Sophie Kinsella: Nepaprasta namų šeimininkė

— Mm... žinote, aš šiuo metu jau kylu į palaimos viršūnę, — reikšmingai pažvelgiu į Mają. — Gal jūs galėtumėte... išeiti iš kambario?

Majos akyse sušmėžuoja įtarimas.

— Palaukite! — ji vėl įdėmiai įsižiūri į mane. — Jūs ten slepiate telefoną? Jūs slaptai įsinešėte ir mobilųjį telefoną?

O Dieve. Ji atrodo įsiutusi.

— Klausykite, — stengiuosi kalbėti kuo nuolankiau, — aš žinau, kad turite taisykles ir visa kita, kurioms neparodžiau pagarbos, bet esmė ta, kad man reikia mobiliojo. — Kyšteliu ranką po antklode, norėdama išsitraukti telefoną.

— Nedrįskite! — Majos riksmas mane tikrai nustebina. — Samanta, — ji akivaizdžiai stengiasi išlikti rami, — jei girdėjote bent žodį to, ką jums sakiau, jūs tuojau pat išjungsite mobilųjį telefoną.

Telefonas dar kartą suvibruoja mano rankoje. Žvilgteliu į ekraną ir pajuntu spaudimą skrandyje.

— Iš firmos.

— Jie gali palikti žinutę. Tai gali palaukti.

— Bet...

— Jūs dabar skiriate laiko sau, — ji nuoširdžiai spusteli abi mano rankas. — Tai jūsų laikas.

Dieve, ji tikrai nesupranta, ar ne? Man jau beveik norisi juoktis.

— Aš dirbu Carter Spink, — nekantriai paaiškinu. — Neturiu laiko sau.

Atlenkiu telefoną ir iš jo pasigirsta piktas vyriškas balsas.

— Samanta, kur tave velnias nešioja?

Man užgniaužia kvapą. Ketermanas. Mūsų korporacijos skyriaus viršininkas. Jis tikriausiai turi vardą, bet niekas jo kitaip nevadina — tik Ketermanu. Jis — juodaplaukis, pilkomis skvarbiomis akimis, įrėmintomis akiniais griežtais plieniniais rėmeliais. Įsidarbinusi Carter Spink, pirmosiomis dienomis iš tikrųjų regėdavau jį košmaruose.

— Falon nenori laikytis sutarties. Turi grįžti dabar. Susirinkimas dešimtą trisdešimt.

Nenori laikytis sutarties?

— Jau atskubu, — baigiu pokalbį ir liūdnai pažvelgiu į Mają: — Atsiprašau.

Nesu priklausoma nuo savo laikrodžio.

Bet, aišku, pasitikiu juo. Ir jūs pasitikėtumėte, jei jūsų laikas būtų matuojamas šešių minučių tarpsniais. Iš manęs tikimasi, kad kas šešias minutes išrašysiu klientui sąskaitą. Viskas pažymėta kompiuterinėje dienotvarkėje, detaliame sąraše.

11.00 - 11.06 Pirminė sutartis projektui A.

11.06 - 11.12 Pataisyta dokumentacija klientui B.

11.12 - 11.18 Konsultacija sutarties C klausimais.

Pradėjusi dirbti Carter Spink, iš pradžių šiek tiek išsigandau reikalavimo, kad turėsiu užrašinėti, ką veikiau kiekvieną darbo dienos minutę. Susimąstydavau: o kas bus, jei nieko nenuveiksiu per tas šešias minutes? Ką tada turėčiau parašyti?

11.00 - 11.06 Be tikslo spoksojau pro langą.

11.06 - 11.12 Svajojau netyčia susidurti su Džordžu Kluniu gatvėje.

11.12 - 11.18 Bandžiau liežuviu paliesti nosį.

Bet tiesa ta, kad prie tokio režimo priprantama. Pripranti savo gyvenimą matuoti mažomis dalimis. Ir pripranti dirbti. Visą laiką.

Jei dirbi teisininku Carter Spink firmoje, nesėdi rankų sudėjęs. Nespoksai pro langą ir nesvajoji. Juk kiekvienos šešios minutės tavo laiko tiek daug vertos. Taip jau yra. Jei leisiu šešioms minutėms prabėgti veltui, kompanija neteks 50 svarų. Dvylika minučių — 100 svarų. Aštuoniolika minučių — 150 svarų.

Kaip jau minėjau, Carter Spink teisininkai nešvaisto laiko vėjais.

Antras

Atvykusi į biurą, pamatau prie mano stalo stoviniuojantį Ketermaną, su pasibjaurėjimu žvelgiantį į krūvą popierių ir netvarkingai paskleistų bylų.

Atvirai kalbant, mano stalas toli gražu nėra pats tvarkingiausias pasaulyje. Iš tiesų... jis gerokai apkrautas. Bet aš tikrai ketinu jį sutvarkyti ir surūšiuoti visas tas senų bylų šūsnis, gulinčias ant grindų. Kai tik turėsiu laiko.

