Grįždama namo aš juos tikrai labai nudžiuginsiu.
Dabar mes jau Oksšote, gimtajame mano mieste. Žvelgiu pro langą mums važiuojant pažįstamomis gatvėmis, pro gerai pažįstamus nuo vaikystės namus ir sodus. Pravažiuojame pro mažytį parduotuvių paradą, viskas atrodo lygiai taip, kaip buvę. Vaikinas iš naujienų agentūros nužvelgia mus, kai sustojame prie šviesoforo, ir pažinęs kilsteli ranką, tarsi šiandien būtų įprasta diena. Jis visai neatrodo nustebęs mane matydamas.
„Nejau nesupranti? — norėjosi šūktelėti jam. — Manęs nebuvo beveik metus! Mačiau visą pasaulį!“
Įsukame į Meifildo aveniu, ir pirmą kartą pajuntu širdį sugniaužusį mažytį nerimą.
— Lukai, gal mums tikrai reikėjo paskambinti? — suabejoju.
— Dabar jau per vėlu, — ramiai atsako Lukas ir įjungia kairio posūkio signalą.
Mes jau beveik savo gatvėje. O Dieve. Man išties pradeda darytis neramu.
— O kas, jeigu juos ištiks širdies smūgis? — staiga supanikavusi klausiu. — O kas, jeigu mus pamatę jie patirs tokį šoką, kad susirgs?
— Esu tikras, kad viskas bus gerai! — nusijuokia Lukas — Nesijaudink!
Štai dabar mes jau Eltonroude, mano tėvų gatvėje. Privažiuojame prie jų namų. Mes jau čia.
Lukas įsuka į keliuką ir išjungia variklį. Minutėlę nė vienas iš mūsų nejudame.
— Pasirengusi? — sutrikdo jis tylą.
— Manyčiau, taip! — atsakau, o mano balsas skamba nenatūraliai džiugiai.
Pasitikėdama savimi išlipu iš automobilio ir trinkteliu durelėmis. Diena šviesi, saulėta, gatvėje tylu, ramu, tik čiauška keli paukšteliai, pritardami tolumoje birbiančiai vejapjovei.
Prieinu prie lauko durų ir sudvejojusi pažvelgiu į Luką. Didžioji akimirka. Pajutusi staiga plūstelėjusį susijaudinimą, pakeliu ranką ir drąsiai paspaudžiu skambučio mygtuką.
Nieko nenutinka.
Dar padvejoju, o paskui vėl spusteliu. Bet viduje tylu.
Jų nėra namie.
Kaip gali jų nebūti?
Žvelgdama į lauko duris imu piktintis. Ir kur, po galais, mano tėvai? Nejau jie nesupranta, kad vienintelė numylėta jų dukra grįžo iš kelionės aplink pasaulį?
— Galėtume nueit išgerti kavos, o vėliau sugrįžtume, — siūlo Lukas.
— Tikriausiai taip ir reikia padaryti, — atsakau mėgindama nuslėpti nusivylimą.
Šitai sugriovė visą mano planą. Buvau pasirengusi didžiajam emocingam sugrįžimui ir susitikimui, o ne sumautam puodeliui kavos.
Nepaguodžiamai nuliūdusi traukiu taku ir pasiremiu ant kaltos geležies vartelių. Žaidžiu su išlūžusiu skląsčiu, kurį tėtis rengiasi sutvarkyti jau dvidešimt metų, ir žiūriu į rožes, kurias mama su tėte pasodino praėjusiais metais, mūsų vestuvių proga. Dieve, mes susituokę jau beveik metai. Keista net pagalvoti.
Gatvėje išgirstu tolimus balsus. Pakeliu galvą ir pašnairuoju šaligatvio pusėn. Ką tik iš už kampo įsuko pora figūrų. Mėginu įsižiūrėti geriau ir staiga pajuntu drebuliuką.
Tai jie! Mama ir tėtis! Jie eina gatve. Mama apsivilkusi raštuotą suknelę, o tėtis — rožinius marškinius trumpomis rankovėmis; abu atrodo įdegę ir sveiki.
— Mama! — rikteliu, ir mano balsas atsimuša nuo šaligatvio. — Tėti! — plačiai išskečiu rankas. — Mes sugrįžome!
Mama ir tėtis pakelia akis ir abu sustoja lyg įbesti. Staiga pastebiu, jog su jais yra dar kažkas. Kažkokia moteris. Arba mergina. Ryškiai plieskiant saulei prastai įžiūriu.
— Mama! — vėl rikteliu. — Tėti!
Man truputį keista, kad jie nejuda. Tikriausiai jaučiasi per daug priblokšti mano pasirodymo ar dar kas... Galbūt jie mano, kad aš vaiduoklis.
— Aš grįžau! — šaukiu. — Tai aš, Beki! Staigmena!
Keista pauzė.
Tada, didžiausiai mano nuostabai, mama ir tėtis ima trauktis atatupsti.
Ką... ką jie daro?
Apstulbusi žvelgiu į juos.
