Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir sesuo

Mano pirštai gniaužia rankenų dirželius, ir aš pajuntu gryną, tikrą džiaugsmą. Jis mano!

Tą vakarą į viešbutį grįžau kaip ant sparnų. Tai pati geriausia diena per visą mano gyvenimą. Visą popietę pravaikščiojau po Via Montenapoleone, persimetusi per petį naująjį krepšelį su angeliuku... ir visi juo grožėjosi. Tiesą sakant, jie ne tik juo grožėjosi... jie tiesiog ryte rijo jį akimis. Jaučiausi taip, tarsi staiga būčiau tapusi įžymybe!

Maždaug dvidešimt žmonių buvo prie manęs priėję ir klausinėjo, kur jį gavau, o viena moteris su tamsiais akiniais, manau, neabejotinai italų kino žvaigždė, paprašė vairuotojo privažiuoti arčiau ir už krepšelį man pasiūlė tris tūkstančius eurų. Bet maloniausia buvo tai, jog nuolat girdėjau žmones sakant: „La ragazza con la borsa di Angel!“ Kaip išsiaiškinau, tai reiškia „mergina su angeliuko krepšeliu“. Štai taip jie mane vadino!

Palaimingai įplaukiu pro besisukančias duris į fojė ir pamatau prie administracijos stalelio stovintį Luką.

— Štai ir tu! — su palengvėjimu taria jis. — Jau buvau pradėjęs nerimauti! Mūsų laukia taksi.

Jis mane išlydi prie laukiančio taksi ir užtrenkia dureles.

— Lineito oro uostas, — pasako vairuotojui, ir šis iškart įsilieja į bendrą eismo srautą, išprovokuodamas signalų chorą.

— Na, tai kaip tau šiandieną sekėsi? — klausiu stengdamasi išlikti rami, kai į mus vos nesitrenkia kitas taksi automobilis. — Kaip praėjo susitikimas?

— Viskas sekėsi puikiai! Jeigu mums pavyks įkalbėti tapti mūsų klientu Arkodo grupę, naujienos bus išties geros. Šiuo metu jie smarkiai plečiasi. Galima tikėtis neramaus meto.

— Tai tu... manai, kad juos įkalbėsi?

— Privalome jiems įsipiršti. Kai grįšime, iškart imsiu spęsti pinkles. Vis dėlto viliuosi. Išties turiu vilčių.

— Puikiai padirbėta! — nušvintu šypsena. — O kaip tavo šukuosena?

— Šukuosena gera, — jis kreivai šypteli. — Tiesą sakant... ji visiems patiko.

— Matai? — patenkinta tarsteliu. — Taip ir žinojau!

— O kaip tu leidai dieną? — klausia Lukas, kai sukame už kampo maždaug šimto mylių per valandą greičiu.

— Fantastiškai! — ir toliau spinduliuoju. — Absoliučiai šauniai. Dievinu Milaną!

— Tikrai? — Lukas atrodo suintriguotas. — Net ir be štai šito daikčiuko? — Lukas įkiša ranką į kišenę ir ištraukia mano piniginę.

Dieve, visai apie tai pamiršau.

— Net ir be piniginės! — nusijuokusi atsakau. — Vis dėlto man pavyko tau nupirkti vieną niekutį.

Įteikiu jam bronzos spalvos paketėlį ir susijaudinusi stebiu, kaip Lukas išima diržą.

— Beki, jis nuostabus! — prataria. — Neabejotinai... — Ir nutyla vartydamas diržą rankose.

— Čia vietoj to, kurį sugadinau, — paaiškinu. — Prisimeni, su karštu vašku.

— Prisimenu, — atsako jis, kaip atrodo, tikrai sujaudintas. — Ir tai išties yra viskas... ką tu pirkai Milane? Dovaną man?

— Ėėė...

Aš gūžteliu pečiais tarsi niekuo neįsipareigodama ir atsikrenkščiu mėgindama laimėti laiko.

Taigi. Ką man daryti?

Vedybos grindžiamos sąžiningumu ir pasitikėjimu. Jeigu aš jam nepapasakosiu apie krepšelį su angelu, išduosiu pasitikėjimą.

Bet jeigu jam papasakosiu... turėsiu pasiaiškinti dėl ekstremaliems atvejams skirtos kortelės. Vis dėlto nemanau, kad tai labai šauni idėja.

Nenorėčiau kokiu nors kvailu ginču sugadinti paskutinių brangių mūsų medaus mėnesio akimirkų.

Bet juk mes susituokę, pagalvoju. Mes esame vyras ir žmona! Nederėtų turėti paslapčių! Gerai, aš jam pasakysiu. Iškart dabar.

— Lukai...

— Palauk, — nukerta mane Lukas šiurkštoku balsu. — Beki, norėčiau atsiprašyti.

— Ką? — dėbteliu į jį.

