — Vyriškis kažko laukdamas žvelgia į jį.

Tyla. Man sunku kvėpuoti. Negaliu pajudėti.

— Silvija, — pagaliau prataria Roberto, — supakuok sinjorinai krepšelį.

O Dieve. O Dieve!

— Mielai, — atsako Silvija, mesdama į mane bjaurų žvilgsnį.

Man ima svaigti galva. Negaliu patikėti, jog man taip nutiko.

— Net neišmanau, kaip jums dėkoti, — veblenu. — Tai pats nuostabiausias dalykas, kokį tik man kas nors kada nors yra padaręs!

— Man labai malonu. — Vyriškis linkteli galvą ir ištiesia man ranką. — Natanas Templis.

Jo ranka tvirta ir riebi, bet atrodo stebėtinai stangri.

— Beki Blumvud, — sakau spausdama jam ranką. — Tiksliau, Brendon.

— Jūs išties labai to krepšelio norėjote, — tarsi man pritardamas jis kilsteli antakius. — Nieko panašaus nesu matęs.

— Tiesiog desperatiškai jo troškau, — juokdamasi sutinku. — Aš jums labai dėkoju!

Natanas Templis mosteli ranka, tarsi norėdamas pasakyti „nėra už ką“, išsitraukia žiebtuvėlį ir prisidega užgesusį cigarą. Šiam pradėjus rūkti, jis pakelia akis.

— Brendonas... lyg ir Lukas Brendonas.

— Jūs pažįstate Luką? — spoksau į jį nustebusi. — Koks sutapimas!

— Girdėjau apie jo reputaciją. — Jis išpučia cigaro dūmų debesį. — Jūsų vyras, sakyčiau, turi gerą vardą.

— Sinjore Templi! — Skubėdamas grįžta Roberto, nešinas keliais kelioniniais krepšiais, kuriuos paduoda Natanui Templiui. — Visa kita bus nusiųsta, kaip kad užsakėte.

— Tu šaunus vyrukas, Roberto, — taria Natanas Templis plekšnodamas jam per petį. — Susitiksime kitais metais.

— Leiskite man nupirkti jums ko nors išgerti, — skubiai tarsteliu aš. — Arba pavaišinti pietumis! Arba... šiaip ką nors!

— Deja, turiu eiti. Vis dėlto malonus pasiūlymas.

— Bet aš norėčiau jums padėkoti už tai, ką padarėte. Jaučiuosi neįtikėtinai dėkinga!

Natanas Templis kukliai skėsteli rankomis.

— Kas žino, galbūt vieną dieną jūs man padarysite paslaugą.

— Padaryčiau bet ką! — pasiryžusi šūkteliu, ir jis nusišypso.

— Džiaukitės savo krepšeliu. Na, gerai. Harvi!

Tarsi iš niekur atsiranda lieknas šviesiaplaukis vaikinas, apsivilkęs baltai dryžuotu kostiumu. Jis paima iš Natano Templio krepšius, ir jie abu išeina iš parduotuvės.

Pasiremiu į prekystalį palaimingai švytėdama. Turiu krepšelį su angeliuku. Turiu krepšelį su angeliuku!

— Kainuos du tūkstančius eurų, — man už nugaros pasigirsta ryžtingas balsas.

Oi, teisingai. Aš tarsi ir užmiršau apie du tūkstančius eurų.

Automatiškai tiesiu ranką ieškodama piniginės, bet paskui sustoju. Žinoma. Piniginės neturiu. Visa kortelėje buvusius pinigus išleidau pirkdama Luko diržą... o grynais teturiu septynis eurus.

Pamačius mane dvejojančią, Silvijos akys susiaurėja.

— Jeigu jums keblu sumokėti...

— Man nėra keblu! — iškart atkertu. — Aš tik... minutėlę.

Silvija skeptiškai suneria rankas, o aš vėl griebiuosi krepšio ir išsitraukiu Bobbi Brown „Sheer Finish“ kompaktinę pudrą.

— Gal turite plaktuką? — klausiu. — Ar šiaip kokį nors sunkų daiktą?

Silvija žvelgia į mane taip, tarsi būčiau visiška kvaiša.

— Man tiks bet kas...

Staiga mano žvilgsnis užkliudo ant prekystalio padėtą masyvų segtukų spaustuką. Čiumpu jį ir kiek įmanydama stipriau imu juo daužyti kompaktinę pudrą.

— Vaje! — rikteli Silvija.

— Viskas gerai, — sakau truputį šnopuodama. — Man tik reikia... štai!

Pudros dėžutė suskyla. Triumfuodama išimu Mastercard kortelę, kuri buvo priklijuota prie dėžutės dugno. Mano slaptoji kortelė, parengta nenumatytiems atvejams. Apie šią Lukas tikrai nieko nežino. Nebent jo regėjimas prilygtų rentgeno spinduliams.

Mintį, jog kredito kortelę galima paslėpti kompaktinės pudros dėžutėje, nusičiupau skaitydama puikų straipsnį apie pinigų valdymą. Na, ne dėl to, kad turėčiau sunkumų su pinigais ar šiaip dėl ko kita. Kažkada mane buvo ištikusi neįprasta, nedidelė... krizė.

Todėl tokia mintis man išties labai patiko. Tereikia laikyti kreditinę kortelę kokioje nors išties sunkiai pasiekiamoje vietoje, tarsi įšaldytą lede, arba įsiūtą į krepšio pamušalą, kad prieš įsigyjant kokį nors pirkinį būtų laiko gerai viską apmąstyti. Atrodo, ši paprasta taktika „apkarpo“ nereikalingų pirkinių sąrašą maždaug 90 procentų.

Turiu pasakyti, jog šitai išties veikia! Vienintelis nepatogus dalykas yra tas, jog man nuolat tenka pirkti vis naujas pudrų dėžutes, ir šitai tampa truputį per brangu.

— Na, štai! — pratariu ir duodu kortelę Silvijai, spoksančiai dabar į mane taip, tarsi būčiau kokia nors pavojinga pamišėlė. Ji greitai perbraukia kortele per aparatėlį, ir jau po minutės aš raitau ant kvito parašą. Stumteliu jai kvituką, ir ji įmeta jį į stalčių.

Trumputė pauzė. Aš tiesiog sprogstu iš nekantros.

— Na... tai ar galiu jį pasiimti? — klausiu.

— Štai, — piktai meta ji ir ištiesia man kreminį krepšelį.