Visa tai atrodo labai panašu į mano įsivaizduotą sugrįžimą, tik viskas atvirkščiai. Jie turėjo bėgti į mane.
Jie vėl dingsta už kampo. Gatvė tyli ir tuščia. Keletą akimirkų jaučiuosi pernelyg priblokšta, kad galėčiau kalbėti.
— Lukai, ar ten buvo mama su tėčiu? — galiausiai paklausiu.
— Manyčiau, kad taip, — atsako Lukas, sutrikęs kaip ir aš.
— Ir ar jie tikrai... nuo manęs pasitraukė?
Negaliu neišsiduoti, jog esu visai palūžusi. Mano tėvai bėga nuo manęs šalin, tarsi nuo sergančios maru.
— Ne! — skubiai atsako Lukas. — Aišku, kad ne. Jie tikriausiai tavęs tiesiog nepastebėjo. Pažvelk! — staiga jis rodo pirštu. — Ir vėl jie.
Labai aiškiai matau, kaip iš už kampo vėl pasirodo mama ir tėtis, tik šį kartą jau be merginos. Jie žengia kelis žingsnius pirmyn, tada tėtis dramatiškai čiumpa mamą už rankos ir rodo į mane.
— Tai Beki! — sako jis. — Tik pažvelk!
— Beki! — šūkteli mama nenatūraliu balsu. — Negali būti!
Jos žodžiai nuskamba visai taip, kaip praėjusiais metais suvaidintame mėgėjų trupės spektaklyje pagal Agatos Kristi kūrinį; ten ji vaidino ledi, radusią lavoną.
— Beki! Lukai! — šūkčioja tėtis.
Ir dabar jie tikrai bėga į mus, o aš pajuntu kylantį didžiulį emocijų kamuolį.
— Mama! — šaukiu. — Tėti! Mes grįžome!
Lekiu į juos išskėtusi rankas. Nusileidžiu tėčio glėbyje, o po akimirkos šalia manęs atsiranda mama, ir mes visi stipriai apsikabiname.
— Tu namie! — šūkteli tėtis. — Sveika sugrįžusi, mieloji!
— Ar viskas gerai? — mama nekantriai nužvelgia mane. — Ar tau viskas gerai?
— Mes jaučiamės puikiai! Tiesiog nusprendėme grįžti namo! Mes norėjome jus visus pamatyti! — Apkabinusi stipriai spusteliu mamą. — Žinojome, kad jūs mūsų pasiilgote!
Visi trys grįžtame prie namo, kur tėtis paspaudžia Lukui ranką, o mama jį apkabina.
— Negaliu patikėti, — sako ji žvilgčiodama tai į mane, tai į Luką. — Tiesiog negaliu patikėti. Lukai, tavo plaukai! Jie tokie ilgi!
— Žinau, — šypteli jis man. — Prieš eidamas į darbą aš juos nusikirpsiu.
Per daug džiūgauju, kad pradėčiau su juo ginčytis. Būtent taip viską įsivaizdavau. Visi drauge, visi laimingi.
— Eime į vidų, išgersime po puodelį kavos! — sako mama traukdama raktus.
— Mes nenorime kavos! — iškart pareiškia tėtis. — Mes norime šampano! Juk turime ką švęsti!
— Gal jie nenori šampano! — atkerta mama. — Gal jie užsupti lėktuvo! Ar tavęs neužsupo lėktuvas, meilute? Gal norėtum prigulti?
— Jaučiuosi gerai! — atsakau impulsyviai apkabindama mamą laisva ranka. — Man labai smagu vėl tave matyti.
— Ir man labai smagu tave matyti, brangioji! — Ji taip pat mane apkabina, ir aš įkvepiu gerai pažįstamą jos kvepalų aromatą; kiek prisimenu, ji visada tokiais kvepindavosi.
— Kaip malonu išgirsti! — nusijuokiu. — Nes man jau beveik pasirodė, kad jūs... — nejaukiai pasijutusi nebaigiu sakinio.
— Kas, mieloji?
— Na, man pasirodė, tarsi jūs... nuo manęs trauktumėtės! — Dar kartą trumpai nusijuokiu norėdama parodyti, kokia toji mintis absurdiška.
Pauzė. Matau, kaip mama su tėčiu susižvalgo.
— Tėtis numetė akinius! — nerūpestingai kalba mama. — Juk taip, mielasis?
— Teisingai! — nuoširdžiai pritaria jai tėtis. — Numečiau akinius.
— Turėjome grįžti jų pakelti, — aiškina mama.
Tėtis su mama budriai mane stebi.
Kas čia dedasi? Ar jie ką nors slepia?
— Ar čia Beki? — orą perskrodžia čaižus balsas, ir atsigręžusi pamatau Dženisę, mūsų artimiausią kaimynę, spitrijančią per tvorą. Ji vilki rožinę gėlėtą suknelę, tokia pačia spalva pasigražinusi akių vokus, o plaukus nusidažiusi keistu kaštoniniu atspalviu. — Beki! — Netekusi žado ji prispaudžia prie krūtinės rankas. — Tai tu!
Читать дальше