— Sakei, kad pasikeitei. Sakei, kad suaugai. Ir... tikrai taip yra, — jis skėsteli rankomis. — Atvirai kalbant, maniau, kad grįši į viešbutį nešina kokiu nors didžiuliu, ekstravagantišku pirkiniu.

O Dieve.

— Ee... Lukai... — mėginu rizikuoti.

— Man gėda, — suraukdamas kaktą sako jis. — Štai tu pirmą kartą atvyksti į pasaulinę mados sostinę ir nuperki vienintelį dalyką — dovaną man. Beki, aš išties sujaudintas, — jis giliai atsidūsta. — Čandra buvo teisus. Tavo dvasia graži.

Tyla. Dabar jau mano eilė pasakyti jam tiesą.

Bet kaip? Kaip?

Kaip man jam pasakyti, kad neturiu gražios dvasios, kad mano dvasia tokia kaip buvusi, normali?

— Na... — kelis kartus atsikrenkščiu. — Ėėė... žinai. Tai tik diržas!

— Man tai nėra tik diržas, — tyliai sako jis. — Tai mūsų vedybų simbolis.

Kelias minutes jis spaudžia mano delną, o paskui nusišypso.

— Atleisk... ką tu norėjai pasakyti?

Tebeturiu galimybę išlikti sąžininga. Vis dar galiu pasakyti.

— Mmm... na... aš tik norėjau pasakyti... kad sagtį galima nuimti, — nenatūraliai šypteliu ir nusigręžiu, tarytum besigrožinti pro šalį skriejančiais vaizdais.

Taigi. Vadinasi, aš jam nepasakiau tiesos.

Bet, norėdama šiek tiek apsiginti, turiu pareikšti, kad jeigu jis būtų atkreipęs į mane dėmesį tada, kai jam skaičiau „Vogue“, ir pats viską būtų pastebėjęs. Juk aš to krepšelio niekur neslepiu. Sėdžiu užsimetusi ant rankos vieną iš geidžiamiausių pasaulyje simbolių, o jis net nepastebi!

Beje, tai tikrai paskutinis kartas, kai aš jam meluoju. Nuo šiol daugiau jokio balto melo, jokio pilko melo, jokių prasimanymų. Mūsų vedybinis gyvenimas bus tobulas, grįstas tik sąžiningumu ir tiesa. Taip. Visi žavėsis harmoningu, meilės sklidinu mūsų gyvenimu, ir žmonės mus vadins „pora, kuri...“

— Lineito oro uostas! — mano mintis nutraukia vairuotojo balsas. Atsigręžusi pažvelgiu į Luką, pajutusi netikėtą virpuliuką.

— Na, štai, — prataria jis ir žvilgsniu pasitinka mano akis. — Ar vis dar nori vykti namo?

— Neabejotinai! — tvirtai atsakau, nekreipdama dėmesio į pilve kirbantį nerimą.

Išlipu iš taksi ir pamankštinu kojas. Aplink zuja keleiviai su vežimėliais, atrodo, visai man virš galvos galingai riaumodamas kyla lėktuvas.

Dieve, mes išties taip ir padarysime. Po kelių valandų būsime Londone. Po tiek mėnesių kelionių.

— Beje, — sako Lukas, — šiandien po pietų mobiliuoju telefonu gavau tavo mamos žinutę. Ji nori sužinoti, ar mes vis dar Šri Lankoje, ar jau išvykome į Malaiziją.

Jis komiškai kilsteli antakius, ir aš pajuntu, jog tuoj sukikensiu. Juos visus ištiks tikras šokas! Jie visi taip nustebs ir apsidžiaugs mus išvydę!

Ir staiga mane užplūsta malonus jaudulys. Štai taip! Mes keliaujame namo!

Ketvirtas skyrius

Oi, Dievuli, mes išties taip ir padarėme. Mes grįžome! Dabar jau stovime ant Anglijos žemės.

Bent jau ant angliško cemento. Praėjusią naktį praleidome viešbutyje, o dabar važiuojame Sario keliais nuomotu automobiliu, pasirengę nustebinti mamą ir tėtį. Maždaug po dvidešimties minučių atvyksime į jų namus!

Jau nebegaliu nusėdėti iš jaudulio. Iš tikrųjų aš nuolat daužau kelį į Pietų Amerikos genties kaukę. Jau įsivaizduoju mamos ir tėčio išraišką mus pamačius! Mamos veidas nušvis, tėtis atrodys nustebęs, o paskui jo veide irgi nušvis šypsena... ir mes bėgsime vieni pas kitus per dūmų debesis...

Tiesą sakant, gal ir nebus jokių dūmų debesų. Mąstau apie „Geležinkelio vaikus“. Bet, šiaip ar taip, viskas bus fantastiška. Pats fantastiškiausias sugrįžimas, koks tik gali būti!

Atvirai kalbant, mamai ir tėčiui tikriausiai buvo sunku be manęs. Esu vienturtė jų dukra, ir mes dar niekada nebuvome tiek ilgai nesimatę. Ištisi dešimt mėnesių nepalaikant beveik jokių ryšių.