— Susirinkimas po dešimties minučių, — „šiltai“ pasitinka mane, žiūrėdamas į savo laikrodį. — Noriu sąskaitas patvirtinančių dokumentų.

— Žinoma, — atsakau, stengdamasi išlikti rami. Jo buvimas šalia kelia man šiurpą.

Geriausiu atveju Ketermanas būna bauginantis. Nuo kitų vyrų sklinda kremo po skutimosi aromatas, o jis spinduliuoja gąsdinančią proto galią. Šiandien viskas milijoną kartų baisiau, nes Ketermanas priimančių sprendimą specialistų grupėje. Rytoj jis ir trylika kitų partnerių susitinka nuspręsti, kas taps naujuoju partneriu.

Rytoj aš sužinosiu, ar man pasisekė, ar visas mano gyvenimas tėra viena didelė nesėkmė. Tiesiog taip paprastai bus sprendžiamas mano likimas.

— Sąskaitas patvirtinantis dokumentas yra štai čia... — kyšteliu ranką į ant stalo pūpsančią popierių krūvą ir plačiu mostu ištraukiu tai, kas, atrodo, turėtų būti dokumentų segtuvas.

Velnias, tai sena dėžutė nuo Crispy Creme spurgų.

Skubiai išmetu ją į šiukšlių dėžę.

— Jis tikrai kažkur čia... — kaip paklaikusi rausiuosi savo begalybėje popierių ir pagaliau randu reikalingą segtuvą. Ačiū Dievui. — Štai!

— Aš nesuprantu, kaip tu gali dirbti tokiame šiukšlyne, Samanta, — Ketermano balsas plonas ir sarkastiškas, bet jo akyse jokių juoko kibirkštėlių.

— Bent jau viskas po ranka! — mėginu pajuokauti, tačiau Ketermanas atrodo kietas ir šaltas kaip akmuo. Susijaudinusi atitraukiu kėdę nuo stalo, ir ant grindų pabyra daugybė laiškų, kuriuos pamiršau ten palikusi.

— Juk žinai seną taisyklę, kad stalus reikia susitvarkyti kiekvienos darbo dienos pabaigoje, prieš šešias, — Ketermano balsas geležinis. — Galbūt mums reikėtų ją dažniau prisiminti.

— Galbūt! — bandau nusišypsoti, bet Ketermanas mane vis labiau trikdo.

— Samanta! — įtampą nutraukia linksmas balsas, ir aš su palengvėjimu atsigręžiu. Koridoriumi atžingsniuoja Arnoldas Sevilis.

Arnoldas iš vyresniųjų partnerių man patinka labiausiai. Jo tankūs susitaršę žili plaukai visada atrodo kiek per drąsiai kaip teisininkui. Be to, jam patinka akį rėžiantys kaklaraiščiai. Šiandien jis ryši ryškiai raudoną turkiškais raštais išmargintą kaklaraištį, kuris puikiai dera prie nosinėlės, kyšančios iš švarko kišenės. Jis pasisveikina su manimi plačiai šypsodamasis, ir aš su palengvėjimu jam nusišypsau.

Esu tikra, kad Arnoldas palaiko mano kandidatūrą tapti partnere. Lygiai taip pat esu įsitikinusi, kad Ketermanas tam prieštaraus. Arnoldas išsiskiria iš šios firmos partnerių kitokiomis pažiūromis. Jis laužo taisykles ir nesuka sau galvos dėl tokių menkniekių kaip netvarkingi stalai.

— Rekomendacinis laiškas apie tave, Samanta, — šypsosi Arnoldas ir ištiesia man popieriaus lapą, — nuo Geliman Brothers pirmininko.

Nustebusi paimu ranka rašytą popieriaus lapą ir greitai perbėgu akimis jo turinį. „Didelė pagarba... teikia profesionalias paslaugas...“

— Kaip supratau, tu jam padėjai sutaupyti kelis milijonus svarų sterlingų, ko jis nesitikėjo, — pamerkia akį Arnoldas. — Jis patenkintas.

— O taip, — nuraustu. — Na, tai buvo niekis. Aš tiesiog pastebėjau klaidą jų finansinėse ataskaitose.

— Tu, be jokios abejonės, palikai jam gilų įspūdį, — Arnoldas kilsteli tankius antakius. — Jis nori, kad nuo šiol būtumei atsakinga už visų jo sandorių patikrinimą. Nuostabu, Samanta! Šauniai padirbėta.

— Ee... ačiū.

Žvilgteliu į Ketermaną. Gal yra nors mažytė viltis, kad jam tai padarė įspūdį? Bet jis stovi susiraukęs, kaip ir prieš tai. Tik dabar dar akivaizdžiai nekantraudamas.

— Taip pat noriu, kad tu sutvarkytumei šitai, — Ketermanas teškia aplanką ant mano stalo. — Per keturiasdešimt aštuonias valandas paruošk išsamią, kruopščią apžvalgą.