Sophie Kinsella: Nepaprasta namų šeimininkė

SOPHIE KINSELLA

NEPAPRASTA NAMŲ ŠEIMININKĖ

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Indrė Veličkaitė

Alma littera

Versta iš: Sophie Kinsella THE UNDOMESTIC GODDESS, Bantam Press

UDK 820-3 Ki-116

ISBN 9955-24-070-9

Copyright © Sophie Kinsella 2005

© Vertimas į lietuvių kalbą, Indrė Veličkaitė, 2006

© Leidykla „Alma littera“, 2006

Skiriu Lindai Evans

Padėka

Esu nepaprastai dėkinga daugybei žmonių, kurie skyrė man savo brangaus laiko ir padėjo rašyti šią knygą. Dėkoju Emili Stokeli, genialiai namų šeimininkei, už tai, kad išmokė mane kepti duoną. Rodžeriui Beironui, kuris taip noriai pasidalijo su manimi savo teisinėmis žiniomis ir padėjo įgyti bendrą supratimą apie teisininkų gyvenimą (ką ir kalbėti apie Džo Malouno profesionalumą!). Ypač dėkoju Ebigeil Tounlei, kuri buvo viso teisinio siužeto konsultantė, leisdavo man ją trukdyti, ir kantriai atsakinėdavo į milijonus kvailų klausimų.

Dėkoju visada mane palaikantiems Patrikui Plokingtonui — Smaitui, Lariui Finlui, Laurai Šerlok, Edui Kristi, Andrulai Maikl, Keitei Šamano, Džudit Velš ir kitiems nuostabiems žmonėms iš Transworld. Mano brangiai agentei Aramintai Vitlei, kurios entuziazmui dėl šios knygos nebuvo ribų, Lizi Džouns, Liusindai Kuk, Nikei Kenedi ir Semui Edenborou. Ačiū Valeri Hoskins, Rebekai Vatson ir Brajanui Siberelui. Labai dėkoju komisijos nariams ir visiems savo berniukams — dideliems ir mažiems.

Žinoma, šioje padėkoje negaliu nepaminėti Nigelos Loson, su kuria neturėjau garbės susipažinti, bet kurios knygas rekomenduočiau perskaityti visoms nepaprastoms namų šeimininkėms.

Pirmas

Ar jus vargina įtampa?

Ne. Aš visai neįsitempusi.

Aš... užsiėmusi. Daugybė žmonių yra užsiėmę. Gyvename tokiame pasaulyje. Aš turiu perspektyvų darbą, labai rūpinuosi savo karjera ir man tai patinka.

GERAI. Kartais aš patiriu nedidelę įtampą. Tarsi kažkokį spaudimą. Bet, dėl Dievo meilės, juk aš — didmiestyje dirbanti teisininkė. Ko daugiau galima tikėtis?

Rašydama taip spaudžiu rašikliu popierių, kad šis net įplyšta. Prakeikimas. Nekreipkite dėmesio. Kitas klausimas.

Kiek maždaug valandų per dieną jūs praleidžiate savo kabinete?

12

14

8

Priklauso nuo aplinkybių.

Ar reguliariai mankštinatės?

Aš reguliariai plaukioju

Kartais plaukioju

Aš ketinu pradėti reguliariai plaukioti. Kai turėsiu laiko. Pastaruoju metu tiek daug darbo, bet greitai viskas pasikeis.

Ar išgeriate per dieną 8 stiklines vandens?

Taip

Kartais

Ne.

Padedu rašiklį į šalį ir krenkšteliu. Kitame kambario gale dėliojusi mažus vaško ir nagų lako buteliukus Maja pakelia į mane akis. Šiandien Maja yra mano gražioji terapeute. Jos ilgi tamsūs plaukai supinti į vieną kasą su balta sruoga, o jos nosį puošia mažas sidabrinis auskariukas.

— Viskas gerai? — pasiteirauja ji maloniu balsu.

— Minėjau, kad truputį skubu, — mandagiai primenu. — Ar tikrai būtina atsakyti į visus klausimus?

— Mes siekiame gauti kiek galima daugiau informacijos, kad galėtume išsiaiškinti, ko labiausiai reikia jūsų grožiui ir sveikatai, — paaiškina ji ramiu, bet nepermaldaujamu balsu.

Žvilgteliu į laikrodį. Devynios keturiasdešimt penkios.

Neturiu tam laiko. Aš tikrai neturiu laiko. Bet tai dovana man gimtadienio proga. Prižadėjau tetai Petsi.

Tiksliau, tai praėjusių metų gimtadienio dovana. Teta Petsi įteikė man dovanų čekį „maksimaliam streso sumažinimui“ dar prieš metus. Ji — mano mamos sesuo, labai nerimaujanti dėl kopiančių karjeros laiptais moterų. Kiekvieną kartą kai susitinkame, ji tvirtai suspaudžia mano pečius, nutaiso susirūpinusią veido išraišką ir įsistebeilija man į veidą. Kortelėje, kurią gavau kartu su dovanų čekiu, buvo parašyta: „Rask laiko Sau, Samanta!!!“

Aš tikrai ketinau paklausyti jos patarimo. Tačiau darbe buvo intensyvus periodas, tad metai kažkaip prabėgo, taip ir nesuradus laisvos minutės. Dirbu teisininke Carter Spink firmoje. Šiuo metu darbo beprotiškai daug. Štai kur priežastis. Bus geriau. Man tereikia sėkmingai ištverti dar keletą savaičių.

Kad ir kaip ten būtų, tada gavau iš tetos Petsi šių metų gimtadienio atviruką ir staiga suvokiau, kad dovanų čekio galiojimo laikas jau artėja prie pabaigos. Taigi taip atsidūriau čia savo dvidešimt devintojo gimtadienio proga. Pasiėmiau pusę (ne daugiau!) laisvos dienos ir dabar sėdžiu ant sofos, įsisupusi į baltą minkštą chalatą ir mūvėdama keistas popierines kelnes.

Ar jūs rūkote?

Ne.

Ar geriate alkoholinius gėrimus?

Taip.

Ar reguliariai valgote namuose paruoštą maistą?

Pakeliu akis truputį sutrikusi. Kaip tai susiję? Kodėl namuose ruoštas maistas laikomas išskirtiniu?

Aš valgau kokybišką, įvairų maistą, — pagaliau parašau.

Tai tikra tiesa.

Juk kiekvienas žino, kad kinai gyvena ilgiau negu mes — tai kas gali būti sveikiau nei valgyti jų maistą? O picą sugalvojo Viduržemio jūros pakrančių gyventojai. Ją valgyti tikriausiai sveikiau negu namuose pagamintus patiekalus.

Ar jaučiate, kad gyvenate harmoningą gyvenimą?

Taip.

N

Taip.

— Viskas, — pranešu ir paduodu ranka prirašytus lapus Majai, kuri pradeda tyrinėti mano atsakymus. Jos pirštas lėtai slysta gyvatuke popieriumi žemyn. Tarsi mums priklausytų visas pasaulio laikas.

Jai gal ir priklauso, bet aš tikrai turiu grįžti į darbą iki pirmos.

— Atidžiai perskaičiau jūsų atsakymus, — mąsliai nužvelgia mane Maja. — Akivaizdu, kad jūs — labai įsitempusi moteris.

Ką? Iš kur ji tai ištraukė? Aš juk aiškiai leidau suprasti, kad nesu įsitempusi.

— Ne, aš nesu, — nutaisau nerūpestingą, „pažiūrėk kokia esu atsipalaidavusi“, šypseną.

Neatrodo, kad įtikinau Mają.

— Be jokios abejonės, darbe patiriate nemažą įtampą.

— Įtampa yra mano varomoji jėga, — bandau paaiškinti. Tai tiesa. Sužinojau šį savo bruožą dar tada...

Na, dar tada, kai man, aštuonmetei mergaitei, mama pasakė: Įtampa yra varomoji jėga, Samanta. Visos mūsų šeimos varomoji jėga yra įtampa. Tai tarsi mūsų šeimos moto ar kažkas tokio.

Žinoma, išskyrus mano brolį Piterį. Jam pakriko nervai. Bet visiems kitiems — taip.

Aš myliu savo darbą. Negalėčiau gyventi be to saldaus pasitenkinimo, suradus spragą sutartyje. Dievinu adrenaliną, kurį sukelia paskutinis bylos nagrinėjimas. Man patinka derybų jaudulys, ginčai ir tas malonus jausmas, kai tavo išsakyta pastaba — pati geriausia.

Manau, tik kartais jaučiuosi taip, lyg mano pečius slėgtų per didelė našta. Tarsi kažkas ant manęs vieną po kito krautų didelius akmenis, o aš turėčiau juos išlaikyti, kad ir kokia būčiau pavargusi...

Bet juk visi turbūt taip jaučiasi. Tai normalu.

— Jūsų oda labai išsausėjusi, — palinguoja galva Maja. Ji profesionalo ranka perbraukia mano skruostą ir susirūpinusi švelniai suima smakrą. — Jūsų kraujospūdis labai aukštas. Tai tikrai nėra sveikatos požymis. Ar šiuo metu jaučiate ypatingą įtampą?

— Šiuo metu tikrai turiu daug darbo, — gūžteliu pečiais, — bet tai laikina. Aš jaučiuosi gerai. Gal jau galime visa tai baigti?